Komentarų dar nėra
2010-03-06 08:49
„Ne šauksmu ar pakeltu balsu, - gatvėje nesigirdės jo balso."(Iz 42,2 )
Šių dienų katalikiškosios tapatybės ir dvasingumo vėžys yra supasaulėjimas, vadinamas kitu, tarptautiniu, žodžiu - sekuliarizmas. Visų pirma jo rezultatas yra "perbraižytas" dvasingumo "žemėlapis": daugybė tradicinių dalykų, krypčių tapo pašalinti, o visiškai nauji, svetimybės, įsigalėjo. Leiskite pasidalinti šiame straipsnyje mintimis apie sekuliarizmo sukėlėjus Lietuvoje ir jų siūlomą dvasingumo sampratą ir formas.
Parašyti paskatino nesenai viename internetiniame dienraštyje pastebėtas sarkastiškas, tačiau įdomus straipsnis, tiksliau vienas jo fragmentų, kaip simbolis: „Ar išvarę velnią iš valdžios ir jaunimo sugrįšime į pirmykštį Rojų?". Tūlas Mykolas Kimtys (iš visko sprendžiant - pašalietis žmogus) dalijosi įspūdžiais apie pranciškonų surengtą taip vadinamą šlovinimą. Jis rašė: „To neleido pamiršti giedorėliai, atvykę iš Pakutuvėnų bendruolyno, arba vadinkime juos diskžokėjais, ir minia Viešpatį šlovinančių žmonių. Paskaita prasidėjo ir baigėsi iškilmingu Dievo garbinimu, kuomet vieni dievobaimingi žmonės rėkė (perfrazavus) „kur jūsų rankos?", o kiti jas aukštai iškėlę draskė savo gerkles gromuluodami jiems sunkiai suvokiamus žodžius „laisvė", „laimė", „Dievas"".
Dabartinis „dvasingumas" ir jo formos nesuprantamos ne tik pašaliečiams, tačiau rūpestį kelia ir visuotinei Bažnyčiai. 2009 m. birželį Vatikano radijas pristatė Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos sekretoriaus arkivyskupo Jean Louis Brugues mintis apie sekuliarizacijos plitimą ir krikščioniškosios kultūros nuosmukį, ir dėl to atsiradusius busimųjų kunigų ugdymo sunkumus. Arkivyskupas teigė, kad daugelis Bažnyčioje sekuliarizmą priėmė ir interpretavo kaip vienprasmiškai teigiamą dalyką, siekė tapti pasaulietiškais ne išoriškai spaudžiami, bet savo noru. Vatikano II susirinkimas buvo interpretuojamas kaip žingsnis į sekuliarizaciją. Tokiu būdu buvo prarandama katalikiškoji kultūra, gyvenimo stilius, sakralumo jausmas ir kitos vertybės.
Išties, grigalinį giedojimą pakeitė baruose skambanti muzika, bažnyčios tapo konferencijų, vaidinimų ir koncertų salėmis. Maža to, pasigirsta absurdiškų tvirtinimų, kad tradicija trukdo pilnam asmens vystymuisi ir evangelizacijai, neigia laisvę. Luomų egzistavimą Bažnyčioje kai kas vadina klerikalizmu, o vyro ir moters skirtingas prigimtis ir pašaukimus traktuoja kaip diskriminaciją.
Dievas sukūrė objektyvų pasaulį ir visiems dalykams nubrėžė ribas, nusakė principus ir davė prigimtį. Tiek ilgaamžė žmonijos patirtis, tiek Apreiškimas savitu būdu liudija: „Dėmesio: ribos yra!". Mano giliu įsitikinimu ir patirtimi sekuliaristinis požiūris ir įsigalinčios jo formos Bažnyčioje giliai pažeidžia ir neigia šventumą, antgamtiškumą ir tikėjimo slėpinį kaip tokius. Daugelis naujųjų evangelizuotojų šiandien skelbiasi vykdą dialogą su pasauliu, moderniu žmogumi, kultūra, tačiau iš tikrųjų jam pataikauja ir koketuoja, iškreipdami lex credendi et lex orandi. Kitaip to nepavadinsi kaip tikėjimo, tradicijos ir Bažnyčios išdavyste ir tikrųjų ribų ištrynimu.
