Komentarų dar nėra
2010-03-03 21:58
Baimės fenomeną siekia paaiškinti keturios mokslinės psichologinės koncepcijos: psichoanlitinė, behavioristinė, egzistencialistinė (humistinė psichologija) ir kognityvinė.Pirmąją koncepciją atstovauja Z. Freudas, A. Adler ir K. Horney . Freudo požiūriu baimė kyla iš seksualinio instinkto varžymo arba nepakankamo išsikrovimo. Vėliau Freudas pakoregavo savo teiginius, teigdamas kad baimė yra labiau subjektyvus reiškinys, kyla iš savisaugos mechanizmo tikro ar tariamo pavojaus akivaizdoje. Baimė atlieka perspėjimo funkciją. Freudas išskiria du baimės tipus: anxiety (nuogastavimas) ir fear (baimė). Pirmasis yra grynai subjektyvus, antrasis - daugiau objektyvesnis ir atitinka išorinę grėsmę.
K. Horney baimę laiko emocine reakcija į pavojų . Pasak jos, yra pirminės ir antrinės baimės, kurių pirmoji formuojasi ankstyvoje vaikystėje susiduriant su brutaliu išoriniu pasauliu, na o antroji kyla iš nesugebėjimo apsiginti, dažniausiai iš priėmimo stokos, ypač jaunystėje.
Tarp behavioristinės krypties mokslininkų, svarsčiusių baimės fenomeną, yra J. Dollard ir N.E. Miller, kurie dažniausiai cituojami frustracijos ir agresijos teorijose. Jie labiau yra linkę manyti, jog baimės reakcija yra išmokstama kontaktuojant su išoriniu pasauliu ir supančia aplinka.
Egzistencinės baimės koncepcija labiausiai rūpėjo R. May ir V. Frankl. Tiesa, ši koncepcija nėra išbaigta, tačiau padarė nemažą įtaką filosofinėms egzistencializmo prielaidoms. May labiau akcentavo baimę nebebūti savimi ir nebeegzistuoti, todėl daugiau tyrinėjo neurotinius klausimus. Frankl idėja labiau kėlė klausimus apie pasirinktus teisingus gyvenimo tikslus. Būtent būtinybė pasirinkti tarp daugelio dalykų sąlygoja stresines būsenas ir gimdo baimę.
Kognityvinė baimės koncepcija nėra pilna ir pilnai atbaigta, nėra vieningos šalininkų nuomonės ir požiūrio. Žinomesni šiuo klausimu yra P. McReynolds , G.A. Miller, E. Galanter, K. H. Pribram. Pasak McReynoldsa yra pirminės ir antrinės baimės. Pirminės yra susijusios su žmogaus pažinimu, o antrinės susiformuoja sąlygojimo procese ir pasireiškia kaip neišspręstų problemų padarinys, nurodo pažinimo neatitikimus. Kitų minėtų autorių manymu baimę sąlygoja ne tiek pažinimas, dalykų priėmimas, kiek negalėjimas numatyti ir įvykdyti užsibrėžtus planus.
Tarp įvairių emocijų genezės teorijų labiausiai pripažįstama Joseph LeDoux teorija. Jis teigė, jog emocijos yra įvairiaaspektis reiškinys, kuriam įtakos turi ir fiziologiniai procesai, ir smegenų veikla, ir subjektyvus įvykių interpretavimas. Pasak minėto mokslininko, kiekviena atskira emocija turi savo neurologinį pagrindą kurioje nors smegenų dalyje. Baimės emocijos „centras" yra smegenų apatinėje, vidinėje dalyje esantis taip vadinamas migdolas. Žinoma, taip pat ir kitų emocijų centrai smegenyse, kurie susiję su atmintimi, įvairiomis juslėmis ir pan., turi įtakos baimės emocijai. Kai kurios emocijos veikia kaip savaiminis refleksas, dar prieš įsijungiant interpretavimui ir mintims. Baimės emocija ko gero labiausiai pasižymi refleksine savybe, t.y. aktyvuojama dar prieš ateinant mintims ir interpretacijoms. Taigi, galima sakyti, kad baimei atsirasti įtakos turi trys psichofiziologiniai ir neurologiniai faktoriai:
1. kūno, organizmo reakcija,
2. smegenų veikla (migdolinė dalis),
3. situacijos interpretavimas ir atmintis.
