Komentarų dar nėra
2010-03-04 02:12
Katalikišku požiūriu Tėvynę galima suprasti ne tik kaip tėvų paveldą, bet ir kaip Dievo dovaną, jo malonę ir valią, nes Tėvynėje apsireiškia Dievo garbės atspindys, ji yra Dievo meilės ir valios instrumentas bei vieta.
Paprastai tariant, tokia buvo Dievo valia, kad gimtume, bręstume ir gyventume Tėvynėje, kurios nepasirinkome, bet kuri yra mums dovana. Tai Dievo maloningumo pasireiškimo vieta, tai būdas ir galimybė būti žmogumi, gyventi, mylėti ir kurti. Esame ne kažkokie žmonės ir krikščionys, bet lietuvišku būdu. Nevalia užmiršti šį Dievo meilingosios Apvaizdos slėpinį.
Kadangi Tėvynė yra Dievo maloningumo ir jo šlovės apsireiškimo vieta, todėl esame kviečiami jo dovaną priimti, vertinti, puoselėti, jausti atsakomybę už jos išsaugojimą. Dievo šlovė pasireiškia visu tuo, kas teisinga, gražu, kilnu ir palanku oriam žmogaus asmens gyvenimui. Daugybė tokių vertybių skleidžiasi ir pasireiškia nacionalinėje kultūroje.
Mūsų krikščioniškasis tikėjimas vadovaujasi Dievo ir artimo meilės principu. Žodis „religija" gali reikšti ir ryšį, sąsają, todėl religiją galima suprasti ir kaip praktiškai bei konkrečiai įgyvendinamą ryšį tarp Dievo ir žmogaus, Dievo ir bendruomenės, Dievą tikinčių žmonių. Tam tikra prasme Tėvynė yra „religija", yra ryšys. Kaip dovana, kaip ryšys, kaip meilė ir kaip konkreti atsakomybės vieta Tėvynė ir patriotizmas priklauso religijos sričiai.
Žinoma, Tėvynės meilė yra žemiškas dalykas, ir jokio kūrinio negalime mylėti labiau už Dievą, antraip taptume stabmeldžiai. Taip atsitiko nacistinėje Vokietijoje ir sovietinėje imperijoje. Religijos ir patriotizmo suplakimas religijos nenaudai, reikštų tvarkos ir vertybių hierarchijos sumaišymą. Patriotizmas ir religija nėra priešingos sąvokos, tačiau savitu būdu papildydamos nusako žmogaus ir jo gyvenimo tiesą. Maža to, žemiškoji Tėvynė yra aiški Dangiškosios Tėvynės nuoroda ir tam tikras prieangis.
Jei tad tautos ir jos kultūros aprėptyje pasireiškia Dievo malonė, jo Apvaizdos mums duotas gėris, tuomet kiekvieną gėrį turėtume atpažinti, puoselėti ir saugoti. Patriotizmas yra dorybė, ginanti tiesą apie žmogų, todėl turi būti įjungtas į vertybių hierarchiją, skiepijamas ir palaikomas viešojoje erdvėje ir jaunosios kartos ugdyme. Yra pareiga rūpintis asmeniniu ir bendruomeniniu patriotiniu požiūriu ir elgesiu, kad galėtume išsaugoti savo ir savo tautos tapatybę, kultūrą, dar daugiau - Dievo mums duotą natūraliąją ir antgamtinę malonę gyvenimui puoselėti. Kadangi esame atsakingi už šios Dievo dovanos išsaugojimą, galima drąsiai tvirtinti, jog lietuviškosios kultūros gėriu turime Dievą ir garbinti.
Lietuvių tautos tapatybė per daugiau kaip septynis šimtmečius esmingai suaugo su Evangelija, su Katalikų Bažnyčia. Nėra jokios kitos lietuvių tautos kaip tik krikščioniškoji lietuvių tauta. Toks yra istorinis, kultūrinis ir dvasinis faktas. Kai kurie mūsų istorikai, kultūros darbuotojai ir valdininkai, sovietinės inercijos genami, šiurpina savo požiūriu ir norais pristatyti Lietuvą be krikščionybės. Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas be krikščionybės yra dar vienas skandalingas, šizofreniškas melo planas. Jei iki smulkmenų atskirtume Lietuvą nuo katalikybės, tuomet teturėtume Lietuvos ir lietuvių tautos parodiją.
Per paskutinius šimtmečius tikėjimas gynė lietuvių tautą nuo išnykimo, o lietuviai - tikėjimą. Tai gyvybinis santykis, nuo kurio priklauso ir Tėvynės, ir Bažnyčios gerovė. Todėl neatsitiktinai Bažnyčios globoje patriotizmas labiausiai tarpo ir buvo tikinčiųjų žmonių buvo puoselėjamas. Jei tikras katalikas - tai ir patriotas.
kun.O.P.Volskis