Tradicija yra kalba, kuria kalbėjo Bažnyčios Tėvai ir Mokytojai, šventieji, tai dvasinė, mistinė patirtis, gyvenimas Šv.Dvasia ir Bažnyčios slėpiniu. Tai kalba, kuri reiškėsi ypatingai per liturgiją, dvasingumą ir bendravimą, kuri buvo žinoma visus prieš mus buvusius katalikybės amžius. Dabartinė kalba - sekuliarizmas. Pamenu nelengvą diskusiją su girdėti nenorinčiu žmogumi, kad biblinis pasakymas „naujasis gyrius" nereiškia naujo muzikos stiliaus ar roko riksmo.
Sekuliarizmo sukėlėjai
Lietuvoje susiduriame su reiškiniu, kurį pavadinčiau „popsiniu dvasingumu", „popsine katalikybe". Manau, kad tai yra viena sekuliarizmo katalikybėje formų. Išties, pranciškonai Lietuvai yra daug nusipelnę, daug amžių praėjo ir daug kas pasikeitė, ir pranciškonai jau nebe tokie. Tai vienur, tai kitur pasigirsta kritiški įvertinimai pranciškonų adresu, tačiau kol kas dar nesulaukėme bažnytinėje sferoje tinkamo šios vienuolijos ir kai kurių charizmatinių grupių keliamo sekuliarizmo atmainos apibūdinimo. Susidaro įspūdis, jog tai tradicinę katalikiškąją kultūrą Lietuvoje ignoruojanti vienuolija, kurią galėtų simbolizuoti nuostabioje Kretingos bažnyčioje nesenai pastatytas meniniu ir teologiniu požiūriu šokiruojantis naujas „altorius".
Tarp daugelio kitų šios vienuolijos sferoje labiau pastebimi sekuliarizmo ideologai - tai pasižymėjęs teologiniais akibrokštais br.Julius Sasnauskas ir pagiežingasis tretininkas Tomas Viluckas. Pastarasis gryną sekuliarizmą be menkiausio katalikiško "imuniteto" vadina inkultūracija, nesuvokdamas, kad atsivertimas apima ne tik dvasinę, tačiau ir kultūrinę sferą. Pirmiau minėtas dvasininkas nuo pat „Mažosios studijos" atsiradimo leido sau valstybinio radijo bangomis balansuoti ant erezijų ir papiktinimų ribos, galiausiai kone išsityčiojo iš pop.Benedikto ir jo dokumento „Summorum pontificum", kai buvo paskelbtas 2007 m. Tos skandalingos laidos teiginių, neturinčių nė menkiausio vienuoliškųjų dorybių kvapo, sąrašas, girdėjau, buvo pateiktas tuometiniam LVK Pirmininkui, ir nėra žinoma, ar sulaukė tinkamo įvertinimo.
Žinoma, būčiau neteisus griežtai apibendrindamas: yra ir nuosaikesnių pranciškonų, kurie būdami tradicinės linijos, nenoriai praktikuoja naujoves ir todėl yra mažiau pastebimi.
Sekuliarizmo vėžys yra apėmęs ne tik šią vienuoliją, tačiau ir kitas, atskirus dvasininkus ir bendruomenes. Nemanau, kad „repavimu" ar šou savybėmis turėtų pasižymėti kunigas ar vienuolis, kai turinio silpnumą bandoma pridengti formos keistumu.
Dabartinę muziką, bendravimą, elgesį, išvaizdą, liturgiją, meną ir t.t. sąmoningai vadinu sekuliariomis formomis, nes jos be susimąstymo, stačiai paimtos iš kasdienės, koncertų, barų ir kt. pasaulietinių terpių, jų atitikmenų nerandame tradicijoje, jų nebuvo ir jos kėsinasi išstumti ilgaamžes formas. Kalbant apie gitaras ir triukšmingą muziką, jų kaip pagoniškų pasilinksminimo instrumentų, nederančių krikščioniškajam dvasingumui, buvo atsisakyta iš karto jau pirmaisiais krikščionybės amžiais.
