Komentarų dar nėra

2009-07-14 18:46

Muziką galima priskirti prie žmogaus dvasinių poreikių panašiai kaip kalbą, žodį. Žmonės nori muzikos, ji plačiai paplitusi, daro teigiamą ir neigiamą įtaką, joje žmonės ieško paguodos, „dopingo", išsiblaškymo, estetinių išgyvenimų. Uždrausti muziką būtų neįmanoma, tik klausiam, kokia muzika vartojama, kokią įtaką daro, ką galėtume naudingo pasiūlyti.
Labiausiai išplitusi, vartojama yra pramoginė, dažnai ugdančiosios vertės neturinti, muzika, vis mažiau klausomasi rimtosios, klasikinės, vertingos muzikos. Nepakankamas muzikinis ugdymas mokyklose, šeimose. Labai krito ir bažnytinės muzikos lygis, įsibrovė sekuliarizmas... Daromas didelis kultūrinis spaudimas jaunimui, jis verčiamas vartoti prastą muziką.

Galima būtų klausti - kokia alternatyva? Išties, Lietuvoje geros muzikos nevertiname, krikščioniškos muzikos leidyba yra apmirusi. Daug priežasčių, bet vieną galiu drąsiai įvardinti: pvz. senasis, gėriu spinduliuojantis grigališkasis giedojimas, klasikinė muzika ir kita vertinga, brandi muzika daugelio jaunuolių dvasiniam, psichiniam, kultūriniam stoviui yra nepriimtina.

Kokį dvasinį krūvį perduoda muzika, kaip gali veikti psichiškai ir dvasiškai: išlaisvinti ar pavergti, ką išlaisvinti ir kaip pavergti? Kokius teiginius, „vertybes" perteikia šiuolaikinė muzika, kuriai taikomas teisingas apibrėžimas - destruktyvi? Apibendrintai nurodyčiau tris pagrindinius dalykus: lytinį palaidumą, smurtą ir vulgarumą. Tai reiškiasi per tekstus, melodijas, ritmą, atlikėjų elgesį, scenos ir koncerto vietos išvaizdą bei garso stiprumą.
Senosios romantinės meilės dainos eina į užmarštį, įsivyrauja aistrą ir seksualinį elgesį skatinančios. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti tekstą, entuziastingai dainuojamą vienos jaunos merginos, kurį galima laikyti tiesioginiu, atviru kvietimu ištvirkauti: „Kada jaunystė netelpa širdy, liepsnoja aistros kiekvienoj nakty, [...] mama, man jau aštuoniolika, [...] merginos jau tai daro, [...] šią naktį, mama, tu nelauk". Pastojusių lengvabūdžių paauglių tėvai galėtų iškelti teisme ieškinius šios muzikos prodiuseriams, transliuojančioms stotims ir atlikėjams. Daugiau nei akivaizdu, kad jaunimą patraukia žaismingos, linksmos, spalvingos, judrios formos, į kurias įdėjus turinį, vyksta nebrandaus žmogaus programavimas.
Tą patį galima pasakyti ir apie vulgarybes, keiksmažodžių, nemandagumo, cinizmo turinčias dainas, kuomet tyčiojamasi iš žmogaus, vertybių, moralės. Džiugu, kad Lietuvoje atvirų smurtą skatinančių dainų tekstų nesigirdi, tačiau tokių dainų galima nesunkiai parsisiųsti internetu. Užtenka pasiklausyti satanistinių ir neonacistinių grupių.
Neabejoju, kad jaunimui skirto koncerto fenomenologija yra puikiai pažįstama ir policijai, ir mokykloms. Dažną didesnį šiuolaikinės muzikos koncertą lydį masinis dalyvių girtavimas, narkotikų vartojimas. Kadangi proto galios pritemdytos, kyla agresijos protrūkiai, ištvirkavimas.

Prieš kelis metus teko dalyvauti tarptautinėje egzorcistų konferencijoje ir girdėti vieno prancūzų kunigo, kultūrologijos daktaro, tyrinėjančio jaunimo subkultūras, pranešimą. Jis pasakojo apie jaunimo tarpe išplitusias madas, jų įtaką, tendencijas, reiškinius.
Pasak jo, Vakarų šalių jaunimo tarpe vis labiau plinta satanistinė muzika, mąstai yra didžiuliai ir įtaka akivaizdi. Galima būtų juokaujant tarti: pasakyk, kokios muzikos klausaisi, ir aš pasakysiu, kas tu esi. Deja, satanistinė muzika juoko nekelia...
Būdamas svečioje šalyje visada stengiuosi apsilankyti muzikos įrašų parduotuvėse, smalsumo ir intereso vedamas. Tenka tik pritarti tam kunigui, kad psichodelinės, destruktyviosios, satanistinės muzikos plokštelių pilnos lentynos.

