Komentarų dar nėra

2009-04-26 13:47

Gilų mūsų liaudies egzistencinį gyvenimo suvokimą keičia amerikoniškas
tikėjimas į Happy End (laimingą pabaigą). Katalikiškoje spaudoje taip
ir mirga žodžiai meilė ir džiaugsmas ir retai akys teužtiks žodžius
apie bausmę ir pragarą. Šiandieninės Bažnyčios šūkis: "Visi važiuos į
dangų. Greitojo ekspreso numeris 308." Nors ir kalbėdami tikėjimo
išpažinimą sakome: "kuris nužengė į pragarus," gėdijamės minėti
velnią, nes būsime nesuprasti Happy End tikinčių katalikų. Būtent ši
nuotaika rožine spalva nudažo antrąją tiesos pusę.

Nuoga tiesa yra skaudi: Kristus mums kalbėjo ne tik apie dangų, bet ir
apie amžinąją ugnį, ne tik apie atlyginimą už gerus darbus, bet ir
apie bausmę už nuodėmes, ne tik apie tai, kaip pasaulio pabaigoje
kviečiai bus supilti į klojimus, bet ir apie pelus, kurie bus
sudeginti. Bažnyčia privalėtų suklusti: žmonės po nepriklausomybės
paskelbimo ne tik neplūstelėjo į bažnyčias, bet dargi , kaip rodo
sociologinės apklausos, praranda pasitikėjimą ja. Nėra priežasties
džiūgauti. Nebent iš nevilties, kaip kad Puškino poemos "Puota maro
metu" herojai. Tai kas, kad Kristus mus atpirko, jeigu šio atpirkimo
prireikia vis mažesniam žmonių ratui. Daugelis žmonių serga nepagydoma
dvasine liga ir niekas nedrįsta apie tai pranešti.

Daugelis mano, jog tam, kad perteiktume Kristaus Evangeliją moderniame
pasaulyje, reikia ieškoti naujų formų. Todėl išrišimo formulę tariame
lietuviškai. Lotynų kalba mūsų bažnyčiose turėtų greitai kapituliuoti.
Nusistovėjo nuomonė, kad altorius reikės atgręžti. Tačiau galime tik
spėlioti, ar reikės išgriauti vargonus ir vietoje jų naudoti
gitaras... Ar tai tikrasis kelias? Gal vien tik trypimas vietoje
sudarant judėjimo įspūdį?

Jau pagoniškose religijose liturgija (gr. leitourgeios - tarnavimas)
išpildė Dievo garbinimo užduotį. Ne visi Dievo kūriniai gali pažinti
Dievą ir reikšti jam garbę, todėl žmogus, aukščiausias Viešpaties
kūrinys, garbina jį kiekvieno kūrinio po dangumi vardu. Prie šio
senovinio liturgijos suvokimo sugrįžta ir pasilieka protestantai. Jų
nuomone Dievas vieną kartą visiems laikams atpirko žmoniją, todėl šv.
Mišių auka tėra tiktai Kristaus aukos paminėjimas ir nieko daugiau.
Katalikiškoji liturgija yra daug gilesnė.

Reformacijos krikščionys liturgiją suvokia kaip Dievo garbinimą
"dvasioje ir tiesoje". Jų supratimu kiekvieno žmogaus individualus ir
spontaniškas širdies išliejimas yra autentiška liturgija. Jeigu
liturgijos esmė yra tik šis šlovinimas, kodėl reikalingi sakramentai?
Taigi tiek Mišių aukos, tiek kitų sakramentų paskirtis nėra būti
mielėmis mūsų jausmams.