Daugelio neo, pseudo ir kt. krikščioniškų bendruomenių susirinkimai pasižymi ta pačia „maldos" fenomenologija: šūkaujama, mosuojama rankomis, griuvinėjama ant žemės, raičiojamasi, skamba teologiškai aiškiau neapibrėžtos, silpnos doktrinos ir turinio lyrinės ir emocinės "giesmelės", groja pramoginė muzika, reiškiamos emocijos: verkiama, juokiamasi, kažkas emocingai dėstoma, meldžiamasi ir t.t. Lyderių elgesys yra "atsipūtęs", liejasi greitakalbė, blaškomasi po sceną, šmaikštaujama, kartojami žodžiai "amen", „aleliuja" ir pan. Peršasi nuomonė, jog į tokias pamaldas susirenka asmeninių psichologinių problemų turintys žmonės, kurie ieško laisvės pojūčio. Žmonių būsena ir poreikis niekuo nestebina, tačiau viskas vyksta ne ta linkme. Visu kuo yra pareiškiama, jog jie ieško laisvės ne tradicijoje, ne institucinėje religijoje, laisvės nuo visuomenės standartų, nuo vidinių proto ir emocinių barjerų, kultūros ir t.t. Katalikiškųjų charizmatinių grupių maldos formos, ypač pranciškonų, mažai kuo skiriasi.
Prieš dvidešimt ar penkiolika metų Lietuvoje buvo charizmatinių grupių ir pamaldų bumas. Nei tuomet, nei dabar ši forma nekėlė pasitikėjimo. Akivaizdu, kad čia atsiribojama nuo visuotinės Bažnyčios ilgaamžės tradicijos ir jos žinomų formų ir kaip norma imama iš protestantų, kitaip protestuotojų (kyla klausimas - prieš ką?), išrastos formos ir būdai.
Mistikos nuostolis
Dabartinėje taip vadinamo šlovinimo, giedojimų, elgesio formose pirmiausia pasigendu ilgaamžės tiek Vakarų, tiek Rytų krikščioniškosios tradicijos srovės, ryškios savybės - mistikos, kuri yra stipriai įsišaknijusi patristikoje, nusakyta Nikėjos Susirinkimo Credo, perduodama ir palaikoma išskirtinai tikėjimu ir maldingumu, besiskleidžianti liturginėmis tradicijomis. Deja, mistika ir jos sąlygos, tradicinės išgyvenimo formos yra apleistos daugumoje vienuolynų, nebėra seminarijose, mažai jos kvapo liko ir liturgijoje. Ją nustūmė supasaulėjimas ir su juo susiję reiškiniai: subjektyvizmas, racionalizmas ir pozityvizmas.
Credo pristato aiškią pasaulio viziją: regimąjį ir neregimąjį pasaulį, Dangų ir žemę, kūną ir dvasią, suvienytus Kristaus įskūnijimu. Kristus yra riba tarp tų dviejų, mistikos šaltinis, vadovas į neregimąją tikrovę, davęs pradžią esminiam žmogaus perkeitimui žengiant į naują kokybę, antgamtinę tikrovę, gyvenimą Dievuje. Dabar mums teigiama kas kita: neva sekuliarizmas yra būdas Bažnyčiai egzistuoti pasaulyje ir padėti žmogui. Tegul aš klysiu, tačiau čia keičiama Bažnyčios esmė, savybės, vystymosi ir veiklos kryptys, siekinys. Palyginimais kalbant, kadaise krikščioniškoji srovė pagriebdavo į ją giliau įbridusį žmogų Dievop, tai dabar nemažai įlipusiųjų stovi seklumoje arba ant kranto ir vieni nori pakeisti srovės kryptį, kiti į upę spjaudo, dar kiti pasaulio gudrybių, pagundų, pseudoteologijos tinklais gaudo ir į krantą velka Jėzaus tikinčiuosius.
Psichiatrija pasakytų daugiau...
