Komentarų dar nėra

2008-05-25 01:09

Kalbant apie žmogaus lytinę prigimtį, būtina atsižvelgti į jo biologines ir psichologines savybes. Sąvokos lytiškumas ir seksualumas dažnai naudojamos podraug arba skyrium kaip sinonimai arba kaip du tos pačios tikrovės aspektus nusakantys žymenys. Krikščioniškoje antropologijoje seksualumo samprata subordinuojama platesnei lytiškumo sampratai, ir laikomas vienu iš pamatinių, tačiau ne vieninteliu lytiškumo elementų. Remsiuosi būtent šia samprata.
Šiame darbe pristatysiu vyro lytinės raidos etapus ir galimus sutrikimus, kadangi daugiausia jų yra vyrų tarpe.
Nepateiksiu mokslininkų atliktų eksperimentų su žinduoliais, siekiant parodyti kai kurias biologinio lytinio vystymosi ir raiškos paraleles bei sutrikimus tarp gyvūnų ir žmogaus.

1. Lytiškumo raidos etapai

Lytiškumas nėra paprastas, vienos plotmės, tačiau sudėtinis ir sudėtingas reiškinys, kurį įtakoja daugybė faktorių, kuriuos galima būtų suskirstyti į tris aspektus pagal būklę (genetinį, biologinį ir psichosoacialinį) ir į dvi grupes pagal raidą: biologinių ir psichosocialinių sąlygų įtakojamą. Tikrovėje visa tai yra organiškai susiję viename asmenyje, todėl gali būti svarstomi atskirai tik abstrakcijos ir teorijos požiūriu.

1.1. Biologinė lytiškumo raida

Biologinio lytiškumo raida prasideda žmogaus prasidėjimo momentu ir esminiai etapai tęsiasi prenataliniu laikotarpiu. Galima išskirti tris prenatalinio periodo lyties formavimosi aspektus: genetinės lyties apsprendimas, lytinių liaukų formavimąsis ir lytinis smegenų diferencijavimasis.

Genetinė lytis apsprendžiama prasidėjimo momentu. Tai nulemia, kokio chromosomų rinkinio vyro lytinė ląstelė (spermatozoidas) apvaisina moterišką lytinę ląstelę (kiaušialąstę). Vyro ir moters lytinės ląstelės skiriasi nuo kitų kūno ląstelių tuo, kad jose yra haploidinis chromosomų rinkinys, t.y. tik pusė iš 46 chromosomų porų. Kuomet vyro ir moters lytinės ląstelės (gametos) susilieja, susidaro diploidinis rinkinys.
Vyriškos lytinės ląstelės yra dviejų rūšių; vienos iš jų turi X tipo chromosomą, o kitos - Y. Dėl šios priežasties ši chromosoma vadiname lytine. Nuo to, kurio tipo chromosomos dalyvaus apvaisinimo procese, priklauso būsimoji žmogaus lytis. Moters lytinėje ląstelėje tėra X tipo lytinė chromosoma.
Simboliškai dėl vizualinio panašumo įvardijamų „XX" lytinių chromosomų konfiguracija lemia moters lytį, o „XY" - vyrišką. Pirmoji ląstelė po apvaisinimo - zigota - yra konkrečios lyties, todėl toliau dalindamąsi į kitas dvi ląsteles, o šios savo ruožtu progresyviai toliau, apsprendžia, kad visos kitos naujo organizmo ląstelės išlaikys pirminį chromosominį prototipą, t.y. turės tą pačią lytinių chromosomų konfiguraciją. Galima sakyti, kad genetinė lytis apsprendžia, jog vyras yra vyras nuo pirmos iki paskutinės ląstelės tiek sumos, tiek sekos pabaigos prasme. Panašiai ir moteris.
Genetinis veiksnys yra pagrindinis ir esminis tolesnei lyties radai, tačiau gali būti įtakojamas kitų faktorių, kitaip sakant, genetinis faktorius dar neužtikrina tolesnio teisingo lytinio vystymosi, bet sudaro esmines biologines prielaidas.

