Komentarų dar nėra

2010-03-17 08:05

Ačiū Dievui, kad didžioji dalis mūsų Viešpaties kunigų Lietuvoje yra dievobaimingi, nepraradę tikėjimo logikos, nes į kurią bažnyčią ar koplyčią beužeitum - tabernakulis ir jame padėtas Švč.Sakramentas yra centre. Žinoma, yra kelios liūdinančios išimtys, su kuriomis susidūrę tikintieji pajaučia Švč.M.Marijos ir Marijos Magdalenos nerimą, kai nerado Jėzaus. Parafrazuojant, aną Priskėlimo rytą nuskambėję žodžiai „Gerbiamasis, kur padėjo jo Kūną, kodėl jo nerandu?", veržiasi iš tikinčiųjų širdžių, kai bažnyčiose neranda centre Tabernakulio. Sutapk taip, kad lotynų kalboje į kunigus kreipiamasi pagarbiu lotynišku žodžiu „reverende", t.y. gerbiamasis.
Pasvarstykime, kodėl pasilikęs su mumis Jėzus turi būti centre ne tik idėjiškai, bet ir praktiškai? Be abejo, Jėzus yra Bažnyčios įkūrėjas, jis perdavė jai savo mokymą ir malonę, yra vienintelis tarpininkas ir sutaikintojas su Dievu, ir dėl daugelio kitų priežasčių jis krikščioniškame tikėjime yra centrinis asmuo. Jei kas teigtų kitaip, savaime suprantama, statytų save ir savo mintis į centrą.
Tik įstojęs į seminariją išgirdau vieno seno kunigo žodžius, kurie įstrigo į atmintį ir labai padeda atrasti minčių ir jausmų pusiausvyrą: „Visokių dalykų gyvenime sutiksi, tačiau per daug nesižvalgyk nei į kairę, nei į dešinę, bet visada žvelk pirmyn į Jėzų!". Šiame pamokyme išreikšta tiesa, kad galima nusivilti žmonėmis, nereikia jų per daug idealizuoti, nes vienintelis tobulas ir šventas mūsų tarpe yra Viešpats. Kita vertus, tai ir tikėjimo nuostata - Jėzus yra svarbiausias, centrinis, su juo galimybės ne siaurėja, bet plečiasi.
Šventyklos tikrovėje galima pastebėti daugybę jos funkcijų, dalykų ir tikslų. Bendrai sakant, tai vieta, kurioje žmogus susitinka ir bendrauja su Dievu, patiria jo pagalbą. Čia vyksta liturgija, malda, atnašaujamos aukos, svarstomas Dievo žodis, keičiasi žmogus, skelbiamas Dangus ir t.t. Visa tai pilnutinai tapo įgyvendinta Jėzaus asmenyje: jame sutikome Dievą, permaldavimo auką, kunigą ir altorių, įsikūnijusį Dievo Žodį, žmogaus Kūrėją ir t.t. Biblijos puslapiuose atrandame mokymą, jog Jėzus Kristus yra tikroji mūsų šventovė.
Ne tik Senojo Testamento laikų pranašai ir simboliai jį skelbė ir jo laukė, tačiau jis pats teigė esąs šventykla. Evangelijoje skaitome apie jo paradoksalų raginimą sugriauti matomą Senojo Testamento šventyklą Jeruzalėje, kuri buvo statyta daugiau kaip penkiasdešimt metų, ir pažadą per tris dienas ją atstatyti. Aišku, buvo palaikytas nesveiko proto.
