Komentarų dar nėra

2009-02-10 21:34

Garbingiesiems Broliams Patriarchams, Primams, Arkivyskupams, Vyskupams ir kitiems ordinarams, esantiems taikoje ir vienybėje su Apaštalų Sostu. 

Garbingieji Broliai, sveikinu Jus ir teikiu apaštališkąjį palaiminimą!


ENCIKLIKOS TIKSLAS IR MOTYVAI 

Šventosios muzikos reikalai Mums visuomet labai rūpėjo. Nusprendėme šį ir kitus klausimus, paskutiniais dešimtmečiais iškeltus ir svarstytus, išsamiai apžvelgti enciklikoje, šiek tiek plačiau išryškinti, kad šis kilnusis ir šaunusis menas labiau pasitarnautų dieviškojo kulto puošnumui ir skatintų dvasinį tikinčiųjų gyvenimą. 
Taip pat norėjome atsiliepti į siūlymus, kuriuos ne vienas išmintingai išdėstė, ar kuriuos didieji šio meno kūrėjai ir šventosios muzikos ugdytojai savo suvažiavimuose iškėlė, ir pagaliau kuriuos sielovadinė patirtis, šio meno pažanga ar mokslinės studijos paskatino. Tikimės, kad tai, ką šv.Pijus X yra paskelbęs aplinkraštyje, teisingai pavadindamas jį "juridiniu šventosios muzikos kodeksu" , bus vėl priminta ir patvirtinta, naujai nušviečiant ir naujais motyvais pagrindžiant; žodžiu, kad šventosios muzikos menas, pritaikytas šių dienų sąlygoms ir tam tikra prasme praturtintas, vis labiau atitiktų savo paskirtį. 


I . SAKRALINĖS MUZIKOS ISTORIJA 

Dievas, kuriame pasireiškia tobuliausia vienybė, tvarka ir darna, papuošė žmogų "savo paveikslu ir panašumu" (Iš 1, 26). Prie gausybės didžiųjų gamtos dovanų, be abejo, priklauso ir muzika, nes ji drauge su kitomis laisvojo meno rūšimis tarnauja dvasiniam žmogaus džiaugsmui ir sielos malonumui. Apie ją šv.Augustinas yra teisingai pasakęs: "Muziką, t.y. gero moduliavimo mokslą arba jausmą, iš savo dosnumo Dievas suteikė protingas sielas turintiems mirtingiesiems, kad jie būtų skatinami siekti aukštesnių dalykų" . 

MUZIKA SENAJAME TESTAMENTE

Nenuostabu, kaip matyti iš daugelio senesnių ir naujesnių dokumentų, visuomet ir visur, net stabmeldiškose tautose, šventasis giedojimas bei muzikos menas buvo pasitelkiamas religinių apeigų puošnumui; šio meno kūriniai nuo seniausių laikų tarnavo ir tikrojo Dievo kulte. Pergalės giesmę giedojo Dievo tauta, dieviškosios galybės stebuklingai apsaugota prie Raudonosios jūros; pritardama būgneliu su tauta giedojo ir jos vadovo, Mozės, sesuo Mirjam, apdovanota pranašišku įkvėpimu (Iš 15, 1-20). Kai Dievo Sandoros skrynia buvo nešama iš Obededomo į Dovydo miestą, pats karalius "ir visi Izraelio namai šoko VIEŠPATIES akivaizdoje, lydimi giesmių ir skambių instrumentų: lyrų, arfų, būgnelių su žvangučiais, kankalų ir cimbolų. Ir visas Izraelis grojo Viešpaties akivaizdoje visokiais mediniais instrumentais, kanklėmis, arfomis, būgneliais, barškalais ir cimbolais"(2 Sam 6, 5). Pats karalius Dovydas nustatė šventojo kulto muzikos ir giedojimo tvarką (1 Kar 33, 5; 25, 2-31). Tautai grįžus iš tremties, ši tvarka buvo atstatyta ir stropiai vykdoma ligi dieviškojo Išganytojo atėjimo. 

MUZIKA PIRMŲJŲ AMŽIŲ BAŽNYČIOJE

Kad šventasis giedojimas nuo pat pradžios buvo pagarbiai atliekamas dieviškojo Išganytojo įkurtoje Bažnyčioje, gana aiškiai pažymi šventasis Paulius, rašydamas efeziečiams: "Būkite pilni Dvasios. Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį" (Ef 5, 18-19). Giedojimo paprotys buvo gyvas ir krikščionių susirinkimuose, kaip liudija šv.Pauliaus žodžiai: "Kai susirenkate, kiekvienas turi ar giedojimo dovaną, ar pamokymą, ar apreiškimą, ar kalbą, ar aiškinimą." (1 Kor 14, 26). 
Plinijus liudija, kad tai vyko ir poapaštalinais laikais. Atkritę nuo tikėjimo krikščionys, pasak jo, tvirtindavo, kad didžiausia jų kaltė ir klaida buvo paskirtomis dienomis prieš auštant sueiti ir giedoti giesmes Kristui tartum Dievui" . Šie Romos prokonsulo Bitinijoje žodžiai aiškiausiai parodo, kad giedančios Bažnyčios balsas nebuvo visiškai nutilęs net persekiojimų laikais. 
Tai patvirtina ir Tertulijonas, sakydamas, kad krikščionių sueigose "skaitomas šv.Raštas, giedamos psalmės ir sakomi pamokslai" . 

GRIGALINIS GIEDOJIMAS

Bažnyčiai atgavus laisvę ir ramybę daugybė Tėvų ir Bažnyčios rašytojų liudija, kad beveik kasdien liturginėse apeigose buvo giedamos psalmės ir himnai. Dar daugiau, pamažu buvo sukurtos naujos sakralinio giedojimo formos, išrastos naujos giesmių rūšys, ir visa tai choruose, ypač Romos mieste, buvo dar labiau ištobulinta. Mūsų pirmtakas popiežius Grigalius Didysis, pasak padavimo, visa, kas ankstesniųjų kartų buvo palikta, rūpestingai surinko ir išmintingai sutvarkė. Be to, išleido normas, apibrėžiančias sakralinio giedojimo grynumą bei integralumą. 
Iš šv.Miesto romėniškasis giedojimo būdas pamaži paplito ir kituose Vakarų kraštuose, ir ne tik praturėjo naujomis formomis bei melodijomis, bet prigijo kaip nauja sakralinio giedojimo rūšis, būtent – religinė giesmė, kartais vietinės liaudies kalba giedama. 
Grigalinis giedojimas, kuris dėl jo atnaujintojo, šv.Grigaliaus, nuopelnų, imtas vadinti grigališkuoju, nuo VIII ar IX šimtmečio nebuvo vienintelė kulto puošmena, nes beveik visose krikščioniškosios Europos šalyse, šventuosiuose namuose buvo vartojamas instrumentas, vadinamas vargonais. 

