Komentarų dar nėra

2010-03-02 08:27

Senojo Testamento Makabiejų knygoje rašoma apie brolius ir jų motiną, kuriepatyrė didelį išbandymą, iškęsdami dideles kančias ir prisiimdami mirtį.Istorijoje daug kas tai vadino beprasmiu dalyku, klausdami: ar verta dėlkiaulienos kąsnelio tiek kentėti ir gyvybę prarasti? Panašus iššūkis ištiko irpirmuosius krikščionis, kuriems Romos imperijos valdininkai liepė aukotipagonių dievybėms. Užteko vieną smilkalo grūdelį įmesti į žarijas išgelbėtisavo žemišką gyvybę. Juk tos dievybės – tai viso labo tik akmeniniai armediniai balvonai... Palyginti visai nesenai sovietinio režimo tarnai lietuviusprievartavo: tu tik pasirašyk, kad bendradarbiausi, ir paliksime ramybėje...

Kas tad yra didvyriškumas, heroizmas?

Biologinės evoliucijos teorijoje taip pat naudojamas žodis didvyris,herojus. Tai vienos ar kitos gyvūnų rūšies individas, kuris pasiaukoja dėl savorūšies išlikimo. Tūlas Ričardas Daukinsas bandė tai paaiškinti  genetiniu požiūriu. Sugebėjimas pasiaukoti užsavo rūšį, pasak jo, yra  kur kasgeresnis genetinis prisitaikymas, tai privalumas ir stiprioji savybė, padedantiišlikti natūralioje atrankoje.

Šią laisvamanių mokslininkų išvadą su tam tikrom pastabom ir išlygom galimadėtis domėn, kalbėdami ir apie, pasak jų, protingąjį gyvūną – žmogų. Kadangijis sugeba svarstyti ir laisvai rinktis, todėl šiuo atveju kalbame apie moralę.Pasiaukojimas ir heroizmas žmogui yra moralinė savybė, liudijanti jo moralinįstiprumą, nes tik dėka šios savybės išlieka tautos, giminės, valstybės ir kitosžmonių didesnės ar mažesnės visuomenės.

Neretai apsirinkame, kuomet chuliganiškumą, sunkaus charakterio ydą irtuščią pasipūtimą pavadiname didvyriškumu. Apie vieną „disidentą“, kuris priešinosi tarybineisantvarkai, tikras, daug prityręs disidentas atsiliepė:  „Jis buvo paprasčiausias chuliganėlis, kuriam niežtėjo rankos muštis, turėjoprastą charakterį, kurį pridengė kovotojo už tiesą įvaizdžiu“.

Visais laikais žmonėms reikia pasiaukojimo, prasmingo gyvenimo dėl kitų,pasišvenčiant kilnioms vertybėms pavyzdžių. Deja, tenka apgailestauti, kadgeras troškimas tapo pripildytas beprasmiais dalykais. Tuščio didvyriškumo,pseudo heroizmo pavyzdžiai pasireiškia netikrais mūšiais: dvidešimt vyrukųvarinėja kamuolį, sirgalių ložės banguoja, siautėja, šaukia „mes laimėjom“.Didvyriškumas persikėlė į sporto sales, kino ir televizijos ekranus. Vis mažiaujo pasireiškia gyvenime. Žiūrovas apsiašaroja žiūrėdamas fantastinį filmą, kaipkosminio laivo įgula išgelbėja žmoniją nuo kosminių vabalų antplūdžio, tačiausavo gyvenime vadovaujasi vien patogumais ir leidžia savo apleistame buteužsiveisti nemažai tarakonų ir kitų gyvių kolonijai.

Buvome pripratę, kad didvyris po savęs palieka gerus darbus, didelėsreikšmės rezultatus, pvz. tautos laisvę, išgelbėtus žmones, nugalėtą blogį,priešą, neteisybę. Šių dienų pseudo didvyriai, pavadinti žvaigždėmis, niekoišliekančio nebepalieka: sporto ir koncertų renginiai savo riksmais išbudinaapylinkės kūdikius, šiukšlių krūvas, išdaužytas parduotuvių vitrinas, kruvinasnosis.

