Komentarų dar nėra
2010-03-03 22:42
Žmogus nuo kitų gyvūnų skiriasi tuo, jog gali sąmoningai ir laisvai pasirinkti. Iš žmogiškojo pašaukimo pozicijų svarstant, žmogiškasis veiksmas apsprendžia pašaukimo realizavimą. Veiksmu žmogus atsiliepia į Dievo skirtą įvairiaplanį pašaukimą, kurį galima svarstyti laikino ir amžino, natūralaus, biologinio, socialinio ir antgamtinio gyvenimų perspektyvose.
Veiksmai, kuriuos žmogus sąmoningai ir laisvai valdo, t.y. kildina iš savęs kaip protingo ir laisvo subjekto, yra žmogiški (actus humanus). Tokie veiksmai išreiškia žmogaus asmenį, jo moralinį gerumą arba blogumą, kitaip sakant jo santykį su objektyviąja moraline norma. Būtent šių veiksmų dėka realizuojamas žmogaus pašaukimas arba atvirkščiai - atmetamas.
Visi kiti veiksmai, elgesys, aktai, nors kyla iš žmogaus, tačiau nėra žmogiški, todėl vadinami žmogaus veiksmais (actus homini). Tokiais yra pvz. žmogaus organizmo savaiminiai reiškiniai, kaip antai širdies plakimas, kvėpavimas, virškinimo organų veikla ir pan. Taip pat įvairūs refleksai, kurie veikia kaip automatinis reagavimas į tam tikrus dirgiklius, pvz. prisimerkimas prieš stiprią šviesą, kruptelėjimas netikėtai išgąsdintam ir pan. Tokiais yra ir veiksmai, kuriuos atlieka pastoviai ar laikinai, habitualiai ar aktualiai sąmoningumo neturintys žmonės. Prie žmogaus veiksmų priskiriami ir tie veiksmai, kuriuos žmogus atlieka priverstas jėga, prievarta, afekto būsenoje.
Žmogiškojo veiksmo padala: gali būti vidinis (įvykdytas protu ir valia, tačiau nerealizuotas išorėje), išorinis, blogas (neatitinkantis moralinės normos), geras (atitinkantis moralinę normą). Daug diskusijų kyla dėl taip vadinamo neutralaus veiksmo sąvokos. Tai toks veiksmas, kuris yra neutralus moralinės normos atžvilgiu. Atrodo, kad tai sunkiai įmanoma, nes ilgalaikėje perspektyvoje arba žvelgiant į subtilumus vis tiek įgauna vienokią ar kitokią moralinę kategoriją.
Žmogiškojo veiksmo reiškinys nėra paprastas. Pagrindinę funkciją atlieka protas, kuris turi vadovaujančia reikšmę, taip pat valia ir jausmai, kurie priskiriami vykdymo funkcijai. Praktiškai protas, valia ir jausmai atskirai neveikia, todėl juos svarstyti atskirai galima tik teoriniame lygmenyje.
Žmogiškojo veiksmo esminiai elementai yra tikslas, priemonė ir pats veiksmas. Kiekvienas žmogiškasis veiksmas kyla iš proto kaip mintis apie vieną ar kitą objektą. Protui įvertinus, sužadinama valia ir jausmai. Tuomet galima kalbėti apie tokias sąvokas kaip „patikti" ir „norėti". Kita veiksmo formavimosi fazė yra proto įvertinimas, ar dalykas įmanomas pasiekti, įgyvendinti esamomis sąlygomis, t.y. tikslo pasiekimo galimybės įvertinimas. Jei neįmanoma, duodamas neigiamas siganalas volityvinei sferai. Norint pasiekti tikslą, protas įvertina galimas priemones, selekcionuojant jas pagal sudėtingumą, sunkumą, aktualumą ir efektyvumą. Radus tinkamą konfiguraciją, valia apsisprendžia už priemones. Ši fazė yra esminė žmogiškojo veiksmo susiformavimui, nes čia aukščiausiu laipsniu pasireiškia žmogaus savarankiškumas.
Tolesnėje fazėje prote subręsta nurodymas vykdyti, siekti tikslo, ir valia aktyvuojama. Šiame etape susiformuoja pilnas žmogiškasis veiksmas. Nuo šios akimirkos, visa, kas pasireiškia išoriškai, jau yra įvykę vidiniai. Galutinis etapas - tai valios pasitenkinimas, kuomet pasiekiamas tikslas. Šiuo atveju vadovaujamasi principu, jog visa ko trokštame, pirma pažįstame.