Kita biologinio lytiškumo vystymosi prenataliniu metu fazė prasideda maždaug septintą vaisiaus gyvenimo savaitę. Iki to meto pagrindiniai ląsteliniai audiniai vystosi bendrai, be lytinio skirtumo, tiksliau sakant moteriško organizmo linkme. Šį reiškinį kai kurie mokslininkai vadina Ievos taisykle, principu, biologine aksioma, teigiant, jog gamta labiau „nori" patelės, t.y. moteriškos lyties. Vyriškos genetinės lyties vaisiaus ląstelėse tuo metu aktyvuojasi Y tipo lytinė chromosoma, kuri iššaukia vieno svarbaus baltymo sintezę. Baltymo dariniai apsupa audinių sritis, iš kurių išsivysto moteriški lytiniai organai, ir juos blokuoja, slopina, ir ima skatinti, įtakoti vyriškų lytinių organų formavimąsi .

Trečioji fazė prasideda antrame nėštumo trimestre, kuomet susiformuoja vaisiaus lytiniai organai. Vyriškos lyties žmogaus vaisius atveju pradeda funkcionuoti lytinės liaukos - sėklidės, produkuojančios vyriškus hormonus. Vienas svarbiausių iš jų yra testosteronas. Šioje fazėje prasideda vaisiaus smegenų maskulinizacija.
Estrogenas ir progesteronas yra feminizuojantys hormonai, kuriuos didžiąja dalimi gamina moteriškos lytinės liaukos, esančios kiaušidėse. Šiuo etapu galima kalbėti apie neurohormoninį lyties programavimą atskirose smegenų dalyse, kuris turės įtakos tolesniam, postnataliniam vystymuisi. Tai vėliau reiškiasi moterų polinkiu į globėjiškumą, o vyrų - į didesnį agresyvumą.

Abibendrinant galima sakyti, kad prenataliniu laikotarpiu lytiškumas išsiskleidžia citologiniu, anatominiu ir neurohormoniniu lygmenimis. Susiformuoja biologinis pagrindas, kuriuo remiasi tolimesnė asmens psichososcialinė lytinė raida ir asmenybinė struktūra.

1.2 Psichinis lytiškumas ir psichoseksualinis vystymasis

Psichoseksualumas kaip individualus asmens mentalitetas vystosi postnataliniu periodu. Psichoseksualumas - tai lytiškumas, kurį žmogus išgyvena savo protu, savimonėje. Tai fundamentali asmenybės savybė, apimanti tris tarpusavyje susijusius komponentus:
- konkretaus žmogaus įsitikinimą, jog yra vyras arba moteris (pagrindinė lytinė tapatybė);
- laikyseną ir elgesį, konkrečioje kultūrinėje aplinkoje siejamą su vyriškumu arba moteriškumu (socialinė lytinė taptybė);
- erotinį potraukį arba vyrui, arba moteriai, arba abiem (psichoseksualinė orientacija).

Pagrindinė lytinė tapatybė ima kristalizuotis antraisiais gyvenimo metais. Šiuo laikotarpiu įvyksta žmogaus „pschologinis gimimas", nes kūdikis pradeda suvokti save kaip atskirą individą, ir kad motina nėra jo dalis, ar jis - motinos dalis, kitaip sakant ima nykti simbiotinis ryšys su motina .
Šio pobūdžio lytinė tapatybė reiškia savaiminį, įprastinį, kasdienį, dalykinį įsitikinimą, jog esu vyriškos arba moteriškos lyties, anatominės sandaros. Vaikas ima domėtis savo kūnu, jo savybėmis ir lyginti su kitais žmonėmis. Pradeda save tapatinti su savo lyties gimdytoju, broliais ar seserimis, ima reikštis stiprus poreikis būti drauge su tos pačios lyties asmenimis .

