Komentarų dar nėra

2009-04-17 14:42

Kalbant apie tradiciją, pirmiausia iškyla klausimas - koks tai poreikis, ar tikras, kodėl tai yra problema? Iki šiol tradicija nelabai kam rūpėjo, o staiga kažkam parūpo. Yra didelė pagunda tikėjimo dalykus atriboti nuo gyvenimo, tarsi jie neturėtų atramos mūsų poreikiuose, pasaulio reiškiniuose. O juk tikėjimas kalba ne tik apie antgamtę, bet ir apie prigimtį.
Bažnyčios struktūroje tradicinis elementas yra labai įtvirtintas. Sakome, kad Apreiškimo šaltiniai yra du: pirmiausia Tradicija, o paskui - Šventasis Raštas. Tradicija yra Apreiškimo šaltinis - tai labai stiprus teiginys!
Tradicijos svarba Bažnyčios Mokyme aiškiai išreikšta ir įtvirtinta. Kaip Tradicija siejama su liturgija? Paskutiniais laikais liturginės tradicijos klausimu kyla daug akivaizdžių įtampų. Taip vadinama Tridento liturgija tapo supriešinta su Vatikano II liturgine reforma. Viena vertus, senoji tradicija prisimenama nostalgiškai - kažką gražaus ir vertingo turėjome, o dabar tai tarsi dingo, ir tuo nesame patenkinti. Nežinau, ar jūs esate patenkinti, ar nepatenkinti dabartine liturgine padėtimi. Galbūt - neutralūs jausmai, nes kai nežinome praeities, kai nėra su kuo palyginti, jos ir negaila. Kita vertus, akivaizdu, kad senoji liturginė tradicija yra ujama, jos gėdijamasi ir pan.

Dvi patirtys

Prieš dvejus metus teko lankytis Londone, ir vienas kunigas nusivedė į Bromptono oratoriją - tai garsi bažnyčia Londone, didžiulė, puošni. Jos statybas organizavo kardinolas Newmanas (atsivertęs iš anglikonų į katalikybę, garsus katalikų mąstytojas). Sekmadienį pavakare į bažnyčią užėję sužinojome, kad netrukus vyks tridentiniai (senąją liturgija) Mišparai (Vakarinė). Pasakėme, kad tik padalyvausime, pasižiūrėsime ir pasimelsime. Bet mūsų, kelių kunigų, taip paprastai nepaleido - aprengė liturginiai rūbais, pamokė elgesio ir įstatė į liturgiją. Maždaug - kunigas turi būti liturgijoje jam tinkamu būdu. Liturgija padarė didelį įspūdį: tiek giedojimas, tiek apeigos, tiek sakralinė aplinka.

Po Mišparų užėjome į šalia esančią anglikonų bažnytėlę, iš kurios kilo Alfa kursai. Ten buvo ruošiamasi šlovinimui estradiniais instrumentais. Susirinkęs daugiausia jaunimas, paprastai, kasdieniai apsirengęs. Altoriaus vietoje sustatyti būgnai, gitaros. Į mus paslapčia žvilgčiojo kaip į kokius dinozaurus. Buvo įdomu stebėti šlovinimą: jaunimas iškėlė rankas, plojo, lingavo, iš veidų matėsi, kad labai koncentruojasi į tai, kas giedama, atvirai reiškė savo maldą, jausmus. Padalyvavome iki pusės koncerto ir išėjome, nes tranki muzika ir ritmas įgriso, pabodo.

Ką šituose taip skirtinguose reiškiniuose pamačiau? Bromptono oratorijoje Mišparuose dalyvavę žmonės (ir jauni, ir seni) buvo susikaupę, nuoširdžiai meldėsi, matėsi tokie nusiraminę, susižavėję. Mes taip pat buvome dvasinės ramybės ir grožio paliesti. Bet ir toje anglikonų bažnytėlėje žmonės reiškė savo maldą ir religinius jausmus. Jei paklausčiau, kas priimtiniau: ar sakrali, tyli, pagarbi aplinka, tradicinė liturgija, ar atvirkščiai - šlovinimas šiuolaikiniu būdu, asmeniškai pasisakyčiau už pirmąjį variantą. Kuri patirtis yra autentiška? Iš tikrųjų nei vieno, nei kito negalima paneigti... Nesvarbu, kad kultūriškai pastarasis dalykas man nėra artimas.