Galima sakyti, kad žmonės daugiau ar mažiau intensyviai, tačiau pastoviai gyvena tam tikroje alarmo būsenoje, t.y. baimingume, kurį galima pavadinti ir atsargumu, savisaugos jausmu. Intensyvumas priklauso nuo genetinio paveldo, smegenų veiklos ir biocheminių procesų, taip pat nuo konkrečios gyvenimo situacijos, patirties, požiūrio, išmokto reagavimo ir kitų dalykų. Ši pastovi ir tarsi fone esanti būsena leidžia greitai reaguoti į ištikusį pavojų. Einant naktį neapšviesta gatve alarminė būsena suintensyvėja, todėl įvykus pvz. užpuolimui žmogus reaguoja kone automatiškai, nesusimąstydamas, dažniausiai prarasdamas veiksmų kontrolę.
Kaip minėta, refleksinės baimės centras smegenyse yra taip vadinama migdolinė smegenų dalis, kuri vaidina esminį vaidmenį koordinuojant refleksines baimės reakcijas. Ji siunčia signalą į kitas smegenų dalis, kurios aktyvuoja įvairius fiziologinius reiškinius. Didžioji dalis šių reiškinių yra autonomiški ir veikia automatiškai, todėl žmogui nėra lengva juos valdyti arba net neįmanoma. Daugeliu atveju sąmonė nedalyvauja baimės reakcijų ir procesų aktyvavime. 1998 m. psichiatras Whalen su bendradarbiais atliko tyrimą, kurio metu savanoriams buvo parodytas išsigandusio žmogaus veidas labai trumpą akimirką. Tiriamieji negalėjo aiškiai pastebėti ir įsižiūrėti į parodytą paveikslą, nes jei reiškinio trukmė yra trumpesnė už 0,2 sekundės, žmogaus sąmonė negali tokio dalyko pastebėti. Nors sąmoningai nebuvo suprasta, kas rodoma, tačiau migdolinė smegenų dalis į šį paveikslą reagavo tuoj pat, siųsdama signalus kaip baimės atveju . Pasirodo, jog smegenų reagavimas yra kur kas greitesnis, jautresnis ir betarpiškesnis, nei žmogaus sąmonės mechanizmas, kuriam reikia daugiau informacijos ir laiko, norint suvokti, kas vyksta.
Gyvenimo bėgyje žmoguje susiformuoja tam tikri emociniai refleksai, kaip vienu ar kitu atveju reikia reaguoti, kurie atsiradus dirgikliui, aktyvuojami anksčiau nei žmogus suspėja sąmoningai įvertinti situaciją. Ko gero neretai kai kurie žmonės net ir neperžengia refleksinių emocijų ribos, reaguodami kai kuriais atvejais primityviai ir stokodami racionalaus, protaujančiam žmogui būdingo, paaiškinimo (pvz. fobijų atvejais). Yra pastebėta, kad jei žmogus išmoksta vieną ar kitą įvykį, daiktą, dalyką sieti su baime, tuomet yra linkęs taip elgtis ir toliau. Jei pvz. kažkada tamsioje gatvėje užpuolė plėšikai, tuomet pasikartojus adekvačiai situacijai, žmogaus patirtis bus projektuojama į esamą situaciją, pasireikš baimės požymiai: pradės greitai plakti širdis, prakaituoti delnai, pašiurps oda ir pan. Šiuo atveju galima kalbėti apie išmoktą baimę, kuri daro nemažą įtaką žmogaus elgesiui, psichiniam mechanizmui, psichiniams procesams. Užtenka vien įsivaizduoti save vienos ar kitos grėsmės akivaizdoje, ir aktyvuojama alarmo būsena. Galima sakyti, kad autonominis smegenų veikimas sukonfiguruotas taip, kad žmogus lengvai pasiduoda išsigandimui. Tai kur kas saugesnis variantas, net ir abejonės atveju geriau vengti nepažįstamų reiškinių, dalykų. Tai galima pastebėti ir gyvūnų pasaulyje. Tačiau migdolinė smegenų dalis nėra absoliučiai įtakojanti baimės emociją ir reakcijas. Žmogaus atveju visada išlieka galimybė protauti, suprasti priežastis ir prasmę, „persimokyti", transformuoti, formuoti reakcijas ir pan.
kun.O.P.Volskis
