Komentarų dar nėra

2009-03-03 18:42

Šiandien yra ypatinga proga prisiminti prieš beveik dvidešimt metų įvykusius mūsų tautai ir valstybei svarbius įvykius, tautinį sąmoningumą, solidarumą, siekį apginti, susigrąžinti, įteisinti, įtvirtinti žmogiškąjį orumą, kurio viena iš pagrindinių prielaidų, sąlygų yra laisvė.
Troškimas išlikti oriais, būti atsakingais už save, už savo tautą, už ateitį, nenoras susigyventi su vergo dalia, su gyvulio, uždaryto narve, dalia, tarsi raudona linija perbėga per visą lietuvių tautos istoriją.
Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo proga pamąstykime, ką daryti, kad laisvę išlaikytume? Tai visose tautose, visais laikais aktualus klausimas. Tai tiesiog žmogaus sieloje, žmonijos kultūroje užkoduotas dalykas.
Būdamas mąstanti, sąmoningai veikianti būtybė, žmogus visada buvo įsitikinęs, jog turi teisę laisvei, besireiškiančiai gyvenimu, mintimis, žodžiais ir darbais. Įvardijame tai asmenine žmogaus laisve, jo prigimtine teise. Kalbant apie visuomenę, žmonių bendruomenę, laisvės problema įgauna kitokį išmatavimą. Yra ne tik laisvas žmogus, bet taip pat laisvos tautos ir visuomenės. Turime ir kitokią patirtį, kai tautos ir visuomenės nėra laisvos, neturi politinė laisvės, kitaip sakant valstybės, tautos nepriklausomybės, kultūrinės ir tautinės laisvės.
Veiksnių, kurie atskirus žmones ir visuomenes varo į nelaisvę, įkalina, padaro vergais, negalinčiais ar nebesugebančiais spręsti, apsispręsti ir prisiimti atsakomybės, iš tikrųjų net ir šiandien, išorinės laisvės sąlygomis, yra labai daug. Girdime apie, tarkime, Rusijos ekonomines manipuliacijas, siekiant politinių tikslų. Ši šalis, ši geografinė kryptis mums nuolat iškeldavo didžiulius iššūkius, suvaržymus laisvės srityje. Per stebuklą ištrūkome iš šitos imperialistinę nuotaiką puoselėjančios įtakos, bet šiandien mums gresia ne tiek tankai ir raketos, kiek psichologiniai ir kultūriniai ginklai, nutaikyti į žmonių protus ir jausmus.
Paneigiančių laisvę veiksnių yra ir vidiniuose Lietuvos reikaluose. Kaip juodi debesys kaupiasi virš mūsų galvų grėsmingos nelaisvės formos - monopolijos, ekonominiai klanai, korumpuota valdžia, paskolos, reklamos, vartotojiškumas, priklausomybės ir pan. Tai ir išoriškai, ir vidiniai suvaržantys reiškiniai. Ypač priklausomybių vergovė, įvairiausių ydų pančiai.

Galime pasidžiaugti, kad turime stebuklingai išsikovotą valstybės bei tautos laisvę ir nepriklausomybę. Ji yra svarbi prielaida siekiant asmeninės ir visuomeninės laisvės. Tačiau ji neišvengiamai yra pažymėta atsakingumu, gėriu, brandumo reikalavimu ir pastangomis.
Visą laiką ta pati žymė, tas pats bruožas - laisvė išsaugojama, laisvė išsikovojama pastangomis. Kartais milžiniškomis, titaniškomis pastangomis. Visą laiką mus lydi kažkoks prakeikimas - tendencija netekti laisvės. Tiek asmeninės, tiek valstybinės, tiek tautinės... Visą laiką esame iššūkiuose, kovoje, be atokvėpio, rasota kakta, sužeista širdimi ir išvarginti pastangų. Kitaip turbūt negalima.
Prisiminus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aplinkybes paskutiniaisiais laikais galima tikrai drąsiai teigti - neįprastai lengvai, pakankamai švelniai susigrąžinome laisvę. Nedaug skausmo tuosyk reikėjo patirti, bet, žvelgiant į laiko perspektyvą, į praeitį, į mūsų partizanus, į pogrindžio kovotojus, tuos kurie kovojo ne ginklu, bet žodžiu, kultūros priemonėmis, daugybė lietuvių buvo išvežti į Sibirą, ten kentėjo ir vargo, darosi aišku, kad būtent jų kančia ir malda mus apsaugojo nuo tų didesnių nuostolių ir sukrėtimų, kuriuos tikrai galėjome patirti. Juolab žinant, su kuo mes tada turėjome reikalų ir su kuo dabar turime... Tai šalis, valstybė, kuri iš tikrųjų yra per didelė ne tik teritorija, bet taip pat ir ambicijomis. Išvežtųjų, nukankintųjų, ujamųjų kartos sakytumei pelnė mums atlaidus laisvei, jų nuopelnais ir kančiomis esame išgelbėti. Žvelgiant į žmonijos ir į mūsų tautos istoriją paskutinįjį laisvės išsikovojimą galima būtų pavadinti stebuklingu įvykiu, Dievo duotąja malone.