Socialinė lytinė tapatybė - tai suvokimas, jog „esu vyras", „esu moteris", nes taip aš traktuojamas kitų žmonių, kurie tikisi, pritaria arba nepritaria vienokiam ar kitokiam lytį išreiškiančiam elgesiui. Tokiai tapatybei susiformuoti padeda suaugusiųjų elgesys su skirtingos lyties vaikais: berniukai ir mergaitės rengiami skirtingų spalvų drabužiais, skiriasi jų dizainas, skiriasi plaukų šukuosenos, duodamis skirtingi žaislai, diferencijuojami „bobiški" ir „vyriški" žaidimai. Berniukų atveju netoleruojamas verksmingumas, tikimasi didesnės ištvermės ir pan. Su amžiumi socialinės lytinės tapatybės užtvirtinimui sudaromos kitos sąlygos ir keliami kiti sudėtingesni reikalavimai.

Trečias psichoseksualinės tikrovės aspektas - tai lytinio potraukio orientacija į priešingą lytį, į tą pačią lytį, į abi lytis skirtingu intensyvumu. Tai įvardijame heteroseksualumo, homoseksualumo ir biseksualumo sąvokomis, terminais.
Natūrali psichoseksualinė orientacija yra nukreipta į priešingą lytį, todėl homoseksualumo ir biseksualumo atvejus galima laikyti psichoseksualinės raidos sutrikimais. Šiandien kai kurie psichologai ir ideologiniai judėjimai šito nelaiko sutrikimu, tačiau seksualine alternatyva .
Dažnai psichoseksualinė orientacija painiojama su seksualiniu aktyvumu, kurie gali nesutapti. Vaikystėje ar paauglystėje, gal būt tam tikrose sąlygose ir suaugusiųjų tarpe pasitaikantys homoseksualūs eksperimentai dar neparodo individo seksualinės orientacijos. Manoma, kad orientacija dar nėra tvirtai susiformavusi iki maždaug 16 gyvenimo metų. Psichoseksualinė orientacija nustatoma pagal tai, apie kokį lytinį partnerį fantazuodamas žmogus seksualiai susijaudina.
Šiuo atveju tenka pripažinti, jog „seksualiausias" jo kūne organas yra smegenys, kitaip sakant asmens centras, kuris pažįsta, vertina, trokšta, t.y. jo pasaulėjautos ir pasaulėžiūros struktūra, įtakojama ir pasaulėžiūrinių faktorių.

2. Pagrindinės lytinės raidos sutrikimų priežastys

Lytinės raidos sutrikimai imanomi kiekviename jo raidos etape ir gali daryti įtaką kitiems raidos aspektams. Trumpai pristatysiu genetinėje, prenatalinėje ir psichosocialinėje plotmėje įvykstančius raidos sutrikimus.

Genetinėje plotmėje trečios galimybės nėra: vaisius yra arba vyriškos, arba moteriškos lyties. Net ir genetinio sutrikimo - trisomijos - atveju, vaisius yra konkrečios genetinės lyties.
"Adomo prabudimo" metu gali sutrikti svarbaus baltymo sintezė ir veikimas. To pasėkoje gali susiformuoti hermafrodito požymiai: abiem lytims būdingi lytiniai organai ir liaukos. Paprastai gimus tokiam kūdikiui daroma lytinių organų korekcija pagal genetinę lytį. Hermafroditai yra nevaisingi. Tokiu atveju galima manyti, kad dėl nepakankamo lytinių liaukų išsivystymo ir hormoninio „konflikto" prenataliniu laikotarpiu smegenų hormonizazija, kitaip sakant neurohormonizacija, vyksta nepakankamai taisyklingai. Galima numanyti, jog susidaro biologinės prielaidos homoseksualiam polinkiui. John Money teigė, kad net jei atsižvelgtume į organinių veiksnių sutrikimų galimybes, seksualinė orientacija nėra automatiškai įrašyta į genetinį kodą, homormoninę sistemą ar nervinę sistemą. Prenataliniai veiksniai gali nebent įtakoti homoseksualines prielaidas, jei tik tam palankūs yra ir tolesni socialiniai veiksniai . O pasak Arno Karlen, žmogus yra tarsi gamtos eksperimentas, leidžiantis tvirtinti, jog seksualumas yra minimaliai užprogramuotas ir maksimaliai išmoktas .

