Komentarų dar nėra
2010-03-04 02:57
Tautinis ugdymas neturėtų pagrindo, jei tautiečiai nesidarbuotų, kad Tėvynė klestėtų politine, ekonomine, demokratine prasme. Visi privalo domėtis ir dalyvauti savo Tėvynės reikaluose, politiniame, viešajame gyvenime, rinkimuose, mokėti mokesčius, ginti viešąjį interesą ir bendrąjį gėrį, tramdyti savanaudžius, piktadarius ir priešiškus tikslus puoselėjančius asmenis.
Mes Tėvynei esame daug kuo skolingi ir už ją atsakingi, todėl tiems, kurie nori jai kokiu nors būdu aktyviai ar pasyviai kenkti, reikėtų duoti suprasti, jog bus pasitelkiamos griežtos priemonės, net jėga ir prievarta. Pareigos Tėvynei turi būti žinomos ir vykdomos, o konkretumo ir griežtumo nebūvimas išblukina daugelio gerų idėjų ir reiškinių ribas.
Tėvynės ir tautos esminiai ir strateginiai tikslai yra daug svarbesni už individualius jos nario tikslus. Tėvynė gali pareikalauti visko: turto, darbo, jėgų, gal net gyvybės. Turime būti pasiruošę aukotis už Tėvynę, nes antraip nebus nei tautos, nei Tėvynės, nei ateities. Tautos, kuriose nebėra aukos dvasios ir didvyriškumo sampratos, miršta, nes niekas nebekovoja už jų išlikimą. Paprasčiausiai tokios tautos tampa asimiliuotos, pasisavintos stipresnių dvasia, kultūra ir žmonių skaičiumi tautų.
Žinoma, tai nereiškia, jog reikia tapti savo Tėvynės vergais. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vertingas ir turi skleistis laisvės būdu, tačiau vertybių hierarchijoje nėra aukščiausia. Juk kiekvienas individas yra žmonių visuomenės dalis, be kurios nieko negalėtų, taip pat mirtinga būtybė, todėl savimi ir po savęs privalėtų palikti didesnę viltį ateinančioms kartoms. Iškilus svarbiai priežasčiai privalu aukoti gyvenimą, jėgas, turtą ir gyvybę už gėrį, kuriuo neabejotinai daugeliu prasmių yra Tėvynė.
Kiekvienas pilietis ir tautietis turi asmeninę ir bendruomeninę pareigą ginti Tėvynę nuo ją griaunančių jėgų ir vykdyti moralinį, teisinį, policinį ir karinį pasipriešinimą kiekvieno priešininko atžvilgiu. Privalu būti pasiruošusiems eiti į mūšį su agresoriumi ir ginti tautines, kultūrines, moralines, religines vertybes, be kurių gyvenimas tampa nevertas žmogaus orumo, mažiau žmogiškas.
Niekam nevalia atimti Tėvynės žemės, kultūros, savasties, egzistencijos, nepriklausomybės, savigarbos, nes tai Dievo dovanos, kurias gavome, kurios yra esminės kiekvieno žmogaus gyvenimui, todėl privalu apsaugoti savo pačių ir ateities kartų labui.
Šiandien jau nebe tankais ir kariuomenių būriais nugalimos tautos ir kultūros, bet užslėpta, tikslinga, manipuliacine propaganda, kuri silpnina žmonių sveiką mąstymą ir dvasinį budrumą. Jei lietuvės moterys masiškai darosi abortus, jauni tėvai persiima lengvo ir malonaus gyvenimo mintimi ir nebegimdo vaikų, žiniasklaida viešina amoralius pavyzdžius ir gesina tautos savigarbą, jei oligarchai skriaudžia tautiečius ir griauna bendrąją gerovę, paralyžiuoja žmonių pasitikėjimą teisingumu, jei alkoholiu, narkotikais, rūkymu, moraliniu palaidumu sugriaunama tautos žmonių sveikata ir psichika, priešiškus tikslus turinčios struktūros gali tik pasidžiaugti, nes tauta silpnėja, ir, atėjus palankiam metui, lengvai bus pavergta. Reikia žinoti, kad užkariavimas vyksta ne tik ginklų pagalba, tačiau ir kultūrinėmis, moralinėmis, ekonominėmis bei kt. priemonėmis.
