Komentarų dar nėra

2010-02-16 00:43

Taip sutapo, kad šiandien, pirmojo šeštadienio šventėje, Šv.Mišiose dalyvauja ir Lietuvos alpinistai, susirinkę pasimelsti už savo gyvus ir mirusius draugus. Ir Evangelijos skaitinys tam tikra prasme yra apie alpinizmą, pasakojantis apie Šv.Šeimos metinę kelionę į Jeruzalės šventyklą. Iš Nazareto iki Jeruzalės yra apie šimtą kilometrų ir visą laiką kalvotu, uolėtu keliu aukštyn. Jeruzalės miestas ir šventykla yra aukštumose, kalvose, į jį reikia kopti.
Bet visa tai tik simboliai, nurodantys žmogaus širdies ir taip pat antgamtinę tikrovę. Žodis „širdis" yra plačiai naudojamas kaip metafora žmogaus charakteriui, jausmams, jo vidiniam pasauliui, savybėms išreikšti. Nekalčiausioji Širdis byloja apie Marijos asmenį: ji buvo švelni, subtili, šventa, tačiau ir stipri asmenybė.

Kartą svečiuojantis vienoje Europos šalyje sutikau jauną tautietį, su kuriuo teko įdomiai pasikalbėti apie Lietuvą, emigraciją ir pan. Ne naujiena, kad emigrantai turi labai daug dirbti ir patirti didelius sunkumus. Į klausimą, kodėl jis nekovoja, nesistengia už savo laimę Lietuvoje, atsakė netikėta įžvalga: „nebegalėjau pakęsti bejėgiškumo jausmo, verkšlenimų, nepasitenkinimų, neteisybės ir pažeminimų. Visi mano, kad Lietuvoje nieko gero nėra, ir todėl tikrai taip klostosi".
Belieka pritarti, kad tai menkaverčio, pralaimėjusio, bejėgio žmogaus širdies mintys. Šis jausmas labiausiai mus ir kankina: aš nieko negaliu, viskas yra blogai, ateityje nieko gero, aš nelaimingas, esu pasigailėjimo vertas menkysta, tu mane suprask, tu manęs pasigailėk, tu man padėk ir pan., nes aš esu silpnas. Tai dvasinių ligonių samprotavimas. Jie tikrą gyvenimą iškeičia į terapiją. Tai žmogaus tiesai, orumui ir pašaukimui prieštaraujantis jausmas. Duok, Dieve, kad vieną dieną tai įgrįstų kaip tam jaunuoliui, kuris geriau kaip juodas jautis svetimoje šalyje dirbs, negu savigailos ir menkavertiškumo apvaldytų verkšlentojų tarpe gyvens.
Jėzaus ir Marijos gyvenimo aprašymuose tokių reiškinių nepastebėsime. Net kai Jėzus kentėjo ant kryžiaus ir jo Motina šalia išgyveno didžiausią dramą. Šis jausmas nėra palankus ir alpinistams. Ne tik viršukalnių, tačiau ir jokių gyvenimo tikslų nepasiektume.
Tikrai apgailėtinas yra žmogus ir nieko negalima padėti tam, kuris iš savęs nieko nereikalauja, nepasiryžta dideliems dalykams, nenusigali, neįtempia savo jėgų kartais net iki skausmo.
Normalu, kad motinos savo rūpesčiu ir švelnumu apgobia vaikus, tačiau žalinga būtų nieko nereikalauti, tikėtis brendimo be pastangų. Šiuo atveju šeimoje nepavaduojamas yra tėvas. Net jei jis silpnas arba jo nėra, motinos turėtų sekti Švč.Motina Marija, kuri tuo pačiu buvo ir švelni, ir teisinga. Motinos turėtų skatinti savo vaikus ištvermei ir nusigalėjimui, nes jaunuolis, kuris neina jėgų lavinimo, nusigalėjimų ir išbandymų keliu, kuris neturi aukštųjų idealų, yra sugadinamas.
Ar vien stiprybės gyvenime pakanka? Vienas alpinistas kažkada yra pasakojęs, jog kopiant reikia išlaikyti pagarbą kalnui, t.y. suprasti jo sąlygas, atsargiai dėti koją, neskubėti, tiesiog jį jausti. Kiek daug kopiančiųjų susižalojo ar užsimušė neatsargiai, vėjavaikiškai elgdamiesi. Gerokai prieš metus girdėjome pranešimą apie įkaušusius jaunuolius, kuriems jų lengvabūdiškumas baigėsi tragedija. Ši alpinizmo patirtis galėtų būti puikiu simboliu, apibūdinančiu ir kitas gyvenimo aplinkybes. Visas mūsų gyvenimas yra įvairių viršūnių įveikimas, vadinasi reikalingi atsakingi apsisprendimai, pagarbus požiūris į savo praeitį, dabartį ir ateitį, į savo fizines ir dvasines galimybes. Klaidos gali baigtis tuo, jog ne tik kad reikės pradėti viską iš naujo, bet apskritai gali prarasti galimybę pradėti. Žuvęs arba paralyžiuotas nebeturi kito šanso.
Būtų lengvabūdiška užmiršti, kur esame - Šv.Mišiose. Jėzus paliko jas, kad atmintume jo kančią ir mirtį, kad sudabartintume Golgotos kalne paaukotą jo auką. Auka veda į aukštumas ir jose įvyksta. Ar jums pažįstamas šito žodžio „skonis", ar dar patiriate savo gyvenime, ką reiškia auka, ar dar mokate aukotis už savo artimuosius, kilniuosius idealus, Tėvynę? Auka už Dievą pagimdo šventuosius.
Jėzaus auka už mus turėtų priminti, mokyti ir stiprinti aukos kelyje. Bet jei Šv.Mišios yra tik klubinė aplinka, kurioje norime vien maloniai jaustis, būti palinksminti, tada toks ir gyvenimas, tada tokia ir religija: neskatina ir nėra aukštesnių dalykų. Vadinasi žlunga ne tik išganymo perspektyva, tačiau ir Vakarų civilizacijos, jos kultūros esminės prielaidos, žlunga ir pavienio žmogaus bei šeimos gerovė.
Grįžtame prie to, nuo ko ir pradėjome: be pastangų, pagarbos ir aukos nieko negalime pasiekti. Nepakenčiamas yra nei gamtai, nei visuomenei, nei dieviškajam gyvenimui silpnadvasis žmogus. Užglostyti galima negyvai, o perdėtų teisių reikalavimas dažnai reiškia pasilikimą silpnumo ir menkavertiškumo pozicijose.
Turime apmąstyti Jėzaus ir Marijos gyvenimus, jų širdis. Jos skatina kantrybei, pastangoms, aukai, nusigalėjimui, kančiai, brendimui. Jos yra tvirtos ir ryžtingos, bet drauge ir švelnios. Čia pasireiškia didelis paradoksas: būtent tada galime jausti gyvenimą, jo krantus, save pačius, kitus žmones, galime eiti tobulėjimo keliu ir patirti brandų džiaugsmą. Tai ir psichinės sveikatos sąlyga, nes ten, kur viskas išklota aksomu, ten galų gale žmogui tenka atsidurti įstaigoje, kur irgi sienos apmuštos minkštai.
Šį gyvenimo paradoksą matome Jėzaus ir Marijos, daugybės šventųjų biografijose. Tai žmonės, kurie nebėgo nuo iššūkių ir pasiekė Dangų, Amžinybę - tą svarbiausiąją mūsų gyvenimo Viršukalnę.

Kun.O.P.Volskis
2010.02.06

 

 

Klausimai ir komentarai el.paštu:o.p.volskis@kunigas.lt