Satanistinių grupių koncertuose dalyvauja neįtikėtinai daug jaunimo. Kas juos traukia? Gal smalsumas, gal maišto dvasia, pavojus, žaidimas?... Pakylėjančio meno ten nebūna, vyrauja absurdo ir bjaurasties estetika. Užtenka prisiminti liūdnai pagarsėjusią grupę Lordi. Didelis garsas, stipriai išreikštas ritmas, tempas, žybsinčios šviesos, tariami šiurkštūs žodžiai, klaiki atlikėjų išvaizda, nesveika nuotaika, įtakojant kvaišalams, - hipnotizuoja.
Vienas satanistinės grupės narys, Ozzy Osborne, tokį populiarumą paaiškino be užuolankų, atvirai, jog jo auditoriją įtakoja velniška jėga. Dauguma satanistinių grupių narių, atlikėjų yra satanistai. Prieš koncertą, koncerto metu vyksta satanistinės, okultinės apeigos, kurių metu šaukiamasi demonų.
Satanistinį pobūdį išduoda ir kiti dalykai, lengvai įsitikintume vien pažvelgę į kompaktinių plokštelių grafinius elementus: šėtoniški simboliai, vyrauja tamsios spalvos, pajuodę, deformuoti veidai ir t.t. Dainų pavadinimai ir tekstai tos pačios dvasios: „Pabėgimas su šėtonu", „Greitkelis į pragarą", kanibalizmo, savižudybės, žiaurumo, vulgarumo skatinimas, patyčios iš šventų dalykų ir t.t.
Dažnas satanistinio koncerto dalyvis kartais net neįtaria, kad senosiomis kalbomis arba atbulai tariamuose tekstuose yra sakomi prakeikimai, šaukiamasi piktųjų dvasių, piktžodžiaujama. Maža to, į atlikėją įeina piktoji dvasia, įvyksta manifestacija, klausytojai akimirkomis išgirsta demonų "dainas" - kraują stingdantį klyksmą, nors to gal ir neįsisąmonina. Minėtoje konferencijoje dalyvavusieji galėjome išgirsti tokių dainų fragmentus, kur siautėja piktoji dvasia. Panašių dalykų teko matyti ir girdėti egzorcizmų metu. Galime tik įsivaizduoti, kaip įtakojamas jaunas žmogus, klausantis tokios muzikos. Žmogaus sieloje sukelia tuos pačius minėtus reiškinius: smurtingumą, vulgarumą ir palaidumą. Deja, dažnas iš tokių koncertų išėjęs jaunuolis jau yra dvasiškai paveiktas blogio: prasideda keisti dalykai, konfliktai, nelaimės, ligos, ydos, varginimai ar net pasireiškia apsėdimas. Naivus žaidimas atneša liūdnus padarinius.
Galima būtų klausti; ko šių dienų jaunas žmogus ieško sunkiajame roke, šėtoniškoje, destruktyvioje muzikoje? Peršasi atsakymas: ši muzika atitinka jo sielos būklę, jis jaučiasi nesaugus, piktas, išreiškia savo tragišką vaikystės patirtį, pasimetimą, agresiją, menkavertiškumą, protestą ir pan. Tai dažniausiai blogų šeimos santykių atspindys, aštri blogio, suaugusiųjų niekšiškumo, silpnadvasiškumo ir amoralumo patirtis. Jie labai sužeisti žmonės, žeidžiantys ir kitus.
Kalbama ir apie naują priklausomybės rūšį nuo destruktyvios muzikos: jaunuolis visą laiką su ausinėmis, išsiblaškęs, nervingas, sunkiai bendraujantis... Pamenu vienas lenkų egzorcistas pasakojo apie apsėstą vaikiną, kuriam padėti iš esmės galėjo tik tada, kai iš savo namų tasai pašalino visus satanistinės ir sunkiojo roko muzikos įrašus. Labai sunkiai jis tai padarė, buvo labai prisirišęs prie savo demonų ir tamsos pasaulio.