Šis protestantiškas liturgijos suvokimas leidžia šaknis mūsų Tėvynėje.
Daugelis šiandieninių mūsų liturginių reformų būtent pabrėžia ir
išryškina šį, reformatams būdingą, liturgijos supratimą. Katalikiška
tiesa yra kiek kitokia. Nors Naujasis Testamentas ragina ir kviečia
tikinčiuosius atsiliepti į Dievo kvietimą su meile ir džiaugsmu, bet
liturgija neturėtų tapti vien tiktai tikinčiųjų entuziazmo išliejimu.
Pagrindinis Bažnyčios liturginio garbinimo tikslas yra ne išreikšti
mūsų jausmus Dievui, bet Kristaus asmenybę priartinti prie mūsų ir
Kristaus ženklą įspausti mūsų širdyse.

Krikščioniškosios liturgijos pilnatvė atsiskleidžia, kuomet ritualuose
ir simboliuose pasislėpęs nužengia prie mūsų Kristus ir mes tarsi
apsigaubiame jo asmenybe, mes kvėpuojame juo, arba, pasak apaštalo
Pauliaus, apsivelkame juo. Vis dėlto net daugelis televizijos ekrane
ir laikraščių puslapiuose šmėkščiojančių kunigų šią paprastą tiesą
sunkiai supranta.

Šiandieninėje mūsų Lietuvos Bažnyčioje gilios misterijos
subanalinamos. Mes dargi prievarta Bažnyčią sekuliarizuojame tik jau
savo rankomis. Žinoma liturgija turi persipinti su lietuviška kultūra,
tačiau neturėtų prarasti savą mistinį skambesį. Laikui bėgant, be
abejo, ir liturgija kinta, tačiau ji neturėtų pamesti Kristų, kaip
joje veikiantį asmenį. Modernioje liturgijoje išblunka kristologinės
paslapties pėdsakas. Įsileidžiame Bažnyčion naujoves, gerai
nesuprasdami, ar jos supaprastins ar suprastins dieviškąją liturgiją.
Paprastumas ir prastumas, subtilumas ir pigumas - kas susigaudys šiose
sąvokose? Nebent paprasta liaudis, kuri pigaus daikto nekels nuo
žemės.

Šiandieninės mūsų Bažnyčios liturginės reformos nepatraukia daugiau
žmonių į Bažnyčią. Eksperimentavimai liturgijoje yra šunkelis, kuriuo
per prievartą tempiame net ir Bažnyčioje išlikusius tradicinius
tikinčiuosius, juos darome leksistais. Mums derėtų susimąstyti, ar
nesistengiame iškišti pigią prekę - liturgiją be Kristaus?

Nedera liturgiją tarsi drabužį sukirpti pagal šiandieninę madą.
Bažnyčioje netinka nei šokti, nei dainuoti, nei gitara groti. Tai
galima daryti parapijos namuose. Liturgijos vyksmas turėtų talpinti
savyje ne tik tinkamą muziką, veiksmus, bet ir tylos kalbą,
kontempliacinę maldą, pagarbią ir baimingą adoraciją.

Liturgijos šerdis neturėtų sulinkti dėl laikmečio ar kultūros kaprizų.
Ji siekia simbolinės sąmonės lygmenį, kuris yra pirminis ir todėl
universalus. Pagrindiniai liturginiai simboliai ir veiksmai turi ne
tiktai psichologinę atramą archetipiniame pasaulyje, bet yra
užantspauduoti dieviškojo Žodžio autoritetu. Blogai daro tas, kuris
šią gilią, galbūt ir nesuprantamą, liturginę veiką nori pakeisti į
džiaugsmingą krykštavimą. Bažnyčios liturgija neturėtų joti ant kokio
nors kunigėlio entuziazmo ar pamaldžios močiutės užgaidų arkliuko.

Jeigu liturgiją tiek supaprastinsime, kad ji bus aiški visiems, ar
pasiges jos žmonių širdys? Jau kelinti metai maitinamės nuvogtais
gabalėliais nuo italų, vokiečių ar amerikiečių išminties pyrago. Vis
dėlto esame alkani.

1997 . Baznycios ziniose patalpintas strapsinis