Žmogiškojo veiksmo priežastis yra visas žmogus, žmogiškasis asmuo, nes siekiant tikslo dalyvauja visos jo galios. Esminės iš jų yra protas ir valia. Protas pažįsta ir įvertina įvairius objektus, taip pat ir jų atitikimą moralinei tvarkai. Moralinės vertės žinojimas remiasi moralinės normos pažinimu. Kuo labiau veiksmas yra sąmoningesnis, tuo labiau žmogiškas. Galima sakyti, kad sąmoningumas gali būti graduojamas. Kaip nuo šviesos priklauso matymo aiškumas, taip nuo pažinimo laipsnio priklauso sąmoningumas. Šiuo atveju gali pasireikšti didesnio ar mažesnio laipsnio nežinojimas. Tuo tarpu valia visada seka tuo, ką nurodo protas. Jos prigimtyje glūdi trauka, orientacija link gėrio, kurį kaip tokį įvardija protas.
Žmogiškajam veiksmui atsirasti reikalingas laisvas apsisprendimas. Iš apsisprendimo laisvės kyla asmens atsakomybė, ir kuo didesnė laisvė, tuo didesnė atsakomybė. Būtent laisvė padaro žmogų moraliniu subjektu, savo veiksmų autoriumi, priežastimi. Todėl žmogiškasis veiksmas tuo pačiu yra laisvas veiksmas. Tai ne tik pozityvūs aktai, kažką darant, atliekant, tačiau ir negatyvūs, t.y. apleidžiant veiksmą.
Žmogaus atsakomybė už poelgį gali mažėti arba visai neegzistuoti, jei yra nežinojimas, nedėmesingumas, baimė, prievarta, afektinė būsena, kiti kultūriniai, socialiniai ir psichiniai veiksniai, vienaip ar kitaip apribojantys ar eliminuojantys jo pažinimą ir laisvę.
Atskirai čia paminėtina baimei artimas fenomenas - prievarta (violentia). Prievarta gali būti fizinė arba moralinė, visada išorinis veiksnys, kuriam patiriantis prievartą žmogus priešinasi bent savo valios nepritarimu ir tai stengiasi pareikšti išoriškai. Žmogus sau pačiam negali taikyti prievartos, nes jis yra vienas subjektas, kuris apsisprendžia. Jei nebūtų valios pasipriešinimo ir nors menkiausių išorinių priešinimosi ir nepritarimo ženklų, tuomet negalėtume kvalifikuoti prievartos fakto.
Galima priversti žmogų, tačiau ne jo valią. Nors prievarta gali daryti įtakos elgesiui, tačiau negali priversti žmogaus pamėgti to, kas jam nepatinka. Šv.Tomas Akvinietis teigė, kad niekas negali priversti valios mylėti ir trokšti to, ko ji nenori. Patiriantis prievartą žmogus turi priešintis prievartos jėgai.
Baimė kaip tokia yra žmogaus proto būsena gręsiančio pavojaus, blogio akivaizdoje, kuomet siekiant išvengti blogio, valiai duodamas nurodymas arba veikti, arba ne. Šiuo atveju blogis gali grėsti ne tik asmeniškai, tačiau ir kitiems, pvz. artimiesiems.
Baimė pagal savo intensyvumą gali būti nedidelė (metus levis) ir didelė (metus gravis), kuomet žmogui gresia didelis blogis, kaip antai mirtis, invalidumas, nešlovė ir pan. Čia kalbama apie absoliučią, objektyvią baimę, kuri gali ištikti bet kurį žmogų. Yra taip pat subjektyvi, santykinai didelė baimė, kuomet būdamas silpnas ir baimingas, pvz. vaikas, kenčiantis psichinius negalavimus, traumas ir t.t., gali baimintis objektyviai imant nedidelio blogio, pvz. bijo voro.
Baimė gali būti vidinė (ab intrinseco) dėl individualių psichinių veiksnių, ir išorinė (ab extrinseco), sukelta kitų žmonių, situacijų, gamtos reiškinių ir pan. Gali būti teisingai sukelta, kai neperžengiant ribų, už blogus poelgius grasinama bausme, pvz. tėvas bara blogai besielgiantį sūnų, ir gali būti neteisingai sukelta, neturint teisės ir naudojant nederamus dalykus.