Kaip buvo minėta, nuo pat seniausių laikų laisvė buvo esminė oraus žmogaus vertybė, svarbesnė netgi už gyvybę. Visada buvo aišku, kad geriau mirti, negu likti gyvulio vietoje. Jau geriau mirti, negu nedoro žmogaus vergijoje atsidurti.
Aiškiai matome, jog čia iš tikrųjų yra žmogiškųjų santykių problema. Klausiam su skausmu: kodėl žmogus išnaudoja kitą žmogų? Kodėl žmogui reikia kitus pavergti? Ar negali žmogus su žmogum gyventi lygiateisiais pagrindais, bendradarbiauti, pagelbėti, užjausti?
Laisvės kovos visada buvo žmonių santykių problema, nes atsirasdavo tokių, kurie nebesuvaldydavo puikybės ir užsimanydavo būti dievais šalia Dievo, viešpataut pasauliui, žmonių likimams ir, kaip matome, niekais versdami kitų žmonių gyvenimus. Prisiminus paskutinių amžių budelius, ypač Hitlerį ir Staliną, akivaizdžiai matome, kaip buvo nesiskaitoma su žmogumi! Milijonai buvo sunaikinti žeminančiais būdais. Klausiame, kodėl tie despotai troško išplėsti savo laisvės ribas kitų žmonių sąskaita? Atsakymas visiems šių dienų fantazuotojams, kurie neigia žmogaus ribotumą ir žmogaus laisvės prigimtį. Tepasižiūri į tų despotų istoriją ir teįsitikina, ką reiškia, kai žmogus turi neribotą valdžią, neribotą laisvę, neribotus turtus ir nesiklausia šalia esančių: o kaip jūs gyvenate šalia manęs ir su manimi?

Šiandien kitokių rūšių totalitarizmas užslenka ir pamaži užmarina žmonių protus ir jų laisvę. Pirmoje vietoje - ekonominis totalitarizmas, ekonominių struktūrų, monopolistų vykdomas totalitarizmas, savo čiuptuvais užgriebiantis ir siekiantis užvaldyti visus esminius sprendimo svertus visuomenėse ir valstybėse. Jau dabar susivokė pasaulis, kad godulystės apvaldytų asmenų, grupuočių tikslus ir veiklą reikia akylai stebėti ir juos išaiškinti, negailestingai duoti atkirti, nes, antraip, ištisas visuomenes nustums į dar didesnę neviltį, priklausomybę, suvaržymus, paralyžiuos tikrąją asmens, valstybės ir tautos laisvę.

Pažvelgus į senovės laikų, kad ir į Antikos išlikusius liudijimus, žmonės daugiau ar mažiau suvokė, kas yra laisvė, kad turi tam teisę. Niekada nesutiko, jog laisvė ir teisė į laisvę būtų ribojama. Ligi šių dienų yra išlikę senųjų herojų aprašymai. Tai mums gražų pavyzdį palikę kovotojai už žmogaus laisvę ir orumą. Antikos laikų mitinis personažas, Prometėjas, pavogė iš beširdžių Olimpo dievų ugnį ir atnešė ją žmonėms, kad žmonės būtų stipresni, savarankiškesni, oresni. Dėl šio poelgio jis buvo prikaltas prie uolos, ir kiekvieną dieną erelis draskė jo kepenis... Taigi, didelėse kančiose gyveno laisvės vertybę vertinęs žmogus. Šio tipo herojų mes sutinkame ne tik mituose, bet ir tikrovėje.
Šis mitologinis herojus yra simbolis kiekvieno žmogaus, kuris pasišvenčia laisvės ir bendro gėrio labui. Tokie žmonės pasirenka geriau kančią, kilnius tikslus, negu kad juodą, beprasmį gyvenimą. Jie visada suvokia, kad laisvė, orumas ir bendrasis gėris yra esminiai būtini, be kurių neįmanoma jokia pažanga.

