Komentarų dar nėra

2010-02-22 09:49

Iš evangelinio pasakojimo sužinome: trijų dienų prireikė Juozapui ir Marijai ieškant Jėzaus. Trys nerimo ir klaikulio dienos. Evangelistas rašo apie kitas tris klaikulio, nerimo, nežinios dienas, kai Jėzus mirė ir jo kūnas buvo paguldytas į kapą. Šv. Lukas sugretina šiuos du įvykius.
Jėzus randamas šventykloje, tarp Rašto aiškintojų, išminčių ir kunigų. Juos klausinėjantis ir jų klausinėjamas. Šventovėje vyksta neįprasta diskusija. Viešpats, kuriam pastatyta šventykla, įžengia į ją berniuko, vaiko pavidalu. Įžengia į ją kaip tas, kuris turi išmintį, ja dalijasi, ją svarsto.
Trys dienos vienų asmenų nežinojimo, blaškymosi, ir trys Viešpaties dienos, kuomet Jis svarsto išmintį, žino, supranta, pasilieka tikrume. Ši sunki padėtis išsisprendžia tuomet, kai Juozapas ir Marija taip pat ateina į šventovę ir randa ten Jėzų. Jų nežinia, baimė, nerimas pradingsta, nes jie jį atranda. Jėzus dalijosi išmintimi su Rašto mokytojais, pasidalija ir su savo tėvais: „Ar jūs nežinote, kad man reikia būti savo tėvo reikaluose?". Tėvo reikaluose Jėzus bus ir tuomet, kai mirs, bus paguldytas į kapą ir prisikels. Tai taip intymu ir slėpininga, vienu du: jis ir Tėvas. Vyko didingas žmonijos atpirkimo darbas, mums nežinomas Sūnaus ir Tėvo dialogas, Jėzui mirštant ir prisikeliant. Senoji katalikų šv.Mišių liturgija tai ypač pabrėžia: bendruomenė nesibrauna į tą dialogą, tačiau nuolankiai prie jos artinasi Jėzaus vedama: kunigas aukoja Šv.Mišias in persona Christi veidu į Tėvą, ne į žmones.
Kai Marija rado Jėzų, rado ir žinojimą, ir ramybę - šventykloje. Šis įvykis gali apibūdinti ir mus, besiblaškančius po įvairius gyvenimo nesusipratimus. Tiek daug pasimetimo, tiek daug baimės ir nežinios. Girdime šiandien svarbią tiesą: išmintis atrandama Dievo šventovėje!
Katalikiškasis tikėjimas remiasi ne tiek jausmais, kiek pažinimu, išmintimi, supratimu, sąmoningumu, apsisprendimu už Viešpatį, už Jo išmintį ir valią. Tai reiškia - ieškoti ir svarstyti, siekti ištrūkti iš nežinios ir blaškymosi tamsos. Tikrai nebesiblaškys tas, kuris yra prigludęs prie Jėzaus Kristaus - amžinosios Dievo išminties.

Dar kitas įdomus dalykas čia atsiskleidžia: Jėzus teigia esąs šventovė. Kai drąsiai paragino sugriauti matomą Senojo Testamento šventyklą, ir pažadėjo per tris dienas ją atstatysiąs, aišku, buvo palaikytas komediantu. Jis nurodė į save, į savo kūną, į savo Bažnyčią. Todėl sakome - Bažnyčia yra mistinis Jėzaus kūnas ir mes jam priklausome. Kitaip sakant, Jėzus yra mūsų tikroji šventykla. Ir kiekviena bažnyčia mums primena Jėzų, mūsų šventyklą. To nepakaktų: bažnyčios tabernakulyje centre yra jo Švč.Kūnas.

Paradoksalus dalykas: Jėzus būdamas šventykla įeina į savo šventyklą. Krikščionys taip pat pavadinami Šventosios Dvasios šventove. Vadinasi, kai įeinu į šventovę, įeinu į savo šventovę, įeinu į save. Mums atrodo, kad įėjimas į šventovę yra išorinis dalykas, bet iš tikrųjų įvyksta įėjimas į tą vidinę kiekvieno mūsų šventovę. Mes įeiname patys į save. Ir čia atrandame mumyse esantį Dievą, mums bylojančią Šventąją Dvasią. Grįžtame prie išminties ir prie svarstymo. Įėję į savo širdies šventovę mes kaip Marija visa svarstome ir dėmimės savo širdyje. Siekiam supratimo, pažinimo, aiškumo.
Esame Pažaislyje, kur sesės kazimierietės yra įsteigusios savo vienuolyną, todėl prisimeniau vieno pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvo paraginimą. Pasak jo, Dievui pasišventusios moterys, vienuolės, pirmiausia turėtų siekti išminties. Daugeliu atvejų Bažnyčia kalba apie orų, išsilavinusį, pažįstantį, protingą, išmintingai besielgiantį, apsisvarsčiusį, neskubų, ne lengvabūdį žmogų. Tai priminimas ir kiekvienam iš mūsų: katalikas sieks pirmiausia išminties. Bet kad taip įvyktų, turime įeiti į savo širdies šventovę. To nebus, jei neateisime į savo šventoves, kuriose centre yra Viešpats. Kur pranyksta malda ir liturgija, kur nebelieka bendruomenės susirinkimo į viešas pamaldas, kur nebėra Dievo Žodžio svarstymo, kur randamas ne Jėzus, bet „entuziastingoji" bendruomenė ir pataikaujantys pasauliui kunigai, ten prarandame ir išmintį. Ten liekame visą laiką išorėje kažkur besiblaškydami kaip Marija ir Juozapas kelyje ir minioje, ir ne tris dienas.

Mieli broliai ir seserys, Pažaislio piligrimai: įsižiūrėkite į tą, kuri rado, kuri turi Jėzų, kuri visa dėmėjosi ir svarstė savo Nekaltoje Širdyje. Šiandien atėjote ieškoti išminties į opiausius ir labai asmeniškus klausimus apie save, savo artimuosius, Tėvynę... Įėjom į šią šventovę, į savo širdies šventovę ir, duok Dieve, kad tikrai atrastume šiandien Jėzų.

Kun.O.P.Volskis