Yra taip pat taip vadinamas metus reverentialis - pagarbos baimė, kuomet baiminamasi įžeisti mylimus ar gerbiamus žmones. Tam tikrose ribose ši baimė pateisinama.
Vienaip ar kitaip, gręsiančio pavojaus akivaizdoje protas gali aptemti ir netekti būdingos funkcijos - vadovauti veiksmams. Kita vertus baimė gali paralyžiuoti valią.
Baimė, kuri visiškai paralyžiuoja žmogaus protą ir valią, daro žmogų neatsakingą už savo veiksmus, kadangi nelieka žmogiškajam veiksmui būtinų sąlygų. Dažniausiai praktikoje, psichiškai sveikų žmonių atveju baimė negali pilnai panaikinti pažinimo. Baimė kai kada net paaštrina mąstymą, priversdama greitai mąstyti ir veikti, todėl būtina atsižvelgti į visas aplinkybes, siekiant įvertinti pažinimo, laisvės ir atsakomybės laipsnį.
Daugeliu atveju baimė sumažina atsakomybę, nes pačiu baimės faktu žmogus yra priverstas gyventi ir veikti daugiau ar mažiau ekstremaliomis sąlygomis, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai įtakoja žmogiškojo veiksmo grynumą. Pats faktas, jog žmogus veikia baimėje, liudija, kad jis kažką daro ar kalba ne todėl, kad mėgsta, myli ir pozityviu valios aktu priima, tačiau prieštaraudamas savo vidinei nuostatai, savijautai ir simpatijai. Jokia išorinė grėsmė ir baimė negali priversti žmogaus vidiniai pritarti blogiui ir jį pamėgti. Gali priversti išorinį prisiderinimą, norimas reakcijas, tačiau tik ne simpatijos ir pritarimo jausmą. Jeigu kuriuo nors momentu žmogus sąmoningai ir laisvai pritartų blogiui, kitaip sakant pakeistų savo nuomonę ir nusistatymą, tuomet jis taptų atsakingas už savo veiksmus.
Tačiau tai nereiškia, jog baimės apimtas žmogus yra visiškai atleistas nuo pareigos priešintis blogiui, kuris gresia, ar yra patiriamas fizinis ar moralinis spaudimas pasielgti nemoraliai. Būtina priešintis baimės priežastims, nes jos pažeidžia žmogaus orumą ir teisę gyventi pilnavertį gyvenimą. Šiuo atveju svarbu išskirti neteisingą baimę, nes yra ir teisinga baimė, kuri padeda apsisaugoti nuo blogio, netvarkos, dezintegracijos ir pan.
Paprastai pozityvioji, dieviškoji ir žmogiškoji, teisė pateisina žmogų, kuris neteisiai pasielgia įtakojamas sunkios baimės. Pavyzdžiui, jei plėšikai grasintų kasininkei ginklu reikalaudami rakto nuo seifo, ir ji paklustų, nenusikalstų, nes šiuo atveju asmeninė gyvybė yra svarbiau už pinigus. Arba jei žmogus apleistų sekmadienio šv.Mišias vykstant karui, nes baiminasi, jog bus nušautas, jis yra pateisinamas.
Tačiau baimė neatšaukia natūraliosios teisės, todėl net ir didelę baimę ar prievartą patiriantis žmogus negali pvz. žudyti kito žmogaus, tyčiotis iš Dievo, atsižadėti tikėjimo ir pan. Tokį pavyzdį randame šv.Rašo Makabiejų knygoje, kuomet motina ir jos septyni sūnūs atsisako laužyti Dievo įsakymus, nes priešingas veiksmas būtų reiškęs Dievo ir tikėjimo išsižadėjimą (2 Mak 7). Šiuo atveju yra pareiga priešintis, o jei kitaip neįmanoma, bent išoriniais ženklais reikšti nepritarimą. Išorinio nepritarimo ženklai tampa svarbūs tuomet, kai reikia įrodyti žmogaus veiksmo moralumą ir tam tikrą kvalifikaciją juridinėje sferoje.
Paruošė kun.O.P.Volskis
