Komentarų dar nėra

2010-01-13 21:42

Ar, Jūsų nuomone, galima pritarti Motu proprio Summorum pontificum priešininkų teiginiui, kad senojo mišiolo ekleziologija (mokymas apie Bažnyčios prigimtį, užduotis ir struktūrą) nesuderinama su po Vatikano II Susirinkimo išleisto mišiolo ekleziologija?

Kun. NICOLA BUX: Užtenka prisiminti, kad senojo mišiolo Romos Kanonas išliko naujajame mišiole kaip viena iš Eucharistinių maldų. Kunigas kreipiasi į Dievą Tėvą ir aukojam Jam auką „už šventąją visuotinę Bažnyčią", kad ji būtų suvienyta, kaip rašoma senojoje Didache, kad vadovautų jai per popiežių, tos bendruomenės, kurioje celebruojama Eucharistija, vyskupą, ir visus, „kurie ištikimai laikosi apaštalinio katalikų tikėjimo". Tai garsieji diptichai, kurie byloja apie tikėjimo vienybę Bažnyčioje. Tuo pačiu Dievui Tėvui pristato visus esančius celebracijoje, taip pat ir tuos, kurie aukoja auką: „Už juos tau aukojame ir jie patys už save aukoja šią šlovinimo auką". Čia kalbama apie tarnybinę ir visuotinę kunigystę. Paskui tvirtinama, kad Šv.Mišios aukojamos vienybėje su Švč. Mergele ir visais šventaisiais, t.y. su dangiškąja Bažnyčia, kurių prašome užtarti. Vėliau prašoma, kad Dievas „pašventintų tą Auką visa savo palaiminimo pilnatve", kad atnašos būtų konsekruotos - tai nuoroda į Šventąją Dvasią. Beje yra patvirtinta, kad Romos Kanono didžioji teksto dalis yra ankstesnė už Konstantinopolio Susirinkimo apibrėžtąją 381 m.
Grįžtant prie Kanono. Po konsekracijos primename Tėvui jo Sūnų ir jo velykinius slėpinius, aukojame jam jo Kūną ir Kraują. Jo priimtą auką skelbė ir pranašavo Abelio, Abraomo ir Melkizedeko aukos. Prašome, kad ta auka būtų nunešta nuožemiškojo altoriaus ant dangiškojo. Vėliau yra malda už mirusius, kitaip sakant už Bažnyčią, kuri nusiskaistina. Pavedame dabartyje esančią Bažnyčią, susirinkusius Mišių vietoje. Ši didžioji malda užbaigiama Švč.Trejybės pagarbinimu ir tikinčiųjų ištariamu Amen. Šioje meistriškai asmeninį irbendruomeninį tikėjimą vienijančioje maldoje yra akivaizdi trejybinė ekleziologija, iš aukštybių ateinanti komunija, kuriai būdinga vienybė, šventumas, katalikiškumas ir apaštališkumas.

Kokia, jūsų nuomone, yra dabartinės liturgijos krizės esmė?

Liturgija iš esmės yra garbinimo malda. Krizė, kuri yra liturgijoje, pasireiškia tuo, kad jos centre nebėra Dievas ir jo garbinimas. Jų vietą užėmė žmogus ir bendruomenė. Jean-Baptiste Metz teigė: „Tikėjimo į Dievą krizė yra susijusi su ekleziologija". Susirinkimas neatsitiktinai pirmiausia patvirtino Konstituciją apie šventąją liturgiją, nes „pradžioje yra Dievo garbinimas, t.y.Dievas (...). Bažnyčios ištakos slypi Dievo šlovinimo, garbinimo misijoje" (J.Ratzinger, L'ecclesiologia della Constituzione «Lumen gentium»: Il concilioVaticano II. Recezione e attualità alla luce del Giubileo, Cinisello, Balsamo2004, str. 132). Būtent tai yra Susirinkimo ekleziologija, kuri nepaisant įvairių istorinių akcentų, yra Bažnyčios ekleziologija jau du tūkstančius metų.Liturgijos krizė prasideda tuomet, kai nustojama ją traktuoti kaip Švč.Trejybės garbinimą Jėzuje Kristuje, kai paliauja būti visos Katalikų Bažnyčios celebracija, ir tampa kažkurios bendruomenės celebracija, kurioje vyskupai ar kunigai nebėra tarnai, tačiau lyderiai.
Nuolatinis kai kurių liturgistų murmėjimas, kad pilnai neįvyko būtinos reformos, idant liturgija būti atrakcingesnė, aiškiai įrodo, kad prarasta liturgijos dvasia, kad ji suredukuota iki bendruomenės „autocelebracijos"...