Maža to, daug abejonių kelia psichiatriniai dalykai. Prieš gerą dešimtmetį susidūriau su keliais atvejais, kai po taip vadinamų šlovinimų asmuo kelias dienas nesugebėdavo nei mokytis, nei dirbti, nes sutrikdavo jo dėmesys ir atmintis. Pažinojau nemažą būrį į jį panašių, kurių blyškumas ir pajuodę paakiai liudijo nesveikatą. Prieš kelis mėnesius išgirdau psichiatro pasakojimą apie tūlo Lediajevo įkurtos bendruomenės „Naujoji karta" pamaldas, po kurių kas kart į psichiatrinę išveždavo po kelis protiškai pakrikusius asmenis.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad „entuziastingoji" bendruomenė tuo pačiu gali būti daugiau ar mažiau psichomanipuliacinė. Psichiatrai yra pastebėję, kad psichomanipuliacinėje bendruomenėje, pvz. sektoje, buvęs asmuo turi didesnę ar mažesnę priklausomybę nuo endorfino. Tai natūraliai organizme išskiriama narkotinė medžiaga. Kartojant žodžius, giedant audringas giesmes, iššaukiant įvairias emocines, skirtingas savimonės būsenas, fiziškai blaškantis, psichiškai ir fiziškai išvargus į kraują išsiskiria ši medžiaga, panaši į morfijų, kuri sukelia opijinį efektą. Jos poveikiu sumažėja skausmo pojūtis, įtampa, sukeliama euforinė būsena, lengviau užsimirštama nuo atsiradusių problemų, praeities ir kitų neigiamų dalykų. Kaip taisyklė, šį reiškinį asmenys sugeba patirti daugiausia bendruomeninėje aplinkoje ir labai retai - pavieniui. Visai nenuostabu, kad asmeninių gyvenimo ir vidinių problemų kamuojami žmonės taip lengvai „užsikabina" už sektų ir charizmatinių grupių siūlomo metodo. Deja, sektoje buvusio asmens endorfino gamybos procesas yra išreguliuotas, jis yra priklausomas nuo jo, reikia jį gydyti, keisti įpročius. Kartais susidaro įspūdis, kad panašios problemos ištinka ir kai kuriuos katalikiškų grupių narius, praktikuojančius taip vadinamą šlovinimą.
Garsus naujų „dvasingumų", ypač New Age, žinovas kun.dr.A.Posadcki šį reiškinį pavadino entaze, kuri savo pobūdžiu skiriasi nuo ekstazės: kas iššaukiama paties žmogaus jo psichofizinėje tikrovėje. Tuo tarpu ekstazė, kaip ir nurodo pats žodis, yra atvirumo aplinkai, kitam asmeniui, abipusio dovanojimosi rezultatas. Autentiška religinės, estetinės ar interperesonalinės ekstazės tikrovė gali būti pakeičiama klaidinančiais pakaitalais. Tai labai svarbi pastaba, kalbant apie taip vadinamus dvasinius išgyvenimus, nes būtų galima labai apsirikti, manant, kad narkotinės medžiagos sukelti kliedėjimai yra dvasiniai išgyvenimai, Dievo kalbėjimas ar jo malonės veikimo padarinys. Neapsiverčia liežuvis teigti, kad kolektyvinė įtaiga, psichozė, isterija ir panašūs reiškiniai galėtų turėti ką nors bendro su katalikiškuoju dvasingumu.
Bažnyčios ilgaamžėje dvasinėje patirtyje niekada nebuvo skatinimo „šėlti", tačiau viskas vedė į tylą, nusiraminimą, klusnumą ir pagarbą, juslių ir jausmų nuskaistinimą, buvo skatinama labiau mąstyti, negu jausti, labiau domėtis Dievu, negu savo asmeninėmis emocinėmis būsenomis. Atmetant tradiciją ir iškreipiant inkultūracijos sampratą, įpuolama į didelius dvasinius pavojus, kurie trukdo ir iškreipia dvasinę patirtį, brendimą ir katalikiškosios kultūros sklaidą, ypač jaunimo tarpe.
Ne tiesa, bet gera savijauta
Daugybę kartų kalbėjausi su taip vadinamų „šlovinimų" dalyviais, kurie minėjo tą patį individualistinį motyvą, subjektyvią būseną : „man patinka". Daug kas gali patikti, bet ar teisinga? Žmogus yra labai emocinga, bet drauge ir sužeista būtybė, todėl tiesos apie ją ieškome ne tik subjektyviuose potyriuose. Gera savijauta tapo maldos, gyvenimo, sąžinės, religijos ir dvasinio skyrimo kriterijumi. Apibūdinimui pasakyčiau, kad tai yra šiandien stipriai besireiškiančio asmenų psichologinio narcisizmo atmaina, angliškoje literatūroje vadinama selfizmu (nuo angliškojo žodžio self - aš, aš pats). Mano didysis „aš", priklausomybė nuo savojo „aš", kuris apsprendžia Bažnyčios Mokymo, tradicijos, liturgijos, kultūrinių formų priimtinumą. Tai sąmokslas prieš tiesą, tikėjimą ir žmogų.