Laisvės tema atsispindi tiek filosofijos tyrinėjimuose, tiek valstybės struktūroje, tiek kultūroje. Taip pat ir Bažnyčia svarsto apie laisvę, nurodydama pagrindinius laisvės principus, laisvės prielaidas.
Bibliniu požiūriu žmogaus laisvė yra reliatyviai absoliuti. Kitaip sakant, jos ribas apibrėžia prigimtis, dar tiksliau - Kūrėjas. Kol išliekame prigimties tiesoje, save suvokdami kaip Dievo vaikus, tol ir ta mūsų laisvė yra įmanoma.
Pats greičiausias ir trumpiausias kelias į nelaisvę būtų manyti, jog yra absoliuti laisvė. Tie, kurie pavartoja narkotikų, ir tie, kurie daro nusikaltimus, mano, kad turi absoliučią laisvę. Tokia pažiūra praktiniu požiūriu yra ydinga, tiesiog nepakenčiama ir atneša skaudžių padarinių.

Kristus mums parodo, atskleidžia kitą laisvės išmatavimą. Jis įneša naują laisvės paaiškinimą. Tai, visų pirma, laisvė nuo nuodėmės, nuo blogio. Visada laisvės kovose pasireiškė ta pati problema: laisvė nuo blogio. Pavadintumėm: nuo asmeninės ir visuomeninės, nuo gaujų, individų, nuo tautų nuodėmės. Mums iki skausmo pažįstamos, kokios buvo Rytų ir Vakarų nuodėmės, ir kodėl joms reikėjo priešintis.
Kita vertus, Kristaus atneštoji laisvė ne tik kad suteikia žmogui naują žemiškojo gyvenimo perspektyvą, tačiau parodo amžino gyvenimo, amžinos laisvės perspektyvą. Tai vertybė, kuri ne tik svarbi dabarčiai, bet kuri svarbi amžinybei.

Svarbų laisvės aspektą iškelia poetas Giotė: laisvė, kuri tampa nelaisve. Savo veikale Faustas svarsto apie vieną jauną žmogų, kuris, siekdamas išsivadavimo iš žemiškų apribojimų, skausmo, trokšdamas turtų, pagarbos, paviršutiniškos meilės, parduoda savo sielą velniui. Nori visa pasiekti lengvai ir greitai, kviesdamasis šėtoną į pagalbą. Gauna laikiną, greitą, neribotą laisvę, tačiau įpuola į didžiulę nelaisvę. Šėtonas už tą neribotą, neatsakingą laisvę pareikalauja Fausto sielos. Poetas parodo, kad Faustas pralaimi, tampa vergu. Čia reikėtų klausti, kokios laisvės mes trokštame? Ir ar trokšdami neteisingos laisvės netampame blogio vergais?

Amžių bėgyje žmonės yra labai nukentėję nuo nedorų žmonių ir tautų, todėl garsiai reikalauja laisvės ir teisių apgynimo. Žmogaus laisvių ir teisių deklaracija yra to sąmoningumo ir jautrumo pavyzdys, apibrėžia, įvardija kiekvieno žmogaus teisę į laisvę. Kaip viena iš svarbiausių yra teisė į gyvybę, nes, galu gale, gyvybė skleidžiasi laisvėje ir laisvės paneigimas tuo pačiu paliečia ir gyvybės paneigimą, gyvenimo paneigimą, plačiai, netrukdomai besireiškiančio. Tačiau vėl ir vėl reikia šaukti apie tą neteisybę ir beteisiškumą, visišką laisvės paneigimą - abortus. Daugybė žmonių yra jau ne Hitlerio ir Stalino, bet medikų ir tėvų rankomis nužudyti. Jiems atimta galimybė į gyvenimą ir į laisvę. Šių dienų egoistai siekia išplėsti savo laisvės ribas kitų sąskaita. Šis nusikaltimas prieš žmogų, žmoniją ir žmoniškumą yra tuo sunkesnis, jog žudomi nekalti, bejėgiai savo paties vaikai, jų gyvybės kaina tėvai bando kurti „laimę".