POLIFONINIS GIEDOJIMAS

Prie grigalinio giedojimo, pradedant IX šimtmečiu, pamažu prisijungė polifoninis giedojimas, kurio teorija ir praktika vėlesniais šimtmečiais vis labiau tobulėjo, ypač XV - XVI am., ir didžių menininkų rūpesčiu pasiekė nuostabaus tobulumo. Polifoninį giedojimą Bažnyčia didžiai vertino ir, norėdama labiau papuošti šventąsias apeigas, jį mielai įsileido net į Romos bazilikas ir pontifikalines apeigas. Šio giedojimo įspūdingumas ir puošnumas augo dar ir todėl, kad giesmininkų balsams pritarė ne tik vargonai, bet ir kiti muzikos instrumentai. 

BAŽNYČIOS RŪPESTIS MUZIKA

Amžiams bėgant Bažnyčios globojamos sakralinės muzikos studijos nuėjo ilgą kelią, kuriame, nors kartais iš lėto ir didelėmis pastangomis, tačiau palaipsniui vyko pažanga: nuo paprastų bei nesudėtingų, bet labai tobulų grigališkų melodijų, ligi didingų meno kūrinių, kuriuos visokeriopai išpuošia ir beveik iki begalybės išplečia ne tik žmonių balsai, bet ir vargonai, bei kitų muzikos instrumentų garsai. Muzikos meno vystymasis aiškiai parodo Bažnyčios gilų troškimą padaryti dieviškąjį kultą vis gražesnį ir krikščionių bendruomenei malonesnį. Antra vertus, ši aplinkybė paaiškina, kodėl Bažnyčia privalėjo neleisti, kad būtų peržengtos ribos, ir kad greta tikrų laimėjimų, į šventąją muziką neįsibrautų profaniški ar šventajam kultui svetimi elementai, kurie ją žalotų. 

POPIEŽIŲ DĖMESYS MUZIKAI

Popiežiai visada buvo rūpestingi šiai sričiai. Ir Tridento susirinkimas uždraudė "tuos muzikos kūrinius, kuriuose į vargonų muziką ar giedojimą įterpiama kas nors gašlaus ar neskaistaus" . 
Neminint daugelio kitų popiežių, Mūsų pirmtakas Benediktas XV savo enciklikoje, išleistoje 1949 metų vasario 19 d., pasižyminčioje mokslingumu bei įrodymų gausa, artėjant didžiajam jubiliejui ragino vyskupus visomis priemonėmis šalinti neleistinus ir nesantūrius dalykus, kurie akiplėšiškai buvo įsibrovę į šventąją muziką . 
Taip elgėsi ir Mūsų pirmtakai: Leonas XII, Pijus VIII , Grigalius XVI, Pijus IX ir Leonas XIII . 
Galima teigti, kad Mūsų pirmtakas Pijus X atliko sakralinės muzikos atnaujinimo ir reformos darbą, iš naujo įsakmiai primindamas ir, kaip to reikalavo naujų laikų sąlygos, sumaniai apvienydamas principus bei normas, kuriuos paveldėjo ir ankstesnių laikų . 
Kaip ir artimiausias mūsų pirmtakas, Pijus XI, savo apaštališkoje konstitucijoje "Divini cultus sanctitatem" , išleistoje 1929 gruodžio 20, taip ir mes savo enciklikoje, prasidedančioje žodžiais "Mediator Dei", paskelbtoje 1947 lapkričio 20 dieną, ankstesnes popiežių įvestas normas išplėtojome ir patvirtinome. 


II. PAGRINDINIAI BAŽNYTINĖS MUZIKOS PRINCIPAI 

Nenuostabu, kad Bažnyčia taip dėmesingai rūpinasi šventąja muzika. Omenyje turime ne vien estetinius ar techninius šį kilnųjį meną liečiančius įstatimdavystės aspektus. Bažnyčia siekia apsaugoti sakraliąją muziką nuo visko, kas gali pakenkti jos vertingumui, nes muzikos paskirtis yra tarnauti labai svarbiam tikslui – dieviškajam kultui. 