Kadaise krikščionys kankinystę dėl Kristaus ir jo karalystės laikė didele vertybe. Jie stiprino ir drąsino save apmąstydami Kristaus Velykų slėpinį: jo kančią ir prisikėlimą. Daugumas jų pasižymėjo tvirta ir brandžia motyvacija bei būdu. Šiandien „selfistinis dvasingumas" lemia nesveiko, perdėto emocinio jautrumo protrūkį. Taip vadinami charizmatiniai šlovinimai tampa savęs ieškojimo formomis, mėgavimusi endorfinų sukeltais potyriais. Nors dabar kritiškai atsiliepiama apie viduramžių kančios dvasingumą ir emocinį asketiškumą, tačiau šiandien reikėtų nors dalelę tos patirties pasisavinti: bent jau nebuvo tokio emocinio nestabilumo. Šiuos laikus galima vadinti susijautrinusiųjų, įsiskausminusiųjų epocha, kur kenčiama ne dėl idealų, kitų žmonių gerovės, ne dėl Kristaus, tačiau didžiausia problema, rūpestis yra individualūs asmeniniai pojūčiai. Viso to akivaizdoje kankinės šv.Mergelės turėtų kelti gėdą šių dienų liguisto jautrumo supasaulėjusiems krikščionims. Didžiausias kančias kentėjęs mūsų Viešpats, kurio gyvenimas buvo sunkus ir teisingas, tapo moderniųjų pamokslininkų brukama ir emociškai jautrių jų gerbėjų vartojama "karamele", palydima gitarų ir būgnų garsų.
" Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį, tarė..." (Apd 3, 4)
Popiežius Benediktas XVI savo veikale „Liturgija ir bažnytinė muzika" svarstė apie muziką, kuri yra svarbi kultūros ir dvasingumo dalis, nešėja ir perteikėja, tuo pačiu ir simbolis. Jis sakė: „Teisinga teigti, kad garbinimui tiesa ir dvasia tarnaujanti muzika negali būti ritminė jusliškai įtaigi ekstazė, subjektyvios emocinės palaimos kvaitulys ar paviršutiniška pramoga". „Roko muzika siekia atpalaidavimo per išlaisvinimą nuo asmeniškumo ir atsakomybės. Tai viena vertus. Kita vertus ji gali būti vienareikšmiškai priskirta anarchistinėms laisvės idėjoms, kurios šiandien atviriau dominuoja Vakaruose nei Rytuose. Ir kaip tik dėl to roko muzika yra tokia priešinga krikščioniškai atpirkimo ir laisvės sampratai; tiesą sakant, ji yra visiška jos priešingybė. Todėl tokio pobūdžio muzika turi būti iš principo šalinama iš Bažnyčios, ir ne vien dėl estetinių priežasčių ar dėl sustiprėjusios fanatiškumo ir istorinio nelankstumo".
Tai svarbu yra ne tik muzikos požiūriu, tačiau ir platesniame kontekste. Šios popiežiaus įžvalgos ir išvados tiksliai nusako esamos sekuliariosios paradigmos įsigalėjimo pavojų ir nepriimtinumą Bažnyčioje.
Dar kitoje to paties veikalo vietoje randame jo komentarus apie ne krikščionio įžvalgas: „Ghandi mini tris kosmoso „gyvybės sritis" ir pažymi, kad kiekvieni iš jų būdingas tam tikras specifinis egzistavimo būdas. Žuvys gyvena vandenyje, jos yra tylios. Gyvūnai gyvena žemai ant žemės, jie loja ir riaumoja. O paukščiai, kurie gyvena danguje, gieda. Jūrai pritinka tyla, riaumojimas žemei, o giedojimas priklauso dangui. Tuo tarpu žmogus turi dalį visuose trijuose, nes savyje talpina ir jūros gelmes, ir žemės naštą, ir dangaus aukštybes. Todėl jis turi visus šiuos tris bruožus: tylą, riaumojimą ir giedojimą. Šiandien, norėčiau pridurti, mes matome, kad netekusiam transcendencijos žmogui belieka tik riaumojimas, nes jis trokšta būti žeme ir niekuo daugiau, todėl stengiasi dangų ir jūras paversti savo žeme".