Paaiškėjo, kad egzistuoja klaidingas liturgijos suvokimas, bet ar jūs, kunige, teigiate, kad dar prieš tai yra klaidinga ekleziologija?

Taip, trūkio ekleziologija vietoj tęstinės. Atkreipkite dėmesį į tuos visus liturginio reliatyvizmo pavyzdžius, kurie vadinami „kūrybingumu": Eucharistija pirmoji nukenčia nuo nekatalikiško supratimo apie Bažnyčią. Kokia ekleziologija remiasi tie, kurie kalba apie Jono XXIII mišiolo netinkamumą dabartinei bažnytinei situacijai? Baimė, jog egzistuoja dvi ekleziologijos yra rimta klaida. Tai reikštų, jog Susirinkimą laikome atsiskyrimo nuo katalikiškos tradicijos momentu. Apie tai kalbėjo ŠventasisTėvas paskaitoje, pasakytoje Susirinkimo pabaigimo keturiasdešimtųjų metinių proga. Pijaus V mišiolas, senųjų sakramentarų ir viduramžių mišiolų paveldėtojas, bei Pauliaus VI mišiolas išreiškia vienintelį lex credendi et orandi ir suteikia pirmenybę Bažnyčios ir visų tikinčiųjų ryšiui  su Dievu. Tai yra vienintelė ekleziologija,kurią galima vadinti katalikiška. Paulius VI suprato liturgiją kaip renovatio, o ne revolutio, kurios padarinys - draudimas naudoti senesnias liturgines  knygas. Jei tad priimame naują vyną ir naujus vynmaišius, galime priimti ir vertinti seną vyną ir senus vynmaišius. Ar dėl to yra keista, kad Motu proprio kalbama apie „dvi vieno rito formas"? Tai visiškai teisinga istorinė Pijaus V ir Pauliaus VI darbų interpretacija.

Kalbant apie ordinarinę Romos ritoformą, ar jūs pasisakote už „reformos reformą"?

Esmėje. Kad būtų įmanoma įvykdyti „reformos reformą", reikia grįžti prie liturgijos teologinių pagrindų, kuriuos sistemiškai pateikia Katalikų BažnyčiosKatekizmas (1077-1112), besiremiantis konstitucija Sacrosanctum Concilium. Neabejotina, siekiant apibrėžti, kurie Novus Ordo punktai reikalingi pataisymo, suprasti gali padėti tokie veikalai kaip Romano Guardini „Liturgijosdvasia" ir jį aktualizuojantis kard.Ratzinger veikalas tuo pačiu pavadinimu.
Reikia reformuoti tai, kas tapo deformuota. Štai keli dalykai pavyzdžiui, kurie tapo deformuoti, ir kurių Susirinkimas nebuvo leidęs:
- liturgijos, maldų ir dialogo su Dievu perdarymas į aktorinį pasirodymą ir žodžių srautą. Tam palankus yra kunigo atsisukimas į žmones veidu. Dairomasi šen bei ten vietoj to, kad, kaip tiktų tikroje maldoje, būtų žvelgiama į kryžių. Susidaro įspūdis, kad giesmės, psalmės, gailesčio aktas, maldos, bendruomeninė malda ir svarbiausia Eucharistnė malda, tampa daugiau ar mažiau recituojamais teatro meno dalykais, ypač kai kunigas dažnai juos pertraukia, norėdamas tikintiesiems išreikšti savo apmąstymus ir pamokymus.
- Mišių kaip aukos sampratos atsisakymas. Vietoj to pabrėžiamas puotos aspektas, dėl ko katalikiškoji Eucharistija tapatinama su protestantų Vakariene.