PAGRINDINĖS TAISYKLĖS

Muzika yra susaistyta įstatymais ir normomis, kurie privalomi ir kiekvienai meno rūšiai, ir menui apskritai. 
Ne paslaptis, kad kai kurie menininkai, labai nusikalsdami krikščioniškajam maldingumui, drįso į Dievo namus įnešti kūrinių, kuriems stinga religinio įkvėpimo, ir kurie aiškiai prieštarauja sveiko meno dėsniams. Savo apgailėtiną elgesį jie bando pateisinti įrodymais, kurie, esą, kyla iš pačios meno prigimties ir jo savybių, tvirtindami, kad kūrybinis įkvėpimas, veikiąs kūrėjo sielą, esąs laisvas, ir dėl to neleistina, kad jis paklustų kūrybai svetimiems įstatymams ir normoms, net jei jos būtų religinio ar moralinio pobūdžio, nes tokios normos žaloja meno vertingumą ir, tarytum geležiniai pančiai žmogaus rankas ir kojas, varžo „šventojo“ įkvėpimo pažadintą menininko kūrybingumą. 
Šie samprotavimai iškelia tikrai sunkią ir rimtą problemą, kuri būdinga bet kuriai meno rūšiai ir kiekvienam menininkui. Tai klausimas, kuris išsprendžiamas ne meno bei estetikos mokslo principais, bet atsižvelgiant į aukščiausiąjį galutinio visų dalykų tikslo principą, šventai ir neliečiamai vadovaujantį kiekvienam žmogui ir žmogiškajam veikimui. Į galutinį tikslą, kuriuo yra Dievas, žmogų nukreipia ir veda absoliutus ir būtinas įstatymas, besiremiantis į Dievo prigimtį ir Jo begalinį tobulumą taip tvirtai, kad net pats Dievas negali nei vieno žmogaus nuo jo atleisti. Šis amžinas ir nekintamas įstatymas įsako, kad pats žmogus ir visi jo veiksmai privalo skelbti ir, kiek jėgos leidžia, sekti begalinį Dievo tobulumą Kūrėjo garbei ir šlovei. Dėl šios priežasties žmogus, kuriam leista šio aukščiausiojo tikslo siekti, privalo derintis prie dieviškojo pirmavaizdžio ir į jį veiksmais kreipti visas savo sielos ir kūno galias, tarpusavyje tinkamai suderintas ir palenktas tam tikslui. Menas bei kūryba privalo būti vertinami pagal tai, ar jie atitinka ir derinasi su galutiniu žmogaus tikslu. 
Meną, neabejotinai, reikia priskirti prie pačių kilniausių žmogaus prigimties pasireiškimų, nes jis žmogiškąja kūryba išreiškia begalinį Dievo grožį ir yra tarytum Dievo atspindys. Nusidėvėjęs posakis "menas menui" niekais paverčia galutinį tikslą, kuris yra įdiegtas kiekvieno kūrinio prigimtyje. Šiuo posakiu remiantis, visiškai nepagrįstai teigiama, kad meno nesaisto jokie kiti įstatymai, kurie nekyla iš paties meno. Šis teiginys apskritai neturi jokios prasmės ir labai įžeidžia Dievą kūrėją ir prieštarauja galutinio tikslo tiesai. Menininko laisvė nėra aklas veikimo instinktas, valdoma vien asmeninės nuožiūros ir naujovių vaikymosi. Ji nėra varžoma ar sunaikinama vien dėl to, kad yra palenkta dieviškajam įstatymui, bet atvirkščiai – sukilninama ir patobulinama. 

ATSKIRI SAKRALINĖS MUZIKOS PRINCIPAI

Kas sakoma apie meno kūrinius, tai, savaime aišku, tinka ir religiniam bei sakraliajam menui. Religinis menas labiau siejasi su Dievu, Jo garbinimui ir šlovinimui, nes vienintelis šio meno kūrinių, darančių poveikį akiai ir ausiai, tikslas – Kristaus išpažinėjų mintis vis labiau pakylėti link Dievo. 
Netikintis menininkas, kuris yra nutolęs nuo Dievo savo nusiteikimu ir gyvenimu, tenekiša rankų prie religinio meno: jam stinga vidinės akies, kuria galėtų įžvelgti, ko reikia Dievo didybei ir Dievo kultui. Religinės dvasios neturį meno kūriniai, tiesa, gali paliudyti menininką esant patyrusį ir pasižymintį išoriniais sugebėjimais, tačiau toks menininkas negali tikėtis, kad jo kūriniai dvelktų tokiu šventumu ir tikėjimu, kurie tiktų Dievo Bažnyčiai bei šventumui, ir būtų verti, kad Bažnyčia, religinio gyvenimo saugotoja ir sprendėja, juos įsileistų į šventuosius namus. 
Tačiau tas menininkas, kuris tvirtai laikosi tikėjimo ir gyvena kaip pridera krikščioniui, įkvėpimo ieško Dievo meilėje ir Sutvėrėjo duotus sugebėjimus naudoja tikėjimo dvasia, visomis jėgomis stengiasi tiesas, kurias išpažįsta, ir maldingumą, kurį praktikuoja, išreikšti ir perteikti linijomis bei spalvomis, garsais ir melodijomis taip sumaniai, su tokiu susižavėjimu ir su tokiu patrauklumu, kad sakraliojo meno praktikavimas jam pačiam tampa lyg tikėjimo išpažinimas ir Dievo garbinimas, ir žmones paskatina bei uždega tikėjimą išpažinti ir maldingumą praktikuoti. 
Tokius menininkus Bažnyčia visuomet laikė ir laikys pagarboje, plačiai atidarydama jiems bažnyčių duris, nes savo kūryba ir uolumu jie atneša laukiamos ir nemažos pagalbos, kuri padeda Bažnyčiai vaisingiau vykdyti jos apaštališkąją misiją. 

