Komentarų dar nėra
2009-10-03 18:58
Bažnytinės liturginės muzikos tema šiais laikais yra užmesta, daugeliu atvejų supaprastinta. Atrodo, kad niekas jau net nebepergyvena dėl jos, nebeklausia, ar taip plačiai vartojami šiuolaikinės muzikos stiliai tinka liturgijai. Formalusis, teisinis, tiesmukas atsakymas būtų aiškus - netinka. Esu matęs Lietuvos Vyskupų konferencijos potvarkį iš, berods, 1987 m., kur įvardinta teisinė, iki šiol neatšaukta norma, kad Lietuvos bažnytinėje provincijoje vienintelis teisėtas liturginis instrumentas yra vargonai, o muzikinis stilius - grigalinis ir klasikinis polifoninis. Ką jau kalbėti apie tradiciją ir ilgaamžį Bažnyčios mokymą, kurie išlieka aiškia nuoroda dabarčiai.
Tai kaip yra su šiuolaikine muzika: ar ji iš esmės bloga? Būtų neteisinga taip vienareikšmiškai tvirtinti. Kodėl gi ne? Prie laužo, stalo, išvykose, pramogose, koncertuose, kerigmos ir pirminės katekizacijos metu, ypač vaikams ir jaunimui. Tačiau liturgijoje - visiška svetimybė. Ypač ta, kuri brūžinama gitaromis trimis akordais arba baisiu riksmu, garsu, būgnų daužymu. Tai pavadinčiau visiška kultūrine ir dvasine katastrofa.
Kartais būnu priverstas dalyvauti „estradinėse" Mišiose, net kunigų šventimų proga, iš kurių išeinu visomis prasmėmis „kontūzytas". Mišiolo pateiktos maldų melodijos yra grigalinės, Romos ritas iš esmės yra grigalinis, todėl pasitelkiami šiuolaikinės muzikos stiliai mažų mažiausiai prieštarauja geram skoniui, kad visuma išlaikytų vientisumą ir vienodumą. Tokiu atveju prie gitarų reikėtų priderinti liturginius rūbus, stiliaus vieningumas reikalautų džinsinių arnotų, auskarų ir pan. Turėtų būti pakeista, pvz., prefacijos melodija. Ar nebūtų „smagu", jei vyskupas „repuotų", iškėlęs ranką su dviem atkištais pirštais? Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Kuo tad paverčiame šventąjį mūsų tikėjimo Slėpinį?
Gyvename paradoksų laikais, kai norma tampa išimtimi. Juokaujant galima būtų tarti, kad mažai girdėjome apie šv.Roką, bet kone kas sekmadienį girdime roką!
Žinoma, bandau suprasti žmogų, prisirišusį prie šiuolaikinės kultūros, muzikos stilių. Teisinga, kad ieškoma susikalbėjimo, nes Evangelijos skelbimas visų pirma yra siekis susikalbėti. Tačiau ar nebūsime sumaišę dviejų tikrovių, laikotarpių ir pedagogikų: kerigmos ir katekezės? Kerigma yra pirminis tikėjimo skelbimas, kuo paprastesne ir suprantamesne kalba bei būdu, pasižymi spontaniškumu, emocionalumu, pirminiais dvasiniais išgyvenimais. Kerigmai ir pirminei katekezei būdinga įkultūrinimo savybė. Katekezė yra tikėjimo pagilinimas, ėjimas tobulėjimo keliu, ugdant tikėjimu apšviestą protą ir malone paliestą valią, kurie yra sąžinės esmė ir naujo gyvenimo instrumentai. Būtent šiame, katekezės, etape, kuris tęsiasi visą gyvenimą, gilinamasi ir atsikleidžia katalikų tikėjimo lobis, visuma (depozitas) ir katalikiškoji kultūra. O ji turi savo aiškias savybes, kurių nesupainiosi su popsine muzika. Katekezės procesas vyksta žmogaus perkeitimo ir pakylėjimo link Slėpinio būdu. Tai ypač turėtų pasireikšti Šv.Mišiose, kurios yra tiek katalikų, tiek ortodoksų didysis Slėpinys ne tik metafizine, tačiau ir praktine prasme. Bent jau taip buvo nuo pradžių ir skelbiama Mokyme. Susipažinus su pirmųjų krikščionybės amžių bendruomenių praktika, akivaizdu, kad turistai į Eucharistiją neužklysdavo. Sunku buvo ir išlieka pagalvoti, kad kerigmos elementai būtų buvę Šv.Mišiose, į kurias krikščionys ateina jau pažengę katekezės keliu, pasikeitę tiek dvasine, tiek moraline, tiek kultūrine prasme.