Ypatingai šiais laikais pabrėžiama žodžio laisvė. Pasakyta: corruptio optimi - persima (geriausio sugedimas yra blogiausia kas gali atsitikti). Kaip ši laisvė reiškiasi - kelia didelį nerimą. Pretenzijos peržengti ribas, nusimesti atsakomybę, reikalauti dieviškumo, absoliutumo rango. Stebina kitąsyk žiniasklaidos, kaip mažo vaiko, reiškiamas kaprizas: kur noriu, ten lįsiu, ką noriu, tą šnekėsiu. Girdime, ką šneka: nupirktą „tiesą", lengvai parduodamą „tiesą", ištisai kažką blogo, apsunkinant žmogaus nuopuolio, degradavimo pavyzdžiais. Žodžio laisvė pasitelkta manipuliavimams ir kraupinimui, gąsdinimui ir demoralizavimui. Tai - vertybė, bet kaip ji dabar reiškiasi, kuo tapo, suvokiam - niekuo nepagrįstos pretenzijos elgtis neatsakingai, daryti kas patinka, neklausiant apie tiesą, apie padarinius. Vieną vertus, didžiulis pasiekimas, tačiau, kita vertus, gali tapti nelaime.

Daugelis tautų turi laisvę, yra paskelbta nepriklausomybė, įkurtos valstybės, kurios įgyvendina tautų ir asmenų teises. Išorinės jėgos tarsi ir negresia, nebereikia imti ginklo į rankas ir eiti išsikovoti elementariausios laisvės. Laisvės kovos persikėlė visai į kitus laukus, į kitas arenas.
Žodžio laisvės arenoje vyksta didžiulis mūšis. Ir Europoje, ir Junginėse Valstijose ir kitose išsivysčiusiose šalyse vyksta vidinė kova už įsitikinimus. Čia ne tik žmonės siekia laisvai reikšti savo įsitikinimus ir pažiūras, bet ir bijo, piktinasi, nenori sutikti, kad kažkas jais manipuliuoja. Šių dienų priešas - užslėptos manipuliacijos, kurios kur tiktai nori: ir priešrinkiminėse agitacijose, ir reklamose, ir valstybių vadovų pasisakymuose, ir kino filmuose ir t.t. Girdime apie priešiškų valstybių užsakymus žiniasklaidai metodiškai naikinti kultūrinį ir moralinį žmonių atsparumą. Savo tapatybės ir patriotiškumo neturinti šalis, tauta tampa lengvu grobiu priešams. Lieka reali grėsmė būti sukramtytais ir apdorotais dar prieš praryjant. Žodžio laisvė čia tampa tuo Trojos arkliu, kuriuo įeina į mūsų šalį, į mūsų kultūrą, į mūsų viešąją erdvę nepalankūs reiškiniai. Tai manipuliacinės priemonės ir tikslai, kurios toli gražu nėra nei draugiškos, nei nori mums laisvės. Kova už pažiūras, kova prieš manipuliacijas šiandien išlieka tuo svarbiu laisvės kovų frontu, kuris, kaip matome, galbūt yra kur kas efektyvesnis, nei tankai.