ŠVENTOSIOS MUZIKOS IŠSKIRTINĖ SVARBA

Religinio meno taisyklės ir normos dar tvirčiau saisto sakraliąją muziką ir reikalauja sakralumo, nes muzika daug tampriau yra susijusi su Dievo kultu, nei daugelis kitų laisvojo meno rūšių kaip architektūra, tapyba ir skulptūra. Šios meno rūšys tesirūpina tinkamai papuošti aplinką dieviškųjų apeigų, kuriose sakralioji muzika užima ypatingą vietą. Dėl šios priežasties Bažnyčia su didžiausiu dėmesiu privalo rūpintis, kad šventoji muzika, kuri yra liturgijos pagalbininkė, būtų uoliai apsaugota nuo visko, kas šventajam kultui nedera ar dalyvaujantiems tikintiesiems kliudo mintis kelti į Dievą. 
Šventosios muzikos vertingumas ir jos svarbumas priklauso nuo šių dalykų: savo gražiosiomis melodijomis bei jų grožiu labai papuošia aukojančio kunigo ir Aukščiausiąjį garbinančių krikščionių balsus; dalyvaujančių tikinčiųjų mintis savo ypatinga prigimtine galia ir kilnumu kelte kelia į Dievą; liturgines krikščioniškosios bendruomenės maldas daro gyvesnes ir karštesnes, kad kiekvienas su kuo didesne jėga, intensyvumu ir su didesne sėkme pajėgtų garbinti Dievą, Trejybėje Vieną, bei melsti reikalingų malonių. 
Šventosios muzikos dėka Bažnyčia, vienybėje su Kristumi, jos Galva, garbina Dievą; gausėja ir vaisiai, kuriuos tikintieji, šventųjų melodijų skatinami, gauna iš šventosios liturgijos, ir kurie pasireiškia doru krikščionio gyvenimu. Apie tai liudija kasdienė patirtis ir gausūs naujieji ir senieji literatūros paminklai. Šv. Augustinas, kalbėdamas apie „gražiu balsu ir tinkamomis melodijomis“ atliekamą giedojimą, sakė: „Aš jaučiu, kad šventieji žodžiai, kada jie giedami, su karštesniu religiniu nusiteikimu stumia mūsų sielas į maldingumo liepsnas, nei negiedant, ir, kad įvairūs mūsų dvasios troškimai išreiškiami atitinkančiais balso ir giedojimo tonais, kurie tuos troškimus dar labiau skatina sunkiai nusakoma simpatijos galia “. 
Iš to, kas čia pasakyta, lengva daryti išvadą, kad šventosios muzikos vertingumas ir poveikis yra tuo didesnis, kuo glaudžiau siejasi si krikščioniškojo kulto aukščiausiuoju veiksmu, būtent Eucharistine altoriaus Auka. Nieko kilnesnio ir aukštesnio negali būti už šventosios muzikos funkciją, kai ji maloniais garsais palydi Dieviškąją Auką atnašaujančio kunigo balsą, kai drauge su dalyvaujančiais žmonėmis džiaugsmingai atsako į kunigo maldavimus ir kilniu meniškumu visam šventajam veiksmui suteikia šviesaus grožio. Šis kilnus sakralinės muzikos patarnavimas pasireiškia ir tada, kai ji palydi ir pagražina kitas liturgines apeigas, visų pirmiausiai viešąjį Liturginių Valandų atlikimą bažnyčioje. Šiuo atveju liturginės muzikos pasitelkimas yra kilnus ir pagirtinas. 

APIE NELITURGINĘ RELIGINĘ MUZIKĄ

Be to, reikia labai vertinti ir tą muziką, kuri liturgijoje užima ne pirmą vietą, bet savo turiniu ir tikslu labai padeda religijai, todėl teisingai vadinama religine. Ji, dar vadinama liaudies muzika, atsirado Bažnyčioje, jos globoje ėmė gražiai augti ir, kaip rodo patirtis, gali turėti didelės ir išganingos įtakos tikinčiųjų sieloms, kai pasitelkiama bažnyčioje neliturginiuose veiksmuose ir apeigose ar už jos sienų įvairių iškilmių ir švenčių proga. 
Šių giesmių, kurios dažniausiai yra giedamos liaudies kalba, melodijos į atmintį įsirėžia beveik be jokių pastangų ir darbo, drauge su melodijomis įsimenami žodžiai bei posakiai, kurie dažnai kartojami, tampa labiau suprantami. 
Dėl to net berniukams ir mergaitėms, ankstyvoje jaunystėje šios giesmės padeda tikėjimo tiesas pažinti, jas pamilti ir atsiminti. Giesmė pasitarnauja katekizacijai. Jaunimui ir suaugusiems, laisvalaikiu pramogaujant, jos atneša gryno ir skaistaus malonumo, iškilmingiems susirinkimams ar suėjimams suteikia tikro religinio kilnumo, o krikščioniškoms šeimoms atneša švento džiaugsmo, saldžios paguodos ir dvasinės naudos. Dėl to ir šias religines liaudies giesmes, pasitarnaujančioms katalikiškam apaštalavimui, reikia rūpestingai palaikyti ir skatinti.
Iškeldami daugeriopą šventosios muzikos įtaką ir sėkmingumą, pabrėžiame vieną dalyką, kuris gali tapti didžiausiu džiaugsmu ir paguoda tiems, kurie vienu ar kitu būdu pasišventė jos teorijai ir praktikai. Visi, kurie pagal savo sugebėjimus kuria muzikines kompozicijas, jų moko ar pagaliau jas išpildo giedojimu bei muzikos instrumentais, be abejonės, nors įvairiais ir skirtingais būdais, tikrąja to žodžio prasme atlieka apaštalavimo darbą, ir už tą darbą, ištikimai atliktą, iš Jėzaus Kristaus gaus apstų apaštališką atpildą ir pagyrimą. Todėl tebrangina savo darbą, kurio dėka jie yra ne tik meno kūrėjai ir mokytojai, bet taip pat Viešpaties tarnai ir apaštalavimo pagalbininkai, ir šį savo pašaukimo kilnumą teskelbia taip pat gražiais papročiais ir gyvenimu.