Ką, kam ir prie ko taikytis: ar Mišias prie žmogaus, ar žmogui prie Mišių slėpinio? Šis klausimas apima ir muziką.
Prisiminus hebrajiškojo „šventas" prasmę, kad Dievas yra „kitas", „skirtingas", „kitoks nei žmogus, nei kūriniškasis pasaulis", dar labiau tampa aišku, kas yra tikėjimo slėpinys, kur yra sacrum bei profanum skirianti riba. Sakralumas ir liturgija visada buvo suprantami taip: „ne kaip pasaulyje", „nemėgdžiojant pasaulio", „ne pasaulietine prasme". Žinoma, pasigirsta nuomonių, kad nereikėtų suprofaninti kasdienybės, įprastumo, nes ir per tai kalba Dievas. Tokie svarstymai nėra pilna tiesa, kadangi prigimtis ir malonė nėra tame pačiame lygmenyje. Aišku, „malonė stato ant prigimties", kad prigimtį perkeistų ir pakylėtų. Kaip moko Vatikano II Susirinkimas, krikščionys savo gyvenimu ir veikimu yra pašaukti pašventinti pasaulį, skleisti Dievo Karalystę. Atsižvelgiant į šią pastabą, visgi tikėjimo pateikiamoje biblinėje pasaulio vizijoje iš esmės yra riba tarp „šio pasaulio" ir „Dievo Karalystės". Iš to išplaukia, jog bažnyčios tikrovėje ir liturgijos reikaluose turi būti suvokiama ir atsižvelgiama, kas yra pasaulietiška, vulgaru, profaniška, pagoniška, ir kas yra sakralu, krikščioniška.
Jei liktume kūriniškajame lygmenyje, tuomet Šv.Mišios - tik vakarienė, bendruomenė - tik bendraminčių susirinkimas, kunigas - tik socialinis, kultūrinis veikėjas ir pan. Šiuo atveju simbolis ne skelbia ir sudabartina, bet paneigia šventąją tikrovę. Tuomet viskas bylotų tik tai: patinka ar nepatinka žmogui. Tada palankiau sakyti: „liturgiją švęsti", „Mišios - puota", kunigas - „simpatiškas/nesimpatiškas", „be duonos ir vyno nėra gyvenimo ir džiaugsmo" (panem ir circenses) ir t.t.
Įsibrauna reiškinys po Šv.Mišių dėkoti chorui, pamokslininkui, gėlininkėms ir kt., pamaldų dalyviai raginami paploti. Viena vertus, tai akivaizdus pasaulietiškas elementas, kita vertus - žmonės giria žmones, o Viešpats čia tarsi tarp kitko. Akivaizdžiai nyksta supratimas, kad liturgija yra Dievui, jo malonės ir veikimo vieta, jo šlovinimas, o ne vienas kito vertinimas ir gyrimas. Kuo tada ji skiriasi nuo operos, teatro ar baleto? Ploti už sakralinės muzikos atlikimą liturgijoje yra rimtas nesusipratimas. „Jie jau atsiėmė savo užmokestį!"... Prie Jėzus kryžiaus plojo fariziejai ir Rašto aiškintojai, šiandien tai daro jo Bažnyčia...
Popiežius Šv.Pijus X nusakė liturginės, sakralinės muzikos pobūdį: ji teikia Dievui garbę ir pašventina tikinčiuosius. Minėtas popiežius nurodė ir sakralinės muzikos savybes: šventumas, gražumas ir visuotinumas. Šventumą jis aiškina mano minėta prasme: nepasaulietiška, ne iš kasdienės, profaniškosios „apyvartos". Svarstydamas apie muzikos grožį, Pijus X kalba apie jos sąlygojamą emocinį, dvasinį, estetinį efektą, asociacijas: kiek ji skatina Dievo link, įkvepia gėriui, dorybėms, kiek atspindi krikščioniškąjį mokymą ir vertybes, ir kiek ne.
Grigalinis giedojimas visada buvo ir yra laikomas sakraliosios muzikos etalonu. Jis yra oficialus, legalus, savas, normalus, priimtinas, tinkamiausias giedojimas liturgijoje. Todėl būtina laikytis taisyklės, kad kuo labiau muzika yra artimesnė savo savybėmis, įkvėpimu ir turiniu grigalinei, tuo labiau ji sakralesnė ir liturgiškesnė, tuo labiau priimtinesnė.