Be to, vienas kunigas egzorcistas pasakojo, kad maldos už varginamą piktosios dvasios žmogų metu ėmęs giedoti krikščioniškas giesmes. Demonas per tą vargšą žmogų šaukė, kad negali pakelti Dievą šlovinančios giesmės, maldavo paliauti, jį tai kankino ir galiausiai buvo priverstas palikti savo auką. Akivaizdu, kad žmogaus siela gali sušėtonėti, nebesuprasti gėrio ir mėgautis blogiu.

Ar gali būti krikščioniškasis sunkusis rokas? Kiek bandžiau suprasti - tai du nesuderinami dalykai. Jų prigimtis visiškai skiriasi. Žinoma, dera prisiminti kun. dr. R. Skėrį, bažnytinės muzikos žinovą iš JAV, kuris, paklaustas apie muzikos krikščioniškumą, įvardijo vieną kriterijų: kokias asociacijas sukelia. Taikant net ir šį labai platų kriterijų, nepavyko patirti gerų asociacijų klausantis taip vadinamo sunkiojo krikščioniškojo roko.

Senasis grigališkasis giedojimas yra dvasiškai ir emociškai tyriausias, švariausias, išreiškia pirmųjų krikščionybės amžių krikščionių, pasauliečių ir vienuolių, dvasinę, maldos patirtį, kuri šių dienų triukšmo užvaldytam žmogui darosi vis tolimesnė ir nesuprantama. Jame nėra aistrų ir siautulio, stipriai išreikšto ritmo, melodijos. Didesnės reikšmės čia turi Dievo žodis ar kitas koks dvasinis tekstas, kuris įvelkamas į muzikinį „rūbą", neužstoja teksto, padeda jį medituoti. Juk krikščioniškasis tikėjimas yra Įsikūnijusio Žodžio išpažinimas.
Krikščioniškosios muzikos prielaidos iš esmės skiriasi nuo šiuolaikinės muzikos. Dar šv.Augustinas yra sakęs, kad cantare amantis est. Sunku išversti šią jo mintį: giedojimas kyla iš meilės, išreiškia meilę, tai meilės reikalas. Už grigališkojo giedojimo slypi Šventosios Dvasios veikimas, kuri pati yra Tėvo ir Sūnaus Giesmė. Tikėti ir giedoti, mylėti ir giedoti - du neatskiriami dalykai. Dievo Dvasia paskatina giedoti, todėl Bažnyčios liturginės maldos norma - visada giedojimas, o skaitymas - tik išimtis. Autentiškai tikintis žmogus negali negiedoti. Bažnyčios Šventosios Dvasios patirtyje kilo grigališkasis, Rytų tradicijoje - šiek tiek kitoks, giedojimas, išreiškiantis Dievo pasaulį ir Dvasios meilę, tiesą, vienybę, harmoniją, visas kitas autentiškas dvasines ir žmogiškas vertybes.

Ne tik žmogaus dvasia, Dievo Dvasia, tačiau ir gamta sukuria muzikos prielaidas. Muzikoje labiausiai žmogaus dėmesį patraukiantis elementas yra ritmas. Mus supanti tikrovė yra pulsuojanti, turi ritmą. Tai yra normalu, tokia Dievo valia. Jis nėra svetimas ir bažnytiniam giedojimui. Grigališkasis giedojimas turi lengvą pulsavimą, bangavimą, legato, čia visiškai svetimas „kalamas" ritmas, būdingas šiuolaikinei muzikai.
Ritmas mus lydi nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų, kuomet meilės ritmu kiekvienas buvome pradėtas motinos įsčiose, vėliau šį meilės ritmą pratęsė motinos širdies dūžiai. Motinos širdies plakimas buvo pirmoji mūsų patirta „muzika", kurios gyvybiniu ritmu augome ir vystėmės. Jau senai žmonės buvo pastebėję, ir dabar kaip didžiausią sensaciją medikai ir psichologai teigia, kad motinos emocinis, dvasinis gyvenimas daro didelę įtaką kūdikiui prenataliniu laikotarpiu ir jam gimus. Motinos širdis vaizdžiai tariant gali „groti" tragišką „muziką": nerimą, baimę, nuodėmę, aistrą ir t.t. Siejant tai su šiuolaikiniais koncertais, galima būtų sakyti, kad kūdikis dar motinos įsčiose gali dalyvauti nuolatiniame „sunkiojo roko koncerte". Gausiais tyrimais įrodyta, kad kūdikis reaguoja į motinos emocijas, į jos širdies ritmą, į iš aplinkos ateinančius impulsus. Dažnuose gimdymo namuose gimusį kūdikį padeda motinai ant krūtinės dėl tos pačios priežasties: taip gerai pažįstami motinos širdies dūžiai ramina kūdikį, išgyvenus tokį sunkų, bet būtiną ir palaimingą įvykį.