Atskirai reikėtų paminėti Lietuvos kariuomenę. Patriotiniu požiūriu ji turėtų žadinti tautoje budrumą, puoselėti vyriškumo savybes bei Tėvynės gynybos mintį. Atsisakydama šauktinių, t.y. ruošti Lietuvos vyrus Tėvynės gynybai, ji pasirenka silpnųjų strategiją. Neparuoštas Tėvynės gynybai vyras tuo pačiu yra silpnai pasiruošęs ir šeimos, ir visuomeniniam gyvenimui.
Savaime suprantama, kiekviena sveika ir save gerbianti tauta rūpinasi, kad jos žmonių dvasios nežalotų netinkama literatūra, filmai, kalbos, mados ir pan. Tėvynės institucijos turi rūpintis, kad niekas nesityčiotų iš autentiškų tautai ir religijai šventų dalykų, vertybių ir tapatybės. Neretai tautos dvasios griovimo darbas atliekamas prisidengus kūryba, žodžio laisve, tolerancija ir kitomis melo formomis.
Katalikų Bažnyčioje yra žinomas indekso reiškinys, t.y. sąrašas raštų, kurių katalikui negalima skaityti, nes prieštarauja tikėjimui ir moralei, gali pastūmėti žmogų į moralinį degradavimą. Pradėjus plisti klaidoms ir moralinėms bėdoms, Bažnyčia buvo priversta sudaryti įvairaus pobūdžio indeksus: pagrindinių ydų, dogmų, kanoninių nusikaltimų, amoralaus turinio knygų sąrašus ir pan. Dabar amoralių rašliavų padaugėjo tiek, kad nebeįmanoma jų visų suregistruoti, tačiau indekso principas yra išlikęs kaip nuoroda atsakingai ir brandžiai rinktis.
Indekso principą taikė ir taiko taikoje esančios, ir kariaujančios valstybės. Kiekviena įžvalgi valstybė yra suinteresuota užkirsti kelią dezinformacijos, demoralizacijos sklidimui, priešiškų jėgų siekiui paveikti žmonių mintis ir jausmus savo tikslams.
Indekso principą taiko valstybės atsakingos institucijos, kurios kontroliuoja ypač žiniasklaidos priemones, kad netinkami tekstai, kalbos, vaizdai nepasiektų visuomenės, labiausiai vaikų ir jaunimo. Netinkama informacija formuoja jaunus žmones ir gali sugadinti pažiūras, psichiką, tame tarpe motyvaciją ir valios stirpybę.
Be to, kiekviena valstybė turėtų būti suinteresuota, kad jos piliečiai būtų moraliai ir fiziškai stiprūs, pajėgūs prisiimti atsakomybę už save, savo artimuosius, Tėvynės dabartį bei ateitį. Tėvynės interesai ir patriotizmas, tautinė savimonė yra aukštesnė vertybė už žodžio, neribotos saviraiškos ir meno laisvę, kuria taip akiplėšiškai manipuliuojama mūsų visuomenėje siekiant prastumti visokius nešvarius dalykus. Blogai suprasta laisvė, savivalė, tapo priedanga norintiems pasipelnyti, begėdžiams ir Tėvynės priešams.