Kaip minėjau, laisvės kovos yra neišvengiamos, tai pasireiškia įvairiose srityse, įvairiais būdais. Yra laikas, kai tenka imti ginklą į rankas, tačiau kasdieniame gyvenime dažniausiai mums tenka susigrumti su visai kitokiais dalykais. Čia nereikia ginklų. Čia paprasčiausiai reikia mąstymo, valios pastangų ir gėrio troškimo. Didžiausias priešininkas laisvei esame mes patys su savo silpnybėmis, su savo ydomis nemokėdami susitvardyti, pasiduodami savimeilei, neteisybei, baimei ir kt.veiksniams. Kaip minėjau, viešoji erdvė tampa tuo laisvės kovų lauku, kur laimi vienos ar kitos idėjos ir gyvenimo požiūris.
Šiandien mes girdime kaip poterius kartojamą žodį ekonomika. Ši užsikirtusi plokštelė groja tą pačią melodiją jau dvidešimt metų. Iš tikrųjų tai parodo į mūsų dvasinį skurdą. Jeigu nebežinom daugiau jokių problemų, tik ekonominių, esame ir dvasiškai, ir kultūriškai, paprasčiausiai gyvenimiškai degradavę.
Ekonomika yra antraeilis dalykas, kai svarbiausias dalykas išlieka laisvo, kilnaus, atsakingo žmogaus idealas. Viešojoj mąstymo erdvėj pasireiškia kova - kokį žmogų mes iškelsime kaip pavyzdį, išvesime į priekį, kad galėtume juo sekti? Ar vartotoją, hedonistą, kaprizingą, lengvabūdį, prisitaikėlį ar atvirkščiai - sąmoningą, susitvardžiusį, kilnų, darbštų, atsakingą, turintį tapatybę? Atrodo, kad per tą Nepriklausomybės laikotarpį visąlaik buvo iškeliamas netikęs žmogaus idealas. Atsakingojo žmogaus idealas buvo kažkokiu būdu nustumtas į šoną. Buvo iškeltas „sėkimgo žmogaus", kitaip sakant savanaudžio, grobuonies, karjeristo, pataikūno, pramogomis gyvenančio žmogaus idealas.

Kitas atsidaręs kovos frontas, pareikalavęs daug aukų, yra moralės frontas. Mes jau esame beveik pralaimėję. Tauta baigia nusivažiuoti. Pažiūrėjus, kas per televizijos ekranus, per žiniasklaidą sklinda... Neatsakingo, amoralaus, priešiško gyvenimo pavyzdžiai. Pastoviai. Tas nužudė, tas išdavė žmoną, tas išsiskyrė, tas susidėjo, motina vaiką išmetė į gatvę, naujagimį paliko šaltyje... Mūsų jaunimas, vaikai, paaugliai, nepatirdami gėrio savo aplinkoje, žiūrėkit, baigia sulaukėti, kone sužvėrėti, tapo agresyvūs. Atrodo, vieninteliai mokytojai beliko pirmose fronto linijose už žmonijos civilizaciją. Kai kurios mokyklos tapo karo lauku, kur mokytojui tenka kovoti nelygią kovą, neturint nei svertų, nei teisių, nei galimybių.
Šitos aplinkybės, moraliniai pralaimėjimai kelia didžiausią skausmą ir nerimą. Moraliniai pralaimėjimai veda prie tautos ir šalies silpnėjimo. Ypač kai tai darosi tokioje svarbioje vietoje kaip šeima. Čia tiesiog yra ištisinės griūtys. Kur žūva šeima, vienareikšmiškai žūva tauta ir valstybė.
Baisiausia, kad daugelis tapo abejingi moraliniams pralaimėjimams. Kiek dar tas abejingumas augs ir paralyžiuos bendrus mūsų reikalus, kiek tas abejingumas varys mus, kaip kokius gyvulius, į kažkieno gardą?

Tikroji laisvės kova vyksta kasdienybėje. Dažnai sau patiems esame pagrindinis priešas. Jau ne tiek imperialistinė Rusija, kiek mūsų pačių neišmanymas, kvailumas, trumparegiškumas, savanaudiškumas, konfliktiškumas ir kitokios ydos kenkia ir trukdo tikrajai pažangai ir gerovei.
Mums pasiūlyta krikščioniškoji perspektyva: mylėti Dievą, artimą ir save. Šituo principu gyvendami pamatysime, kad galimybės ne siaurėja, tačiau vis labiau atsiveria. Laisvė meilėje nepaneigiama, tačiau atranda savo prasmę. Todėl laisvė, kaip mums nurodo ir istorija, ir literatūros kūriniai, ir kiekvieno mūsų asmeninė patirtis, yra susijusi ne vien su kova prieš agresorių, tačiau dar labiau su pastangomis mylėti, nes kur nelieka meilės, ten nelieka ir laisvės.

Prašome Dievą, tikrosios laisvės šaltinį ir užtikrintoją, kad gaivintų mumyse tiesos pažinimą, sveiką nuovoką, geranoriškumo ir draugystės jausmus, valios stiprybę, kuriant laisvės ir pagarbos aplinką namuose, tautoje ir pasaulyje.

Kun.O.P.Volskis

2009 m.