Komentarų dar nėra
2010-03-03 22:48
Baimė visada yra susijusi su subjektyviu vertinimu, t.y. su asmenybine struktūra ir pasaulėžiūra, tam tikru visų patirčių interpretacijos centru. Krikščioniškasis tikėjimas perteikia aiškią pasaulėžiūrą, kurios pagalba galima spręsti ir baimės problemą. Dievo Apreiškimas skirtas nuodėmės ir blogio sužalotam žmogui, atsižvelgiant į visus jo gyvenimo aspektus, tame tarpe ir į niūrią baimės tikrovę.
Biblijos mintimi, baimė yra pirmųjų tėvų nuopuolio pasekmė. Žmonijos aušroje įvyko tragedija, kuri visą žmonių giminę pažymėjo nesaugumu, nežinojimu, priešiškumu, nuodėmės ir blogio įsiviešpatavimu. Visos natūraliosios religijos, buvusios ir esančios iki Dievo įžengimo į religijų istoriją, buvo pažymėtos baimės dvasia. Baimės problema nebuvo sprendžiama iš esmės, tačiau nuo jos bėgama arba siekiant „susitarti", „įtikti", „valdyti" dievybes, likimą bei gamtą, siekiant norimo saugumo.
Dieviškasis Apreiškimas skelbia naują žinią, naują epochą, jog Dievui tarnausime be baimės, jog baimės problema sprendžiama iš esmės. Šis teiginys kyla iš Jeruzalės šventyklos kunigo Zacharijo lūpų. Gimus sūnui Jonui Krikštytojui, kunigas Zacharijas atgauna kalbą ir šlovina Viešpatį žodžiais: leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą (Lk 1, 73 - 74). Ši Zacharijo pranašystė išsipildė Jėzaus asmenyje, kuris daugybę kartų ragino savo mokinius gyventi be baimės. Paraginimas nebijoti yra viso Šv.Rašto, ypač Naujojo Testamento, kvietimas. Mato evangelijos 10 skyriuje Jėzus perspėja apaštalus, jog jie patirs persekiojimus ir kančią, todėl pamoko kaip reikės elgtis. Ten rašoma: „2Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare" (Mt 10, 28). Tos pačios evangelijos 14 skyriuje pasakojama apie nakties tamsoje ir audroje vandeniu ateinant Jėzų ir panikos apimtus apaštalus: „Jėzus tuojau juos prakalbino: "Drąsos! Tai aš. Nebijokite!" (Mt 14, 27). Ten pat pasakojama apie apaštalo Petro poelgį: „Petras atsiliepė: "Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu". Jis atsakė: "Eik!" Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: "Viešpatie, gelbėk mane!" Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: "Silpnatiki, ko suabejojai?!" (Lk 14, 28 - 31).
Baimė nesuderinama su Dievo garbinimu, kadangi gimdo vergišką santykį, netinkamą žmogaus prigimtiniam orumui ir pašaukimui. Biblija kviečia sąmoningam pasitikėjimui, kad Dangiškasis Tėvas žino, ko mums reikia (Plg. Mt 6, 32), ir kad nei vienas plaukas nenukrenta be jo žinios (Plg. Lk 21, 18). Baimės priežastis yra mažas tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo meile ir per didelis susirūpinimas kūniškais poreikiais: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo" (Mt 6, 31 - 34).
Vidinis žmogaus augimas įmanomas ne baimės, bet meilės dvasioje, nes tobula meilė nugali baimę, ir kas dar baiminasi, nėra pasiekęs tobulos meilės (Plg. J 4, 18). Kaip tikintys į Dievą turime tiesiog atsisakyti bijoti. Bažnyčios tikrovėje taip pat turėtų būti ne baimės, bet meilės ir pasitikėjimo dvasia. Žinoma, būtų naivu manyti, kad nereikės tikėjimo ir meilės galia vis iš naujo ir iš naujo nugalėti naujai atsirandančias baimes. Baimė veda žmogų į dar didesnį pasimetimą ir neviltį, todėl gali trukdyti formuotis autentiškam tikėjimui. Ir atvirkščiai: nugalint baimę tikėjimo vardan, žmogus žengia (kad ir sunkų, bet -) žingsnį pirmyn.
kun.O.P.Volskis
o.p.volskis@kunigas.lt