Yra akivaizdu, kad Saliamonas statė šventyklą Jėzui Kristui, Mesijui, viena vertus laukiant jo ateisiančio, kitą vertus skelbiant naujos šventyklos atsiradimą. Kaip šeimininkas ir Viešpats Jėzus įžengė į šventyklą būdamas keturiasdešimties dienų kūdikiu ant tėvų rankų sūpuojamas. Jis buvo pranašo Simeono atpažintas ir šlovinamas, ir dangiškajam Tėvui paaukotas. Dvylikos metų vaikas Jėzus pasiliko šventykloje „Tėvo reikaluose", mokydamas išminties Rašto žinovus. Marija ir Juozapas jį atrado jo namuose. Daugybę kartų Jėzus buvo atėjęs į Jeruzalės šventyklą ir nepabijojo pasirodyti kaip jos šeimininkas, skelbdamas prisiartinusią Dievo Karalystę ir valydamas jos prieangius bizūnu nuo įsimetusio „religinio" verslo. Tada jis šventyklą pavadino „mano Tėvo namais" ir neleido jos versti „plėšikų lindyne". Išties, šis įvykis yra perspėjimas visų laikų krikščionims, kad neverstų šventovių žmogiškų interesų ir pomėgių vieta bei instrumentu.
Jeruzalės šventykla simbolizavo Jėzaus kūną, kuris nukryžiuotas ir nužudytas. Dvasine ir moraline prasme Jeruzalės šventykla tapo sugriauta Jėzaus mirtimi. Šią tiesą pranešė perplyšusi šventyklos uždanga, pabaigiant vieną išganymo istorijos etapą ir pradedant kitą. Faktiškai Jeruzalės šventyklą sugriovė Romos imperatoriaus kariuomenė šešiasdešimt devintaisiais Kristaus eros metais, po ilgai trūkusios apgulties. Liko vos keletas fragmentų, iš kurių labiausiai žinoma taip vadinama raudų siena - žydų maldų ir sielvarto vieta.
Tris dienas Viešpaties kūnas gulėjo šaltame kape, bet trečią dieną jis prisikėlė. Išsipildė pažadas: žmonės sugriovė tą „šventyklą", ir Jėzus ją „atstatė" per tris dienas. Vėliau apaštalai suprato, jog Jėzus kalbėjo apie savo kūno šventyklą.
Kyla aiški biblinė išvada: šventyklos prasmė ir tikslas yra Jėzus. Pats būdamas šventykla Jėzus įeina į savo šventyklą, išpildo pranašystes ir pradeda nauja.

Kyla klausimas, kuri šventykla dabar išreiškia prisikėlusį Viešpatį? Kur ji stovi? Į kokią šalį reikia važiuoti jos pasižiūrėti? Danguje ir žemėje esanti vienintelė šventykla - tai Priskėlusio Jėzaus Kūno šventykla. Niekur nereikia važiuoti, nes ji yra visiškai čia pat. Galima išskirti kelis Kristaus-Šventyklos pasireiškimus:
- Švč.Kūno Sakramentas, celebruojamas Šv.Mišiose ir pasilikęs Tabernakuliuose;
- Kristaus mistinis Kūnas - jo Bažnyčia, kuri sudaryta iš pakrikštytųjų; tai gyvi Naujojo Testamento šventyklos akmenys, kaip įvardijo šv.Ap.Petras: „Kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus"; čia galima būtų išskirti ne tik dvasinę, tačiau ir regimąją Bažnyčios dimensiją, su Ap.Petru priešakyje;
- Kiekvienas krikščionis tikėjimu, Krikštu ir pašvenčiamąja malone tampa šventykla, kurioje pasilieka Šv.Dvasia;
- Fiziškai ir simboliškai šias įvairias šventyklos dimensijas apvienija ir išreiškia šventovė kaip pastatas, vadinamas „bažnyčia" iš mažosios raidės.
Iš to išplaukia, kad į Jėzaus šventyklą įžengiame ir joje pasiliekame keleriopu būdu: priimdami Krikštą, dalyvaudami Švč.Kūno Sakramente, įsijungdami ir pasilikdami Katalikų Bažnyčioje regimai, gyvenimiškai, teisiškai, įžengdami į šventovės pastatą. Noriu vėl atkreipti dėmesį, kad visuose lygmenyse Jėzus yra centre, jis yra prasmė ir tikslas, todėl privalu su ta tiesa skaitytis.