Taigi, lemiamos reikšmės turi psichosocialiniai veiksniai, darantys įtaką asmens tapatybei, iš kurių galima paminėti :
• Per didelis motinos dominavimas berniuko atžvilgiu ir jo laisvės bei privatumo suvaržymas;
• Pozityvaus vyro - tėvo pavyzdžio, būvimo drauge trūkumas, nuvylimas, poreikio tapatintis su savo lyties asmeniu neužtikrinimas pereinant lytinės tapatybės raidos etapus vaikystėje ir paauglystėje;
• Berniuko pasitikėjimo savimi ir vyriškumo akceptacijos trūkumas, lydintis menkavertiškumo jausmas, sąlygojamas nepalankios socialinės aplinkos namuose, darželyje, mokykloje ir pan.;
• Tos pačio lyties asmens seksualinio tvirkinimo padaryti sužeidimai ir susiformavę įgūdžiai;
• Kultūrinė tolerancija, mada, skatinanti išbandyti homoseksualius santykius ir formuojanti toleranciją neadekvačiam seksualiniam elgesiui;
• Vienalyčių ugdymo įstaigų, kuriose tvyro priešiškumo ir konflikto atmosfera, sąlygos, pasitelkiant homoseksualiuos santykius kaip būdą įtampai sumažinti ir iš to kylantys įpročiai ;
• Eksperimentavimas, ypač būdingas paauglystėje, peraugantis į įprotį ir kt.

Psichosocialinės lytinės raidos sutrikimus stipriai sąlygoja dabartinė kultūrinė situacija, naujos mados ir ideologijos. Atskirai galima paminėti karingąjį kraštutinį feminizmą, kuris iškelia suvyriškėjusios, stiprios moters - amazonės - idealą. Ši ideologija siekia autonomijos nuo vyro, paneigti vyriškumo principą, tačiau iš tikrųjų yra vienišių pagimdyta ir vedanti į dar didesnį vienišumą. Tai moterys, kurios konfrontuoja su vyrais, tačiau kenčia nuo moteriško homoseksualizmo. Jų idealas yra „sumoteriškėjęs", silpnadvasis vyras, kurio bruožai turi daug bendro su homoseksualaus vyro psichologine struktūra.
Kita vertus, didelės žalos psichoseksualinei paauglių raidai turi blogas vyro įvaizdis, idealas, kuris pateikiamas viešojoje erdvėje ir su kuriuo susiduriama kasdienybėje. Iš esmės tai nebrandus vyras, kuris nesugeba tapti suaugusiu, tėvu, prisiimti atsakomybę. Tai silpnadvasis, egocentriškas nuolatinis "paauglys", sekso vartotojas, pornografijos pramonės "sraigtelis", gyvenantis savo malonumui.
Prie neigiamų kultūrinių faktorių, trukdančių psichoseksualinę raidą, galima priskirti ir kontraceptinę ideologiją, šeimos sampratos griovimą, jaunystės kultūrą, hedonizmą, vartotojiškumą ir kitus reiškinius.

Išvados

1. Atskleidžiame principą, jog vyriškos lyties individas turi save „konfrontuoti" su moterišku pradu tiek genetiniu, tiek biologiniu, tiek psichologiniu požiūriais. Omenyje turime vyro atsiradimą, „išsilukštenimą", susiformavimą iš moteriško prado, moteriškos „medžiagos", „substrato", , atsiskiriant, išsiskiriant nuo moters, iš moters aplinkos, išgyvenant tam tikra prasme tapimo „kitokiu nei moteris" procesą.
2. Lytinės raidos ir tapatybės problemas labiausiai patiria vyriškos lyties individai, kadangi pereina daugiau ir sudėtingesnių raidos etapų nei moteriškos lyties individai. Tai įrodo seksualinių iškrypimų ir nusikaltimų skaičius, kuris kelis kartus didesnis vyrų tarpe nei moterų;
3. Žmogaus atveju biologinis lytinis vystymasis yra esminė prielaida ir pagrindas, tačiau nėra absoliučiai tapatus psichoseksualinei raidai, kuri vyksta žmogui - protingam asmeniui - būdingu būdu: pažįstant, pamilstant, mokantis ir pan.

 

 

kun.O.P.Volskis, 2008 geguze