Biblijoje perteikiamas svarbus mokymas, kad Dievo akivaizdoje žmogus nutyla ir klausosi jo žodžio, nes žodžiu Viešpats kuria, moko ir išgano. Dievo žodžio klausymosi, svarstymo, dėmėjimosi, atsiliepimo ir vykdymo tobulas pavyzdys yra Švč.M.Marija. Kadangi krikščionybė yra Įsikūnijusio Žodžio religija, todėl sakralinėje muzikoje, autentiškai atstovaujamoje grigalinio giedojimo, svarbiau yra ne melodija, bet tekstas. Viskas palenkta šventajam žodžiui, kuris yra apmąstomas, medituojamas ir kuria naują žmogų. Ne tai, ką žmogus teigia, bet ką Dievas, turi išganingos vertės. Grigališkasis choralas gimė Šv.Dvasios palytėjimu kontempliatyviose, maldingose, giliose sielose. Tai autentiška ilgaamžė Romos Katalikų Bažnyčios maldos patirtis, kurios Vatikano II Susirinkimas neatsižadėjo.
Iš čia kyla kitos svarbios sakralinės, liturginės muzikos apibrėžtys, savybės, kurias nurodo eilė bažnytinių dokumentų. Jos liudija Kristų ir yra labai artimos vienuolinių įžadų prasmei: neturtui, skaistumui ir klusnumui. Apie šias savybes dera pasakyti daugiau.
Sakralioji muzika yra neturtinga, tačiau ne skurdi, be puikybės, įmantrybių, apsunkimo. Paprasta ir geniali, spinduliuoja laisve, vienybe ir begalinumu. Grigalinis giedojimas yra monodinis, be instrumentinio pritarimo, harmonijos, nėra didelių intervalinių šuolių, rafinuotų melizmų, chromatizmų ir t.t. Būdama asketiška, ji veda į nuskaistinimą.
Skaistumas, arba kitaip - tyrumas, pasireiškia laisve nuo perdėto emocionalumo, aistringumo, noro patikti, savotiško „koketavimo" su klausytojais. Šiuolaikinė muzika yra per daug apsunkusi: stipriai išreikštas ritmas, žemi dažniai, balso emocionalumas, aistringumas; narcisizmo ir siautulingumo, noro turėti ir vartoti skatinimas bei provokavimas. Grigalinis giedojimas veda į sielos ir kūno ramybę, padeda nukreipti žvilgsnį nuo savęs į Kitą.
Klusnumo savybė pasireiškia tarnavimu Žodžiui, kuris yra tiek šventajame tekste, tiek liturgijoje. Svarbus reikalavimas: Šv.Rašto ir liturginių tekstų, jų prasmės ir nuotaikos nevalia iškraipyti ir perinterpretuoti, nutrumpinti, bandant įsprausti į kompozitoriaus melodinį ar harmoninį sumanymą. Sakralioji muzika neturi trukdyti mąstyti ir melstis, neturi piršti pašalinius jausmus ar vaizdinius. Šiuolaikinė muzika per daug ryški ir iššaukianti, kad galėtų tarnauti žodžiui, per daug triukšminga, kad leistų jį kontempliuoti.
Anksčiau minėjau, kad tikėjimo, veikimo, sąžinės, gyvenimo pagrindai glūdi ne jausmuose, bet prote ir valioje. Žmogus yra labai emocionali ir drauge labai sužeista būtybė. Emocijos ir aistros dažnai paralyžiuoja protą ir valią. Sakralinė muzika privalo skatinti tiesos, o ne emocijų, egoistinį savęs ieškojimą. Deja, šiuolaikinė muzika yra ypatingai emocionali ir mažai racionali, nemobilizuoja apsisprendimams, klausytojas „plaukioja" įvairiose nuotaikose, transo būklėje, fantazijose.
Grigalinis giedojimas neneigia žmogiškosios prigimties, tačiau ją perkeičia, pakylėja. Krikščioniškoji Apreiškimo tiesa ateina per jusles, įtakoja protą, valią ir jausmus, juos nuskaistina ir padaro dar labiau imlesnius. Galutinis sakralinės muzikos rezultatas - didesnė meilė ir Dievo artumas.
Norisi prisiminti vieno vienuolio išsakytą diagnozę apie šių dienų krikščionis, paaiškinančią priklausomybę nuo šiuolaikinės muzikos: per mažai rūpinamasi maldos gyvenimu, per mažai kontempliacijos, per daug paviršutiniškumo, daugiau juslingumo ir mažiau dvasios... Kai katalikas pamėgsta grigalinį giedojimą, pradeda jį suprasti ir juo Dievą šlovinti, tai reiškia, kad jis patyrė dvasinį ir emocinį katarsį, vidinį pasikeitimą, pasiekė dar vieną dvasinės brandos laipsnį, įžengė į tikėjimo ir katalikiškos kultūros gelmę. Neabejotinai, grigalinis giedojimas lieka svarbia sakraline, dvasine, kultūrine nuoroda, riboženkliu, liudijančiu, kur krypstame: į žemybes ar į aukštybes.