Taigi bažnyčioje mes turime dvi patirtis: sakralumą, pagarbą, ritą, ir tą spontanišką, betarpišką maldą ir šlovinimą. Klausiame, ar tradicinėje liturgijoje yra galimybė šitam šlovinimui? Tikrai yra, tik jis yra kiek santūresnis, brandesnis, turintis mažiau pasaulietinio aistringumo.
Galbūt šiandien žmonės nenori per daug vargintis: paprasčiausiai ateina į šlovinimą su džinsais, pasiima gitarėlę, žino tris akordus, tvarkoj, balsas kaip išeina/neišeina, giedame. Jaunatviškasis, popsinis spontaniškumas yra reikalingas, turi savo metą ir vietą (pvz., iškyloje prie laužo, sueigose), bet jis vis labiau tampa norma, užgožiančia tradiciją, iškraipančia dvasingumą ir santykį su Dievu.
Negalime savęs maitinti bet kokiais dalykais, nes galų gale vartodami šieną, patys pasidarome galvijais. Dievas nėra draugelis, kuriam galima visą laiką per petį plekšnoti. Religija turi įgalinti kur kas brandesniems dalykams.
Dievo akivaizdoje norisi, viena vertus, Juo žavėtis, į Jį įsimąstyti - Jį labai gerbiame, susitikimas su juo atneša ypatingą ramybės ir taikos patirtį. Kita vertus, apima džiaugsmas, noras Jį šlovinti. Lygiai tą patį atrandame ir Biblijoje. Prisiminkime, kaip Dievo Sandoros skrynią izraelitai nešė į Jeruzalę. Priešais skrynią pusnuogis karalius Dovydas, apsijuosęs klubus efodu, šoko kankliuodamas. Tuo tarpu žinome, kokia sudėtinga buvo Izraelio liturgija, kiek ten buvo sakralumo, rimtumo.

Transcendencija ir jos pakaitalai

Ir kas gi čia atsiskleidžia? Žmogui labai svarbu turėti galimybę patirti transcendenciją. Ypatinga patirtis lydi bendraujant su kitu asmeniu. Tai savęs peržengimo atvejis: save palieki, atsiveri ir eini į susitikimą su kitu, jį priimi, įsiklausai. Sugebėjimas bendrauti su kitais yra psichinės sveikatos norma.
Kas toje transcendencijoje, tiek žemiškoje, tiek antgamtinėje, pasireiškia? Pirmiausia ieškome autentiško bendravimo, santykio. Taip pat ieškome gėrio patirties, paslapties atsiskleidimo. Susitikimas su Dievu, transcendavimas Jo link iš tikrųjų ypatingai paliečia. Tai ypatingas gėrio, Dievo asmens išgyvenimas. Jei įsivaizduotumėte įsimylėjimo patirtį - kažkas panašaus yra Dievo atžvilgiu: toks santykis, kuris labai sukrečia, labai angažuoja, iš tavo kiauto ištraukia į kito artumą ir tave patį pripildo to kito artumu.
Kas šiandien vyrauja? Žmonės tuos autentiškus transcendencijos poreikius pakeitė į labai paprastus ir greitus būdus. Atsisakė paslapties: viską nurengė, išnarstė, atskleidė, parodė, išviešino. Vien blogi įvykiai, skandalai, išviešintas privatus gyvenimas, intymioji sfera, jausmai. Tikrai, dažnai neišlaikoma savigarba, peržengiamos atviravimo ribos.
Troškimą transcenduoti, išgyventi gėrį ir džiaugsmą kai kurie pakeitė alkoholiu, narkotikais, kurie padeda pasiekti tam tikrą euforiją. Prie to galima priskirti ir seksualinės srities potyrius. Juk orgazmą galima laikyti tam tikra transcendavimo patirtimi, grynai kūniška, psichine. Tai juslinio gėrio, juslinio džiaugsmo išgyvenimas. Visa tai yra gerai šeimoje, kuomet kūnas atitinka dvasią, meilė - tikrovę. Tai ypatinga abipusio dovanojimosi patirtis - be savanaudiškumo, atiduodant save kitam, norint kitą praturtinti ir pradžiuginti. Kita vertus, intymus sutuoktinių bendravimas skirtas kito žmogaus sukūrimui - transcenduojant nuo savęs link kito iki tokio laipsnio, kad atsiranda, sukuriamas kitas. Deja, daugeliu atveju kūniškas malonumas tapo savotišku pakaitalu gėrio išgyvenimui, religinei patirčiai, tai tikrajai meilės transcendencijai.
Kas savyje yra pavojingų užsiėmimų praktikavimas, adrenalino dozės, kai žmonės rizikuodami kažką išdarinėja? Tai irgi pakaitalas. Gyvenimas yra nuotykis, yra atviras ypatingoms patirtims, bet einama ne ta linkme. Viskas yra labai supaprastinama: motociklai, šokinėjimas ant timpos, skraidyklės, medžioklės, irstymasis kalnų upėse ir t.t.
Kaip jums atrodo, kodėl koncertų salės yra pilnesnės nei bažnyčios? Estetinė pagava, susižavėjimas, džiaugsmas padeda išgyventi grožį, gėrį, tačiau jei liekame tik šiame lygmenyje, tampa tik pakaitalu religinei patirčiai.
Daugybę atvejų būtų galima vardinti, kuomet neturėdami brandaus bendravimo, neturėdami Dievo ir maldos, žmonės randa kažką tokio šalia. Atskiro aptarimo reikalautų šiandien taip paplitusi ezoterika.
Nieko naujo nepasakiau - tai vis apie mūsų poreikius: giliuosius, esminius, pagrindinius ir jų antraeilius atitikmenis.