Tenka apgailestauti, kad tapti garsiu ir gerbiamu nebereikia nei pastangų,nei vertingų darbų. Užteko pasirodyti realybės šou per televiziją, paspygauti,kažką lėkšto ar vulgaraus papostringauti ir tu jau populiarus, nors  nieko gero, naudingo, išliekančio nenuveikęs.Gal būt tas aukštas jaunuolis yra stiprus ir taiklus sporte, tačiau antaipaliko šeimą, vaikus. Medžiai taip pat aukšti ir stiprūs. Pralaimi ir jis, irjo šeima, ir Lietuva.

Didėja akys, didėja ausys, nuo rėkimo atrofuojasi balso stygos, lūžtasuolai, o tikrasis gyvenimas – vienas vargas. Daug kas guodžiasi, kad pinigaiatstoja ir meilę, ir tiesą, ir didvyriškumą. Deja, didėjant piniginėms, širdysneretai ima mažėti.

Tai ką gi mes matome Makabiejų knygoje pristatomos šeimos kankinystėje?Negi tai vien beprasmė mirtis dėl kiaulienos gabalėlio? Mes, krikščionys, tamepoelgyje matome kur kas daugiau nei didvyriškumą. Tai ištikimybė Dievui ir joįsakymui, iš jo gautam žmogiškam orumui bei pašaukimui. Šventieji kankiniai pasirenkane mirtį, bet gyvybę ir gyvenimą, išpažindami, kad Dievas yra tiesos, gėrio,gyvybės ir laimės šaltinis. Yra nemažas skirtumas tarp šventojo ir didvyrio.Vienas ar keli didvyriški poelgiai dar nepadaro šventuoju. Tikrasis heroizmaspasireiškia kasdieniame gyvenime, ir šventasis yra tas, kuris didvyriškailaikosi dorybės kasdieniame gyvenime. Jis visada gyvena pagal tiesą, Dievovalią: ir kai gerovė, ir kai negandos. Net ir tada, kai gresia mirtis.

Gal būt gąsdina didvyrių pavyzdžio keliami aukšti reikalavimai, didelėdrąsa, ištvermė ir pasiaukojimas? Mūsų visuomenė baidosi aukštų reikalavimų. Irdidvyrių niekada nebuvo daug. Daugiau tokių, kurie save pasmerkia brangiaimokėti už silpnumo akimirkas.

Gal būt nepakankamai įsigiliname į mažažmogių dramas, kurie būdami silpni,neištikimi, vengdami aukštų reikalavimų, pasirenka žmogaus nevertą gyvenimą.Paskui juos velkasi išdavysčių šleifas.

Jau mažai kas paaukotų savo gyvenimą ir gyvybę už tiesą, už kilniusidealus, artimuosius, Tėvynę, Dievą. Užtat kur kas daugiau miršta nuoalkoholizmo, narkotikų, nusižudo, užsimuša jausdamiesi didvyriais keliuose irkitose beprotybėse. Ir valstybė nebespėja gaudyti nusikaltėlių, kadangi nebegina tiesos, nebepaiso Dievovalios.

Ar dar gyva mūsų tautiečių didvyrių istorija? Ar ne per mažai apie juosgirdi jaunimas, ir ar ne per daug žiūri „žvaigždžių“ laidas? Gal kažkam yranepatogu, nes šalia didvyrių pasirodo ir nedidvyriai, silpnieji, pasidavusieji,išsigandusieji? Reikia perduoti nesumeluotą tautos istoriją ypač jaunimui, taippat ir visai visuomenei, kad susidarytume teisingą didvyrio ir niekšo sampratą.Be tokios sampratos visuomenė yra pasmerkta, silpna ir išsibarstys. Žinoma, toneužtektų, nes reikia, kad ir šeimose tėvai parodytų pasiaukojančios meilės irkantrybės pavyzdį savo vaikams ir skatintų juo pasekti. Tai kasdienio, paprastogyvenimo heroizmas. Šiais laikais visuomenėje neįvertiname tikrųjų herojų: tėvoir motinos, kurie išaugino dorą ir gausią šeimą; mokytojo, kuris už varganąatlyginimą stengiasi paremti tėvų pastangas, o kartais ir ištaisyti šeimosklaidas; visuomenininkų ir politikų, kuriems nuoširdžiai rūpi bendroji gerovė;dvasininkų, kurie Dievo Žodžio ir sakramentų, tikėjimo galybe keičia ir įgalinažmones atnaujintam gyvenimui, ir kitų geradarių nuopelnus.