Kadangi per Krikštą tapau šventove, todėl savo širdies „tabernakulyje" privalau turėti Jėzų: kuriuo tikiu, kurio klausau, kuriam meldžiuosi, jį šlovinu, apmąstau, su kuriuo vienijuosi, su kurio malone bendradarbiauju. Man prisimena tas taip puikus, tačiau šiandien beveik užmirštas dalykas - dvasinė Komunija, susivienijimas su Jėzumi tikėjimu ir troškimu, be kurios ir sakramentinė būna nepilna. Neveltui krikščionys vadinti M.Marijos vardu „kristoforai", kurie nešioja savo sieloje ir kūne Jėzų. Bet jeigu mano širdyje Jėzus nėra pagrindinis, tačiau jį užgožia kiti dalykai, kurių didžiausias gali tapti mano „didysis aš", tuomet kokio stabo šventykloje pasilieku ir kam meldžiuosi?
Mūsų bažnyčių ir koplyčių centre tabernakulyje yra Viešpaties Švč.Kūnas, kurį tiesiai ir aiškiai įvardijame nuolatiniu ir tikru, asmeniniu dievišku ir žmogišku pasilikimu mūsų tarpe. Tą gluminančią tikrovę pridengia duonos pavidalai, kurių nuolankumas ir paprastumas neleidžia žmogui mirtinai išsigąsti. Deja, katalikų tarpe buvo kilęs beprasmis ginčas, kas labiau išreiškia Jėzų: altorius, ar Švč.Sakramentas? Šio disputo klaidingos išvados lėmė, kad Švč.Sakramentas tapo pašalintas iš centro, nugrūstas į tokias pakampes, kad be schemos neįmanoma jo rasti, arba tabernakulis tapo atskirtas nuo altoriaus. Neįsivaizduoju, kokiu būdu ir kas gali logiškai pagrįsti, jog altorius ir kunigas galėtų būti tiek pat „intensyvi" Kristaus prezencija kaip Švč.Sakramentas, todėl jo išnešimas iš centro lemia tai, kad Kristaus tarnas (kunigas), simbolis (altorius) ir instrumentas (abu) yra labiau akcentuojami, o Švč.Kūnas lieka antrame plane. Kai Švč.Sakramentas yra ne centre, o kiti dalykai jį užgožia, apie kokį dvasingumą galime kalbėti? Ar tai nėra palanku tam, kad į bažnyčias nekaltomis formomis įsibrautų „krikščioniškos" stabmeldystės formos, pvz. savimi besimėgaujančių, nuo savojo žmogiškumo apsvaigusių liturgijos vadovo, bendruomenės, muzikos atlikėjų pavidalais. Juk neatsitiktinai Švenčiausiasis slepiamas zakristijoje koncertų ir kitų neliturginių renginių metu. Biblijos mintimi Dievo akivaizdoje žmogus nutyla, bet dabar gaunasi priešingai: bandoma jį užtildyti ir paslėpti.
Šv.Mišių esmė ir centras yra Jėzus, kurį sakramentiškai atstovauja ir aktualizuoja hierarchinė kunigystė. Svarbu atkreipti dėmesį, jog kunigas yra ne tik Jėzaus tikintysis, draugas ir brolis, tačiau jo bei jo Bažnyčios tarnas, pašauktas jį atstovauti ir tarpininkauti kitų tikinčiųjų išganymui. Jis „nekuria" „naujo" Jėzaus, neturėtų jo užstoti, tačiau, suvokdamas nuostabų pašaukimą, savo asmeniu, gyvenimu ir tarnyste aktualizuoja Kristaus išganingąjį veikimą, padėdamas žmonėms sutikti jį. Kunigas taip pat yra pašauktas ir turi vis labiau augti iki Jėzaus ir kunigystės slėpinio. Kyla pagrįsta diskusija, ar kunigo pastovus buvimas atsigręžus į žmones Mišių metu nėra per daug stiprus akcentas į tarną, į atstovą, o ne į Viešpatį? Senojoje liturginėje tradicijoje viskas pabrėžė kunigo kaip tarpininko ir tarno laikyseną, todėl jis aukojo Mišias atsigręžęs į Viešpatį Tabernakulyje, į kryžių ir į dvasinius rytus, iš kur jis ateina. Buvo aiškiai išreikšta, jog Jėzus pats aukoja Šv.Mišias savo Dangiškajam Tėvui kunigui patarnaujant, ir bendruomenė labiau buvo skatinama domėtis ne tiek kunigo asmeniu, kurį išreiškia veidas, kiek Mišių aukos esme. Yra išlikę liudijimai apie pirmųjų amžių įvairias liturgines sroves, kuomet pvz. nešdamas Šv.Pavidalus kunigas užsidengdavo veidą, kad pabrėžtų ne savo asmenį, bet Kristaus. Tokiu būdu buvo siekiama išreikšti tiesą, jog įsikūnijęs transcendentinis Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, ir jo išganingasis Velykų slėpinys yra centre, o kunigai jam patarnauja. Iš to išplaukia, jog kunigas turi būti kuo labiau objektyvus ir kuo mažiau subjektyvus Kristaus tarnas ir tarpininkas, nepasiduodamas spaudimui arba pagundai vaikytis žmogiškojo pripažinimo.