III. SKIRTINGŲ RŪŠIŲ SAKRALINĖS MUZIKOS VIETA IR UŽDUOTYS

Kadangi šventosios muzikos bei religinio giedojimo vertingumas ir sėkmingumas, kaip buvau nurodęs, yra toks didelis, labai svarbu šią sritį visais atžvilgiais uoliai ir rūpestingai tvarkyti, kad pavyktų pasiekti palaimingų vaisių. 
Visų pirmiausiai svarbu, kad giedojimas ir šventoji muzika, kurie tampriai siejasi su liturginiu Bažnyčios kultu, vestu į jiems skirtą aukštąjį tikslą. Ši muzika, kaip jau mūsų pirmtakas šv. Pijus X išmintingai įspėjo, „privalo turėti tikrąsias liturgijos savybes, pirmiausiai šventumą ir formos tinkamumą; šiomis dvejomis savybėmis remiasi ir kita – visuotinumas“ . 
Privalo būti šventa. Neleistina, kad į jos turinį ar melodijas įsiskverbtų kas dvelkia nešventumu. Šiuo šventumu ypač pasižymi grigališkasis giedojimas, kuris tiek šimtmečių Bažnyčioje naudojamas ir gali būti pavadintas jos paveldėtu turtu. 
Šis giedojimas, dėl vidinio melodijų atitikimo šventojo teksto žodžiams, ne tik su jais labai artimai derinasi, bet ir išreiškia jų jėgą bei įtaką, o klausančiųjų dvasiai teikia malonumo. Tai šis giedojimas pasiekia paprastomis ir aiškiomis muzikinėmis priemonėmis, labai kilniu ir šventu menu dvelkiančiomis, jog kelia visų nuostabą, o šventosios muzikos žinovams ir kompozitoriams tapo neišsemiamu šaltiniu, iš kurio jie sėmėsi naujų melodijų. Pareiga uoliai šiuos grigališkojo giedojimo lobius saugoti ir juos gausiai krikščioniškajai liaudžiai pateikti yra visiems, kuriems Viešpats Kristus pavedė savo Bažnyčios turtus saugoti ir dalinti. Turėdami prieš akis minėtas savybes, kuriomis pasižymi pirmykštis grigališkasis giedojimas, mes norime ir įsakome, kad būtų vykdoma, ką mūsų pirmtakai – šv. Pijus X, teisėtai vadinamas grigališkojo giedojimo atnaujintoju ir Pijus XI – įsakė ir mokė, būtent: atliekant šventąsias liturgines apeigas grigališkasis giedojimas turi būti išpildomas taisyklingai, solidžiai ir pagarbiai. 
Įvedus naujas šventes reikės sukurti naujas melodijas, todėl prityrę šio meno mokytojai turi stengtis, kad būtų tiksliai išlaikyti tikrojo grigališkojo giedojimo dėsniai ir kad naujosios melodijos savo galia ir grynumu galėtų prilygti senosioms.
Visais atžvilgiais išpildant minėtus principus, turi būti įgyvendinama antroji šventosios muzikos savybė – būti tikru meno kūriniu. Nesugadintas ir pilnas grigališkasis giedojimas, išpildomas viso pasaulio katalikų bažnyčiose, panašiai kaip ir šventoji Romos liturgija, turi visuotinumo žymę. Todėl tikintieji, kur jie bebūtų, visur girdės žinomas, tarsi savo namų, melodijas ir savo sielų paguodai galės patirti nuostabią Bažnyčios vienybę. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko Bažnyčia taip trokšta, kad su lotyniškaisiais šventosios liturgijos žodžiais būtų tampriai susietas tų pačių žodžių grigališkasis giedojimas.

GRIGALINIS GIEDOJIMAS – TIK LOTYNŲ KALBA!

Be abejo, mums nėra nežinoma, kad Apaštalų Sostas dėl svarbių priežasčių yra padaręs kai kurių aiškiai apibrėžtų išimčių. Mes, tačiau, nenorime, kad jos būtų gausinamos ar plačiau taikomos ir be reikiamo Šventojo Sosto leidimo perkeliamos į kitas šalis. Dar daugiau, net ten, kur šiomis išimtimis leista naudotis, vietų ordinarai ir kiti sielų ganytojai turi uoliai rūpintis, kad tikintieji nuo pat vaikystės išmoktų bent lengvesnių grigališkųjų melodijų ir sugebėtų jas atlikti šventosios liturgijos apeigose; svarbu, kad ir šiuo atveju kasdien vis labiau šviestų Bažnyčios vienybė ir visuotinumas.
Tačiau, kur senas ar nuo neatmenamų laikų tveriąs paprotys leidžia iškilmingoje Eucharistinėje aukoje, po lotyniškai giedotų šventųjų liturgijos žodžių, įterpti kai kurias liaudies kalba giedamas giesmes, vietų ordinarai gali leisti ir toliau, jeigu „atsižvelgdami į vietos bei žmonių sąlygas manytų, kad nebūtų protinga tą paprotį pašalinti“ . 
Įstatymas, draudžiąs liaudies kalba giedoti pačius liturgijos tekstus, kaip buvo sakyta aukščiau, galioja toliau.
Kad giesmininkai ir tikintieji suprastų, ką reiškia į muzikos rūbą įvilkti žodžiai, Mums patiko pasinaudoti Tridento susirinkimo tėvų išsakytu paraginimu „ypač klebonams ir kitiems sielovadoje dirbantiems reikėtų dažnai, labiausiai sekmadieniais ir šventadieniais, asmeniškai ar per įgaliotus asmenis bent kiek paaiškinti, kas skaitoma šventosiose Mišiose, ir kas yra šventosios Aukos slėpinys“ . Tai privaloma ypač katekizuojant krikščioniškąją liaudį. Mūsų laikais tai atlikti yra daug lengviau ir parankiau, nes liturginiai tekstai yra išversti į liaudies kalbas, ir jų paaiškinimai randami vadovėliuose ar šiaip knygelėse. Tokie leidiniai, bemaž kiekvienos tautos išsilavinusių žmonių išleisti, gali sėkmingai padėti šviesti tikinčiuosius, kad jie suprastų ir dalyvautų tame, ką lotynų kalba skelbia šventųjų veiksmų atlikėjai.

LITURGINIS GIEDOJIMAS KITUOSE RITUOSE

Lengva suprasti, kad tai, ką čia trumpai esame išdėstę apie grigališkąjį giedojimą, labiausiai skirta Romos lotyniškojo rito Bažnyčioms (Ecclesiae Ritus Romanus). Tačiau tai tam tikra prasme gali būti taikoma ir kitų apeigų giedojimui: tiek Vakarų tautų – Ambraziejaus, Galikaniškajam ir Mozarabiškajam –, tiek įvairioms Rytų apeigoms. Tie ritai yra labai turtingi savo liturginėmis apeigomis ir maldų tekstais, taip pat kiekviena iš jų puoselėja savo liturginį giedojimą kaip didelę vertybę, kurią privalu saugoti ir ginti ne tik nuo visiško išnykimo, bet taip pat nuo bet kokio siaurinimo ar žalojimo. 
Tarp seniausių ir iškiliausių šventosios muzikos paminklų, be abejonės, tam tikra prasme vyraujančią vietą užima įvairios Rytų Apeigų giesmės, kurių melodijos, priderinant prie savito lotyniškosios liturgijos pobūdžio, darė didelę įtaką Vakarų Bažnyčios melodijų kūrimuisi. Mes pageidaujame, kad Rytų Apeigų šventųjų himnų atranka, kurią rūpestingai atlieka Popiežiškasis Rytų Studijų Institutas, nuoširdžiai talkinamas Popiežiškojo Šventosios Muzikos Instituto, atneštų gražių teorinių ir praktinių vaisių. Rytų Apeigų teologijos studentai, gavę puikų šventosios muzikos išsilavinimą ir pašventinti kunigais, galės ir šiuo požiūriu daug prisidėti prie Dievo namų puošnumo.

