Komentarų dar nėra

2009-02-10 21:15

Per visą mūsų tautos istoriją raudona linija eina laisvės tema. Būti laisvu – didelis iššūkis, reikalauja žmogiškos brandos, pastangų. 
Šiandien labai dažnai linksniuojamas žodis „laisvė“. Daug ir kartais beprotiškų dalykų yra įvykę laisvės vardan. Dažnai po laisvės šūkiais slepiasi vergų mentalitetas arba troškimas pavergti kitus. Štai stalinistinė Rusija kadaise okupavo mūsų Tėvynę ir skelbėsi nešanti laisvę. O realiai – laisvės netekome. Šiandien taip pat reklamos šaukia ir skelbia: „pajusk laisvę, užsirūkyk, pajusk laisvę – išgerk!“ Tačiau regime baisią priklausomybių epidemiją, išplitusią ypatingai jaunimo tarpe. 
Antikos laikų mąstytojas Aristotelis davė kai kurių labai tikslių apibrėžimų. Jis sako, kad vergas yra gyvas įrankis, o įrankis, darbo ar kitoks įrankis, yra negyvas vergas. Kitaip sakant, tai toks žmogus, kurio protas ir valia yra ne jame, bet kažkur išorėje. Kažkas kitas yra jam protas ir valia. Vergas pasiduoda manipuliacijai. Tai pagrindinis jo požymis. 
Akivaizdu, kad ir šiandieną nemažai žmonių yra netekę tikrovės pažinimo. Neturi asmeninio apsisprendimo galimybių. Protas ir valia yra ne juose, bet kažkur šalia jų, išorėje. Jiems mintis, paskatą veikti suteikia mados, kultūrinės srovės, žiniasklaida, gatvė, subkultūros... Pridaugėjo visokių abejotinos vertės autoritetų. Tikra asmenybė vis sunkiau prasimuša pro propagandas, pro mases. Sumenko galimybės turėti savo nuomonę, ginti savo įsitikinimus. Apsisprendimai, kuriuos daro šiuolaikinis žmogus, pasirodo, nėra jo asmeniniai – išmąstyti, išgyventi, išjausti, laisvai siekiami, - bet labiau primesti, įteigti, ir pridengiant melu, neva esą jo apsisprendimai.  
Abraomas Maslovas kažkada sakė, kad daug žmonių šiandien patys jau nebeapsisprendžia. Už juos apsisprendžia kiti: pardavėjai, agentai, reklamos, televizija, laikraščiai. Tai žmonės, kurie patys jau nebesijudina, juos judina kiti. Jie jaučiasi bejėgiai, priklausomi, neturi charakterio, atsakomybės, labai lengvai tampa plėšrių žmonių aukomis. 
Aristotelis apie vergą yra pasakęs, kad jo protavimas apsiriboja tuo, jog jis pastebi protą pas kitus, tačiau ne savyje. Tai žmogus, kuris neturi asmeninio gyvenimo, vidinio pasaulio, apmąstymų. Šių laikų vergai gyvena televizijos ir kompiuteriu dėžėse, svetimomis istorijomis, realybės šou, manydami, jog čia jų pasaulis. 
Dvasios vergu tapęs žmogus save ir kitus traktuoja kaip priemonę. Jis labiau rūpinasi pritapti, negu apginti tiesą, todėl Aristotelis yra sakęs, jog visi pataikūnai pasižymi vergo savybėmis ir stokoja savigarbos. 
Vergo mąstyme materialinės naudos tikslas yra svarbiausias. Biblijoje jie pristatomi kaip egoistai, kurie pelną ir malonumus stato aukščiau žmogaus ir kilnių tikslų. 
Skaudu yra matyti ir mūsų tėvynės dvasinę padėtį. Siekiama vien tik ekonomikos. Paneigta etika, moralė, dvasinis žmogaus pasaulis, kultūra. Ekonomika – vien tik priemonės! Vien tik malonumai ir įspūdžiai! Nebėra tikslo. Valstybė, tauta nebeturi kilnių, išliekamosios vertės tikslų.
Biblija pateikia du vergo apibūdinimus. Esminė mintis – neturėti šaknų. Pirmoji savybė – neturėti namų – gali reikštis įvairiose plotmėse. Kaip niekad šiandien žmonės yra atitrūkę nuo Dievo tikrovės. Jau nebėra joje įsišakniję, įsitvirtinę, nebežino ir nebesupranta jos, atmeta prigimtį, Dievo įsakymus. Jie visą Dievo tikrovę pervirškino, perstatė, pavadindami šį požiūrį mokslu, manydami padarysią geriau - sukūrė pramonę. Ekologinės katastrofos liudija apie žmogaus beprotybę. Vienu žodžiu esame pabėgę iš tikrovės į iliuzijų, išsigalvojimų, pageidavimų, į savo kūrybos pasaulį. 
Jono Evangelijoje rašoma, kad „vergas nepasilieka namuose, tačiau sūnus pasilieka. Jei sūnus jus išvaduos, tuomet būsite tikrai laisvi“. Visų laikų žmonės suprato, jog laisvės apibrėžimas kalba apie buvimą savo namuose, buvimą savimi, būvimą saviškiu. Ar tikrai mes šiandien savo tėvynėj jaučiamės esą namuose? Ar tas menkas žmonių lojalumas savo tautai ir kraštui neišduoda jų susilpnėjusių ryšių su savo namais? Ar mūsų tautinių vertybių, tikėjimo išsižadėjimas, pasidavimas kosmopolitinei kultūrai nereiškia, jog daromės vis labiau besiblaškantys benamiai, be vietos, be identifikacijos, pakibę nežinioj. 
Būti laisvu – tai būti Dievo pasauly kaip savo namuose. Gyventi tiesa ir meile.
Apaštalas Paulius įspėjo, kad nelaikytume laisvės pataikavimu kūnui. Laisvė remiasi meile ir tarpusiavio tarnyste. Biblija liudija, jog tikrosios laivės sąlyga yra išsivaduoti iš nuodėmės, nes kiekvienas nusidedantis yra nuodėmės vergas ir elgiasi ne pagal dvasią, bet pagal kūną. 
Kaip spręsis mūsų tautos laisvė? Ar iš tikrųjų mes esam išsilaisvinusi tauta, ar iš tikrųjų mūsų valstybė išoriškai laisva, yra laisva ir savo dvasia? Panašu, kad kaip žemai kuprą lenkė prieš sovietus, taip dabar vergiškai nusižeminę lenkiasi prieš Briuselio institucijas. Tas pats bruožas – prisitaikyti ir pataikauti.  
Jėzus mus šiandieną kviečia išsivaduoti pirmiausia iš tos vidinės vergystės, kuri yra savo ir kito asmens vertės nesupratimas ir nuodėmė. Jame mes matome pavyzdį ir paskatinimą. Vidiniai laisvo žmogaus gyvenimas pažymėtas laisvės kryžiumi, o vergo gyvenimas – pažeminimu ir beprasmybe. Kokį idealą pasirinksime?