Dėl daugelio natūralių priežasčių ritmas mums yra savas, patraukia dėmesį, ypač jaunimo, kuriam būdingas judrumas, kurį domina ryškūs dalykai. Tačiau dabartinė muzika, ypač sunkiojo roko, palieka žaizdas psichikoje, atbukina. Toks žmogus nebesupranta grigališkojo giedojimo, jam jis labai nuobodus, tiesiog kankina.

Ne tik mes, krikščionys, žinome, tačiau ir įvairių sričių specialistai pastebėjo, kad muzika turi terapinį poveikį. Muzikos terapija pasitelkiama įvairioms ligoms gydyti. Turbūt dažnas iš mūsų pavargę ar sudirgę ieškome atsipalaidavimo klausydamiesi ramios muzikos. Bendrai tariant, muzika daro įtaką: ne tik sielai, bet ir kūnui. Daug kas girdėjome pasakojimus apie klasikinės muzikos gerą įtaką daržovių augimui, karvių pieningumui, apie vystančias gėles sunkiojo roko garsų artumoje, sutrikusios nervų sistemos laboratorines peles ir pan. Destruktyvios muzikos klausytojo kraujyje padidėja adrenalino kiekis, susiaurėja kraujagyslės, padažnėja pulsas, išmuša šaltas prakaitas, žodžiu, žmogaus kūnas į tokią muziką reaguoja kaip į pavojaus dirgiklį. Neatsitiktinai matom tokius žmones išbalusius, pajuodusiais paakiais, kenčiančius nuo įvairių somatinių ligų, nes tai yra užslopinto, baimėje, agresijoje gyvenančio žmogaus situacija.
Be to, galima pastebėti, kad šiuolaikinėje muzikoje daugeliu atvejų vyrauja žemi dažniai, kurie skatina lytinę aistrą ir apskritai agresyvumą.

Nepaisant to, kad brandžiąją, kilniąją muziką yra sunkiau išmokti atlikti, reikia išmokti jos ir klausytis, bet neabejotinai ji turi gydomąjį veikimą, ugdo, palaiko žmogaus sielos kilnumą, teikia estetinių ir dvasinių išgyvenimų, skatina gėriui, meilei, kūrybai, galų gale padeda suprasti ir Dievo grožį. Juk pvz, J.S.Bacho bažnytiniuose kūriniuose yra užkoduota malda, sakralumas, gėris, primenantys, kas esame ir kam pašaukti.

Krikščionybė įnešė kažką labai naujo į muzikos kultūrą. Galima sakyti sudvasino muziką, suteikė naujų savybių. Pasiklausius kad ir senųjų lietuvių sutartinių, lyginant su grigališkuoju giedojimu - akivaizdus skirtumas! Sutartinėms būdingi disonansai, turinio ir melodijos skurdumas, skamba aštriai. Satanistiniai koncertai taip pat akivaizdžiai skiriasi nuo bažnytinės muzikos ne tik kaip reiškinys, bet ir padariniais.

Įvarytas pleištas tarp dviejų kultūrų, žioji bedugnė tarp dvasinės, bažnytinės ir pramoginės, populiariosios muzikos. Galima būtų pasakyti drąsiau: bedugnė slypi tarp Dvasios, malonės žmogaus ir nuodėmės, šio pasaulio žmogaus. Neatsitiktinai prieš mėnesį Katalikiško auklėjimo kongregacijos sekretorius arkivyskupas Jean Louis Bruguès sakė, kad „sekuliarizacija daugelyje šalių siejasi su krikščioniškos kultūros smukimu". Belieka tikėtis, kad Bažnyčioje atsinaujins ir bus puoselėjama toji sakralioji muzikinė kultūra, kuri gelbi žmonių sielas. Ir dėkui už egzorcistų uolumą įspėjant apie žalą, kurią daro pyktyje gyvenantys sužeisti žmonės.

 

2009.07.11