Kartais moralės ir filosofijos srities klausimuose intelektas priešinamas su morale. Menkesnis išsilavinimas nereiškia, jog žmogus yra prastesnis, kad jo moralė žema. Intelektas ir moralė ne visada eina drauge. Paprasti žmonės gali pasižymėti kur kas aukštesne ir stipresne morale nei intelektualai. Akivaizdžiai matome, jog daugybė visokių nenormalumų, utopijų, amoralių teiginių ateina iš intelektualų, kurie yra abejingi Tėvynės gerovei, ir mieliau platina kosmopolitizmą. Jie savinasi autoritetą, tačiau Tėvynės moralinės jėgos jau senai nebestiprina. Tai melagingieji autoritetai, iš kurių girdime daugiausia skepticizmo ir patyčių patriotizmo klausimais. Indekso principas taikytinas ir intelektualams, kurie mano esą neliečiami. Bet kokie tekstai, kalbos, teorijos, koncepcijos, kurios pasižymi moraline, tautine ir kultūrine degradacija, turėtų būti atmesti. Demoralizavę intelektualai su pašaipa atsiliepia apie ilgaamžes, krikščioniškas, tradicines vertybes, sugeba tik ciniškai kritikuoti, todėl jų žodžių neriekia imti domėn, jie tebus laikomi strategiškai silpna, pažeidžiama grandimi, nes būdami smukę savo tautine ir pilietine morale, paskui save tempia ir Tėvynę. Sveiko proto ir jausmų žmogus, tebūnie paprastas, puoselėja tautinius jausmus!
Turime pasižymėti ne tik Tėvynės meilę pagrindžiančiomis žiniomis ir jausmais, bet ir patriotine valia. Patriotiniai sentimentai taptų gėdingi, išdavyste, jei nebūtų patriotinės valios atliekant savo pareigas. Būtina sudrausti tuos, kurie viešai tyčiojasi iš tautos, jos vertybių. Reikia ir pasakyti, ir parašyti prieš tokius, duoti atkirtį. Menkiausias nusižengimas ir pasidavimas šiuo klausimu silpnina patriotiškas mintis, jausmus ir nusiteikimus.
Patriotinė valia pasireiškia asmeniniu dalyvavimu tautos reikaluose: balsavime, šventėse, sąžiningai mokant mokesčius, gausinant ir stiprinant lietuvių tautą, ruošiantis jos moralinei ir fizinei gynybai ir t.t.
Atskirai reikėtų pabrėžti ekonominius klausimus: lietuvis turi palaikyti lietuvį, pirkti lietuvišką prekę, naudotis lietuvių įsteigtomis finansinėmis organizacijomis, sudaryti sąlygas savo tautiečiui dirbti, uždirbti, išlaikyti šeimą ir prisidėti prie Tėvynės gerovės.
Kiekviena valstybė turi rūpintis savo žmonių lojalumu. Patriotizmas yra lojalumo išraiška. Žmonės nori tapatintis su savo tauta, todėl reikia stiprinti šį jausmą. Bloga žmogui vienam, todėl jei nesitapatins su savo tauta, tapatinsis su kitomis, tačiau ne kaip saviškis, bet kaip našlaitis, pamestinukas, atsidūręs prieglaudoje.
Skaudu kalbėti apie postkomunistinės visuomenės ir valdžios elgesį Nepriklausomoje Lietuvoje, kuomet Tėvynę paliko pusė milijono lietuvių. Tai didelė netektis, nesmurtinis genocidas. Tai akivaizdus požymis, kokios dvasinės būklės ir tautinio sąmoningumo yra šių dienų lietuviai. Nesinori tikėti, jog išvyko silpniausi, labiausiai pasimetę ir mažiausiai lojalūs. Daug iš jų, kiek tenka girdėti, išvažiavo su labais pigiais motyvais, kiti įsižeidę ant Tėvynės valdžios, postkomunistinės sistemos, kuri nebuvo sugriauti ilgus metus.
Istorijos mokslai liudija, kad prieš mus gyveno tautos, kurios išnyko. Ar Lietuva ir lietuviai neatsidurs istorijos šiukšlyne? Kur gali neužeiti tauta, kuri yra pasimetusi, be tapatybės, savigarbos, vienybės, neturėdama tikslų, nesiekdama bendrojo gėrio ir pagarbos vienas kitam? Didžiosios valstybės sunyko ar pranyko dažniausiai dėl moralinio nuosmukio. Mažos išliko ir dar net išsiplėtė dėka savo vieningumo ir moralinės stiprybės. Kadaise ir Lietuvos valstybė buvo labai didelė, bet vėliau ir iki šiol ją kramtė ir karpė, liko trys milijonai su abortų, alkoholizmo ir emigracijos kilpa ant kaklo.
kun.O.P.Volskis