POLIFONIJOS REIKŠMĖ

Atsižvelgiant į minėtus potvarkiais, kuriuos čia išdėstėme, paremdami ir pagirdami grigališkąjį giedojimą, Mes anaiptol neketiname iš Bažnyčios apeigų pašalinti šventąją polifoniją, nes ir ji, jei pasižymi reikiamomis savybėmis, gali labai prisidėti prie dieviškojo kulto puošnumo ir skatinti maldingą tikinčiųjų sielų nusiteikimą. 
Be abejo, kiekvienas gerai žino, kad daugelis polifoninių kūrinių, ypač XVI šimtmetyje sukurtų, spindi tokiu menišku grynumu ir tokiu melodijų turtingumu, jog jie visais atžvilgiais tinka šventosioms apeigoms palydėti ir jas papuošti. Nors pirmykštis polifoninis menas amžiams slenkant pamažu sunyko ir neretai į jį įsibrovė profaninių melodijų, tačiau paskutiniais dešimtmečiais dėl nepailstamo to meno žinovų darbo pradeda atsinaujinti, ir tai yra sveikintina. Tam pasitarnauja senųjų menininkų kūrinių studijavimas, pateikiant šių dienų kompozitoriams kaip sektiną ir lenktyniavimo vertą pavyzdį.
Žinoma, kad bazilikose, katedrose ir vienuoliškųjų bendruomenių bažnyčiose gali būti atliekami tiek senųjų menininkų puikieji kūriniai, tiek naujųjų autorių kompozicijos, suteikdamos daug grožio šventosioms apeigoms. Mums yra žinoma, kad net mažesnėse bažnyčiose neretai yra giedamos paprastesnės, bet tikrai meniškai sukurtos polifoninės kompozicijos. Bažnyčia tokias pastangas lydi savo palankumu. Ji, kaip sako šv. Pijus X, „be paliovos skatino meno pažangą ir rodė jam palankumą, religijos labui priimdama visa, ką gražaus ir gero žmogaus protas išrado, tačiau visuomet paisydama liturginių normų“ . 
Tose normose nurodoma, kad šiuo taip labai svarbiu klausimu privalu, pasitelkus visą išmintį, rūpestingai būdėti, kad bažnyčiose neatsirastų tokie polifoniniai kūriniai, kurie per dideliu triukšmingumu ir besaikiu perkrovimu galėtų temdyti liturgijos žodžius ar trukdyti dieviškąsias apeigas, ar pagaliau niekais verstų giesmininkų kompetenciją ir sugebėjimus, pritemdydami dieviškojo kulto grožį.
Šias normas reikia taikyti taip pat vargonų ir kitų muzikos instrumentų atžvilgiu.

VARGONŲ PIRMENYBĖ

Tarp muzikos instrumentų, kuriuos tinka naudoti bažnyčiose, išskirtinės vertės yra vargonai, nes jie puikiai pasitarnauja šventiesiems himnams ir apeigoms, IR šventiesiems Bažnyčios veiksmams suteikia nuostabaus žėrėjimo ir ypatingo iškilmingumo, tikinčiųjų sielas žadina garsų didingumu ir malonumu, mintis apgaubia tarytum dangišku džiaugsmu ir kelte kelia į Dievą bei aukštybes.

STYGINIAI INSTRUMENTAI

Be vargonų yra ir kitų instrumentų, kurie gali būti pasitelkti į pagalbą aukštajam šventosios muzikos tikslui, jei tik juose nėra nieko profaniško, nėra iššaukiantys ar triukšmingi – tai niekaip nesiderina su šventųjų veiksmų ir vietos rimtumu. Šiuo atveju pranašiausi yra tie muzikos instrumentai, kurių stygos virpa, kaip sakoma, stryku virpinamos (smuikas): vieni ar drauge su kitais instrumentais bei vargonais išreiškia liūdnus ar linksmus sielos jausmus su kažin kokia žodžiais neišsakoma jėga. 

ŠIUOLAIKINĖ MUZIKA

Be to, detalias ir konkrečias taisykles apie šiuolaikinės muzikos kūrinius ir jų naudojimą šventosiose religinėse apeigose Mes esame nurodę enciklikoje, prasidedančioje „Mediator Dei“ žodžiais: Jeigu nėra nieko profaniško, nieko nederamo vietos ir liturginio veiksmo šventumui, nesiekia tuščio troškimo kelti kažin kokius stebinančius ir neįprastus įspūdžius, tada mūsų bažnyčių durys tokiems kūriniams turi būti atviros, nes jie gali nemažai prisidėti prie šventųjų apeigų puošnumo, padėti mintis kelti į aukštybes ir sielose pažadinti maldingumą . 
Tarp kitko, noriu atkreipti dėmesį, kad, jei talentas ar išsilavinimas neprilygsta tokio lygio užduotims, geriau būtų nuo tokių mėginimų susilaikyti, negu netinkamai atlikti dieviškajam kultui ir šventosioms apeigoms netinkamą kūrinį. 