- „dezorientacija", kurią sukelia Eucharistinės maldos kalbėjimas veidu į žmones, dėl to peršasi išvada, jog Mišios - tai broliškapuota. 

- visiškas lotynų kalbos išstūmimas tautinių kalbų naudai.
- „meninė" revoliucija". Turiu omenyje tai, kad altoriui suteikimas stalo pavidalas, iš centrinės vietos tabernakulį išstūmė celebranto sedė, krikštyklų patalpinimas presbiterijoje ir t.t.

Tai ką reikėtų daryti?

Daugelis kunigų atlieka liturgiją tarsi patys ją būtų sukūrę. Dievo Kulto Kongregacija išleido daugybę dokumentų, tačiau jie tėra negyva teisė, nes išgyvename klusnumo krizę. Galima būtų įsivaizduoti įsteigtą „apaštalinio vizitatoriaus" pareigybę liturgijos reikalams, kurio vienintelė užduotis būtų - gražinti tvarką.

Svarbiausia reikėtų siekti, kad liturgija būtų suprantama kaip „šventas ir dieviškas" dalykas, t.y. tokia, kuri ateina iš aukštybių, tarsi Apokalipsėje aprašoma dangiškoji Jeruzalė. Kunigas atlieka ją Bažnyčioje in persona Christi, tačiau yra tiktai jos tarnas. Jau pats teminąs „liturgija" reiškia liaudies darbą, ta prasme, jog dalyvauja Jėzaus Kristaus aukos vyksme. Ne tik terminą „liturgija", tačiau reikėtų grąžinti ir teminą „kultas", kuris nurodo į „kultivuojamą" su pagarba ir šlovinimu žmogaus santykį su Dievu.

Nuo ko reikėtų pradėti?
Pirmiausia, reikėtų patarti kunigams „gręžtis į Viešpatį"  Eucharistinės Maldos metu, ypač  Advento ir Gavėnios metu. Tuo būtų pabrėžiamas liturgijos eschatologinis aspektas. Ten, kur altorius versus populum neturi priekyje pakankamų pakopų, reikėtų padirbinti. Priešingu atveju reikia atsigręžti į kryžių ir tuo tikslu jį arba pakabinti virš altoriaus, arba pastatyti prieš altorių centre, arba padėti ant altoriaus, paaiškinant, kad kryžius nėra pašalinis dalykas, užstojantis vaizdą, tačiau svarbiausiasis reginys, kuris padeda nukreipti mintis į maldą. Tuomet tiek kunigo, tiek tikinčiųjų akys būtų atkreiptos į kryžių ir nesiblaškytų į visas puses.

Ar neparadoksalu, kad ginantieji naująją rito formą, palankią laisvai raiškai, neigia laisvę senesniąjai formai?

Reikia pristatyti Romos liturgiją lyginant ją su rytų krikščionių liturgija ir parodyti ekumeninius privalumus, jei net Maskvos patriarchas išreiškė pasitenkinimą Benedikto XVI iniciatyva Motu proprio grąžinti tradicinę liturgiją. Buvo sumažinti nuogąstavimai, jog koegzistuoja dvi rito formos. Beje, Pauliaus VI mišiole yra apeigų, kurias galima atlikti dvejopu būdu. Pvz. kryžiaus adoracija Didįjį Penktadienį: galima tradiciškai kryžių atidengti arba naujai: procesijos būdu. Be to, senojo rito naudojimo klausimas jau yra išspręstas, niekas nėra verčiamas pereiti į jį. Katalikiškoji vienybė pasireiškia tinkamu būdu koegzistuojant įvairioms liturginėms formoms.

Vertė kun.O.P.Volskis

http://www.clerus.org/clerus/dati/2008-09/09-20/La_crise_liturgique.html