Vadinasi, kai įeinu į šventovę kaip svarbiausiąjį, centre turiu sutikti Jėzų. Tai turi įvykti ir dvasiškai, ir simboliškai, ir psichologiškai, ir realiai ir visais kitais būdais bei apraiškomis. Jis turi būti pripažintas svarbiausiuoju ir Bažnyčioje, ir mano širdyje, ir bažnyčiose, ir Mišiose, ir gyvenime. Todėl pilno katalikiškumo savybėmis pasižymi tas, kuris visas minėtas Kristaus šventovės dimensijas ir prasmes savyje suvienija. Labai gerai, kad tikintysis užeina į bažnyčią pasimelsti prie Švč.Sakramento, tačiau jis liktų dalinėje tiesoje, jei nebeateitų ir į „gyvąją bažnyčią", kai yra bendruomenė, pilnai neįsijungtų į šv.Mišias, nepasiruoštų priimti šv.Komunijos, kai siektų išvengti dvasinio kunigų autoriteto ir t.t. Ypač svarbus yra sekmadienis, kuris vadinamas mažosiomis Velykomis, kuomet paminime Kristus Kūno šventovės pastatymą, kai ir mes toje šventovėje atsirandame ir „statydinamės į dvasinius namus".
Apsireikšdamas šv.Pranciškui Asyžiečiui Jėzus prašė: „Atstatyk griūvančią mano Bažnyčią". Pranciškus iš karto nesuprato pilnos šio prašymo prasmės. Jis gerai darė, kad ėmėsi remontuoti Angelų Karalienės bažnytėlę, tačiau ilgainiui ėmė rūpintis ir žmonių širdžių bei gyvosios Bažnyčios šventove, kad Jėzus ten būtų žinomas ir pripažįstamas kaip Viešpats, kad jo malonė keistų žmonių širdis. Jo žodžiuose, kurie tapo pranciškoniškųjų vienuolijų pagrindiniu šūkiu, atsispindi troškimas: „Mano Dievas ir mano viskas!". Neatsitiktinai pirmieji pranciškonai, Švč.Sakramento didieji mylėtojai, davė stiprų impulsą, kad Švč.Pavidalai būtų išnešti iš zakristijų ir patalpinti tabernakuliuose bažnyčių centre. Turėdami tikrą evangelinį tikėjimą jie pasižymėjo ir gilia jo padiktuota logiką. Duok, Dieve, kad ta logika sugrįžtu į šių dienų ne tik pranciškonų, bet ir visų katalikų protus ir širdis, kad Švč.Sakramentas būtų padėtas ten, kur ir pridera Jėzui būti jo Bažnyčioje - centre.
Maža to, atidžiai perskaitykime šv.Jono Apokalipsės knygą ir įsitikinsime, kad Dievo Karalystėje Jėzus „nebus šoninėje koplyčioje", tačiau sėdės savo Kūno Šventyklos soste, prie kurio susiburs visų laikų ir tautų šventųjų minios. To meldžiame, tikimės, stengsimės ir mes.

 

Kun.O.P.Volskis

o.p.volskis@kunigas.lt