GIESMĖS GIMTAJA KALBA

Prie dalykų, kurie tampriau siejasi su šventąja Bažnyčios liturgija, kaip ankščiau esame sakę, priskiriamos liturginės liaudies giesmės, dažniausiai vietos kalba sukurtos. Jos yra kilusios iš liturginio giedojimo, tačiau vienos nuo kitų nemažai skiriasi pagal įvairių tautų ir kraštų pobūdį, ir atspindi atskirų tautų galvoseną ir jauseną. 
Kad šios religinės giesmės tikintiesiems teiktų dvasinės naudos, privalo pilnai atitikti katalikų tikėjimo mokymą, reikšti ir aiškinti jį tiksliai, pasižymėti paprasta kalba ir nesudėtingomis melodijomis, be pasipūtimo ir tuščiažodžiavimo ir, pagaliau, nors būtų trumpos ir lengvos, išsiskirti tikru religiniu kilnumu ir rimtumu. Tokios giesmės, gimusios tarytum iš pačių liaudies sielos gelmių, galingai veikia žmogaus dvasią bei jausmus ir žadina šventus troškimus. Šios giesmės, žmonių giedamos vienu balsu religinėse apeigose, su didele jėga kelia tikinčiųjų mintis į aukštybes. 
Kaip esame anksčiau rašę, iškilmingai giedamoje Eucharistinėje Aukoje šios giesmės negali būti naudojamos be aiškaus Apaštalų Sosto leidimo. Tačiau neiškilmingai atnašaujamose Mišiose jos gali labai prisidėti, kad Šv. Aukoje tikintieji dalyvautų ne kaip nebyliai ir pašaliniai žiūrovai, bet, šventąjį veiksmą sekdami mintimi ir balsu, su kunigo maldomis jungtų ir savąsias, ir kad giesmės savo turiniu bendrai atitiktų atskiras Mišių dalis. Mūsų didžiam džiaugsmui esame patyrę, kad taip vyksta daugelyje katalikiškojo pasaulio kraštų.
Paraliturginėse apeigose šios rūšies giesmės,– jei tik, kaip esame pasakę, pasižymi tinkamomis savybėmis, – gali būti puiki ir išganinga priemonė tikintiesiems patraukti, pamokyti, maldingumui kelti ir šventam džiaugsmui suteikti; tiek bažnyčiose, tiek už jų sienų, ypač procesijose ir kelionėse į šventąsias vietas, atskiros tautos ar visų tautų religiniuose kongresuose. 
Patirtis ne kartą patvirtino, kad tos giesmės ypač naudingos berniukus ir mergaites mokant katalikiškųjų tiesų, taip pat jaunimo draugijose ir religinių brolijų susirinkimuose.
Dėl to negalime susilaikyti neskatinę jūsų, Garbingieji Broliai, kad liaudies religinį giedojimą rūpestingai skatintumėte jums pavestose vyskupijose. 
Tenestigs jums šio srities žinovų, kurie liaudies giesmes, jei tai lig šiol nepadaryta, surinktų ir viename rinkinyje susistemintų, kad tikintieji galėtų kuo lengviau jas išmokti, jas laisvai giedoti ir gerai įsiminti. 
Tegul nepamiršta tinkamai pasitelkti šią sėkmingą priemonę tie, kuriems pavestas berniukų ir mergaičių (religinis) lavinimas; apdairiai tesinaudoja jomis ir katalikiškojo jaunimo vadovai, kuriems pavestas didžios svarbos darbas. Dėl šios priežasties viliamės sėmingai ir laimingai sulaukti to, ko visi trokšta, būtent: kad išnyktų pasaulietinės dainos, kurios ar dėl lengvabūdiško pobūdžio melodijų, ar dėl su jomis susijusių dažnai gašlių ir nekuklių žodžių, paprastai daro žalą krikščionims, ypač jauno amžiaus, ir kad užleistų vietą tokioms, kurios teikia skaistaus bei tyro malonumo, tuo pačiu stiprina ir kelia tikėjimą bei dorą. 
Ir lai krikščioniškoji liaudis jau čia žemėje pradeda giedoti garbinimo himną, kurį amžinai giedos danguje: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui palaiminimas, gyrius, garbė ir valdžia per amžių amžius“ (Apr 5, 13).

MUZIKA IR MISIJOS

Ką lig šiol šiame rašte esame išdėstę, labiausia liečia tas Bažnyčios tautas, kur katalikų tikėjimas yra tvirtai prigijęs. 
Misijų kraštuose visa tai sunku įgyvendinti, kol išaugs pakankamas krikščionių skaičius, bus pastatytos erdvesnės bažnyčios, kol krikščionių vaikai reguliariai nelanko Bažnyčios įsteigtų mokyklų ir, pagaliau, kol neatsiras pakankamas kiekis pašvęstųjų darbininkų. 
Nepaisant to, raginte raginame apaštališkuosius darbininkus, stropiai besidarbuojančius plačiose Viešpaties vynuogyno šalyse, greta pačių svarbiausių savo tarnybos rūpesčių, uoliai domėtis ir šiuo reikalu. Daugelis misionierių globai pavestų tautų labai mėgsta muzikos melodijas ir šventu giedojimu papuošia stabų garbei skirtas apeigas. Nebūtų protinga, kad Kristaus, tikrojo Dievo, skelbėjai menkai vertintų ar visai niekais laikytų šią sėkmingą apaštalavimo priemonę. Dėl to pasiųstieji evangelizuoti stabmeldžių kraštuose, apaštališku pareigingumu privalo skatinti meilę religinei giesmei, kurią taip brangina jų globai pavestieji žmonės. Tokiu būdu tos tautos vietoj savų religinių giesmių, kuriomis stebisi net civilizuotų tautų žmonės, gaus paskatą giedoti krikščioniškas šventąsias giesmes, ir tų tautų kalba ir melodijomis skelbti tikėjimo tiesas, Viešpaties Kristaus bei Švč. Mergelės Marijos gyvenimą ir pagarbą Šventiesiems.
Misionieriai turi atminti, kad Katalikų Bažnyčia nuo seniausių laikų, siųsdama Evangelijos skelbėjus į tikėjimo šviesa dar neapšviestus kraštus, rūpindavosi atnešti ir šventąsias apeigas, ir liturgines giesmes, ypač grigališkąjį giedojimą. To tikslas – kad žmonės, kurie dar turi būti atvesti į tikėjimą, sužavėti melodijų malonumo, linktų link krikščioniškojo tikėjimo ir jo tiesas priimtų.