Belieka pritarti, kad sekuliarusis, moderniškas, „jaunimo", pranciškonų „dvasingumas" - tai „riaumojimo dvasingumas". Tokiu būdu malda tampa monologu, mėgavimusi savo triukšmu - „kaip aš pasireiškiu". Tai nuolatinis savęs teigimas, kai tuo tarpu tikroji malda yra labiau klausymasis tyloje, ką Dievas sako. Bent jau tokia buvo Bažnyčios maldos patirtis, praktikuojama ypač kontempliatyviuose vienuolynuose. Svarbu yra tai, ką Dievas sako, nes jo žodis yra veiksmingas: kuria, palaiko ir išgano. Jo akivaizdoje kūriniui dera nutilti. Ir apie Jėzų kančios evangelijoje kalbama pranašo Izaijo žodžiais: „nesigirdės jo balso gatvėje", kitaip sakant šio pasaulio sumaišties ir nuodėmės triukšme. Deja, supasaulėję krikščionys gatvės garsus atneša į šventoves. Šių dienų liūdna tikrovė: Dievo namuose Dievas nebegirdimas, kontempliacijos ir mistikos dvasia sunaikinta! Parafrazuojant pašaliečio liudininko žodžius: vienuolynas tampa diskžokėjų bendruolynu.
Kažkas yra sakęs, kad paviršutiniškos ir subjektyvios vertybės tuo pačiu yra ir egoistiškos. „Moderniškojo dvasingumo" lėkštumas tai išduoda: keliamas triukšmas, stiprus garsas, riksmas, daužymasis, blaškymasis, smarkus juslių „bombardavimas", keliamas nuovargis ir pertempimas palieka žmogaus sielą plūduriuoti paviršiuje. Čia neįmanoma transcendencija, tai ilgainiui nualina dvasią.
Pabaigai: kada baigsis šventvagystė?
Kaip šiandien yra reprezentuojamas Jėzus Kristus ir jo Bažnyčia? Kokį Jėzaus įvaizdį gali susidaryti atsitiktinai į taip vadinamus šlovinimus užėjęs pašalietis ar naujas adeptas? Kokią pasaulėžiūrą ir galų gale kultūrą, jos formas pristato „modernieji" Jėzaus išpažinėjai? Mano galva, kuriamas pigus, prastas įvaizdis Tam, kuris sukūrė dangų ir žemę, visa kas gyva, asmenines būtybes. Tai nesolidu Viešpaties atžvilgiu, kuriam Abelis, Abraomas, Išrinktoji Tauta aukojo kas geriausia, kilniausia, pranašaudami Jėzaus begalinės vertės Auką, kurią amžių bėgyje taip kilniai celebravo iš Tradicijos ateinanti Bažnyčia.
Supasaulėjusi katalikybė su protestuojančiomis "šlovinimo" formomis - tai ne dvasingumas ir ne religija, tai tik žaidimas ir terapija. Patirti išganymo, dangaus pregustatio čia neišeis, nes paniekinamas kryžiaus slėpinys. Jokio progreso - tik regresas, asmenybių chaotizavimasis, išplauta ir subyrėjusi tapatybė. Čia nėra jokio brandaus interpersonalizmo, vien liguistas prepersonalizmas. „Gerai yra tai, dėl ko jaučiamės geriau!", ir iš to kylantis melagingasis optimizmas ir pozityvusis mąstymas "OK" - panaši loginė struktūra ir psichologija pasireiškia New Age.
Žvelgiant į katalikybės praeitį, suvoki, kad ši religija įgalindavo žmones dideliems dalykams, kilnesniam gyvenimui, aukštai kultūrai ir pasiekimams, Dievo vedimu iki didžiųjų pokyčių daugelyje sričių, mistinių patirčių. Šiandien sekuliarioji jos atmaina (iš tikrųjų tai yra katalikybės parodija) geriausiu atveju atlieka pramoginę ir psichoterapinę funkciją, t.y. neišbrenda iš žmogiškosios sferos ir sužeistumo, todėl pasmerkta ilgainiui užgęsti. Gaila tik, kad paskui save tempiasi daugybę. Reikia aiškiai įvardinti: jie atsisako tikro gyvenimo vardan terapijos!
Galiausiai, Šv.Pranciškus pristatomas ne kaip Serafino pažymėtas Kristaus Kryžiaus dalininkas, bet kaip gitara skambinantis neatsakingas komediantas. Komendiantu daromas ir jo bei Tradicijos Viešpats, kuris yra viskas. Jau gana šitos šventvagystės!
Kun.O.p.Volskis, 2010 vasaris