IV. PRAKTINIAI NURODYMAI

Kad tai, ką šioje enciklikoje, žengdami mūsų pirmtakų pėdomis, patarėme ar įsakėme, atneštų pageidaujamų vaisių, Garbingieji Broliai, sumaniai naudokitės tomis galimybėmis, kurias jums suteikia jūsų garbingos pareigos, Viešpaties Kristaus jums patikėtos ir Bažnyčios pavestos. Tos priemonės, kaip žinome iš patirties, su didele sėkme pasitelkiamos daugelyje krikščioniškojo pasaulio bažnyčių.
Pirmiausia rūpinkitės, kad katedros bažnyčioje ir, kiek leis aplinkybės, daugumoje jūsų vyskupijų bažnyčiose būtų geri chorai, kaip pavyzdys ir paskatinimas kitiems, su dideliu pasiaukojimu būtų puoselėjamas ir tobulinamas šventasis giedojimas. 
Jei neįmanoma įkurti vyrų choro ar berniukų choro dėl nepakankamo skaičiaus, leidžiama, kad „liturginius tekstus iškilmingose Mišiose giedotų mišrus vyrų ir moterų ar mergaičių choras tam skirtoje vietoje, esančioje anapus presbiterijos, ir kad vyrai būtų visiškai atskirti nuo moterų ar mergaičių, ir būtų išvengta netinkamų dalykų; šiuo klausimu uždedu pareigą Ordinarų sąžinei“ .  

SAKRALINĖS MUZIKOS SPECIALISTŲ RUOŠIMAS

Su dideliu uolumu reikia rūpintis, kad tie, kas jūsų seminarijose, misijų ar vienuolijų namuose ruošiasi kunigystės šventimams, gautų tinkamą, pagal Bažnyčios mintį, teorinį ir praktinį šventosios muzikos ir grigališkojo giedojimo lavinimą. Mokytojai turi būti patyrę šių dalykų žinovai, didžiai gerbią tradiciją ir visiškai klusnūs Šventojo Sosto potvarkiams ir nurodymams.
Jei seminarijos ar religinės kolegijos auklėtinių tarpe atsirastų šio meno gabumais ir meile pasižymįs, tų įstaigų vadovai tegul nepamiršta apie tai jums pranešti. Tada galėsite tokiam auklėtiniui sudaryti sąlygas muzikinius gabumus rimčiau lavinti ir jį pasiųsti į Popiežiškąjį Šventosios Muzikos Institutą Romoje ar į kurį kitą šio mokslo židinį, jei tik tas auklėtinis pasižymi gerais papročiais ir dorybėmis, kurios leistų tikėtis jį tapsiant tikrai geru kunigu.
Svarbu pasirūpinti, kad vietų ordinarai ir vienuolijų vyresnieji turėtų žmogų, kuris jiems padėtų tokiu svarbiu klausimu, nes dėl savo darbų gausybės vargiai pajėgs tinkamai juo pasirūpinti. 
Nekyla abejonių, kad vyskupijos Krikščioniškojo Meno Taryboje turėtų būti geras šventosios muzikos ir giedojimo žinovas. Jis galėtų dėmesingai sekti, kas vyksta vyskupijoje, ordinarui pranešinėtų apie atliktus ir numatytus darbus, iš ordinaro gautų nurodymus ar pageidavimus, ir rūpintųsi jų įgyvendinimu. 
Jei vyskupijoje veiktų kuri nors brolijų, toliaregiškai įsteigtų šventosios muzikos puoselėjimui, popiežių labai laiminamos ir rekomenduojamos, vietos ordinaras, atlikdamas savo pareigas, gali ir jas pasitelkti į pagalbą, kaip jam atrodys tinkamiausia.
Šios brolijos, įkurtos šventosios muzikos mokymui ir mokslo studijoms gilinti, gali daug prisidėti žodžiu ir pavyzdžiu prie šventojo giedojimo pažangos. Savo palankumu remkite ir skatinkite jas, kad jų veikla būtų gyva, kad jos pasitelktų geriausius ir gabiausius mokytojus, ir kad visoje vyskupijoje uoliai keltų šventosios muzikos bei religinių melodijų pažinimą, meilę ir naudojimą, laikantis privalomų Bažnyčios normų ir paklūstant Mūsų valiai.


ENCIKLIKOS PABAIGA

Tėviško susirūpinimo skatinami svarstėme šiuos klausimus kiek plačiau. Mes pilnai pasitikime, kad jūs, Garbingieji Broliai, su visu ganytojišku rūpestingumu imsitės šio uždavinio, kuris labai pasitarnauja, kad dieviškojo kulto atlikimas būtų kilnesnis ir puošnesnis. 
Turime vilties, kad visus, kurie Bažnyčioje jūsų vadovavimu prižiūri ir tvarko muzikos reikalus, ši enciklika paskatins imtis šio kilnaus apaštalavimo su nauju įkarščiu ir naujomis pastangomis, didžiadvasiškai, uoliai ir ištvermingai. 
Viltingai laukiame, kad šis kilnusis menas, Bažnyčios praeityje taip brangintas, ir šiandien, iškeltas į šventumo ir grožio aukštumas, bus puoselėjamas ir nuolatos tobulinamas. Jei taip vyks, savo ruožtu jis paskatins Bažnyčios vaikus su tvirtesniu tikėjimu, gyvesne viltimi ir karštesne meile šventuosiuose namuose rimtomis melodijomis ir malonia harmonija tinkamai garbinti Vieną ir Triasmenį Dievą. 
Ir net už bažnyčios sienų, krikščionių šeimose ir susibūrimuose tevyksta tai, ką šv. Kiprijonas labai gražiai yra pasakęs Donatui: „Tegul kuklioje ir blaivioje puotoje bus giedamos psalmės. Jei turi gerą atmintį ir gražų balsą, giedok, kaip pas jus įprasta. Labiau sužavėsi tau brangius asmenis dvasine puota, sukeldamas pasigerėjimą švelnia religine melodija“ .
Tuo tarpu, vildamiesi geresnių ir džiaugsmingesnių vaisių, kurių tikimės iš šių Mūsų paraginimų, jums visiems, Garbingieji Broliai, taip pat jūsų globai pavestiesiems tikintiesiems, ir atskirai tiems, kurie klusniai į Mūsų troškimus atsiliepdami, darbuojasi šventosios muzikos pažangos labui, pilna meilės širdimi suteikiame Apaštališkąjį Palaiminimą – Mūsų geros valios liudijimą ir dangiškųjų dovanų ženklą.

Paskelbta Romoje, šv. Petro bazilikoje, 1955 metais gruodžio 25 dieną, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo šventėje, septynioliktaisiais Mūsų pontifikato metais.
Popiežius Pijus XII