Žinoma, galima būtų paklausti, kas atsitiko su Bažnyčios gyvenimu ir liturgija, kad tokia svarbi patirtis tapo tokia neįdomi? Ją keitė, reformavo, atgręžė, supaprastino, atkodavo, bet ji nepagerėjo...

Liturgija

Nuo to galime eiti prie liturgijos, prie rito, prie maldos. Kas gi tai yra? Ženklų sistema, neverbaliai išreikštas žodis. Visas mūsų pasaulis yra bendravimo laukas. Plačiąja prasme - tai Dievo Žodis mums, ir kita vertus - mūsų žodis Dievui ir kitam žmogui. Ne visi dalykai yra išreiškiami žodžiais. Didžioji dalis išreiškiama daiktais, situacija, elgesiu. Pvz., pamatęs numestą gatvėje šiukšlę, supranti, kad čia paliktas žmogaus ženklas, tai pasakytas žodis apie jį patį, apie jo požiūrį į gyvenimą, į kitus žmones, galu gale į Dievą. Mūsų kasdieniame bendravime, ypatingai šeimoje, žodžiai sudaro gal tik trečdalį. Daug kas pasakoma gestais, įvairiais ženklais, požymiais. Sakytum, nieko neįprasta ir nieko nauja. Tą patį principą taikome liturgijoje. Nors visas pasaulis ir visas mūsų gyvenimas yra bendravimo laukas su Dievu ir žmonėmis, liturgija yra ypatinga vieta, kur vyksta dialogas su Dievu - Dievo su žmonėmis ir žmogaus su Dievu, nes Kristus tam paskatino ir suteikė Šv. Dvasios artumą.

Liturginė tradicija mums pateikia ilgaamžę patirtį, kaip bendraujama su Dievu. Visi joje esantys elementai turėtų padėti išgyventi tą transcendenciją, peržengiant save ir pasitinkant ateinantį Viešpatį. Liturgijoje išgyvename ypatingą gėrį, nuotykį, tiesos atsiskleidimą. Tam labai pasitarnauja ir estetinis elementas. Tie esminiai dalykai, kurių nevykusių pakaitalų ieškome pasaulyje, yra įmanomi liturgijoje.
Ar visada liturgijoje atskleidžiama tiesa, grožis, meilė, ramybė, gyvenimo nuotykis ir t.t.? Kur mieliau eitumėte - į koncertą, futbolą ar į liturgiją?

 

Kaino ir Abelio auka

 

Prisiminkime du brolius, Abelį ir Kainą, kuriuos mini Pradžios knyga, ir kuo jie skyrėsi. Turiu omeny jų atnašaujamas Viešpačiui aukas. Tiek Kainas, tiek Abelis dirbo, kūrė, sulaukė rezultatų. Abelis atnešė Viešpačiui, kas geriausia, galima sakyti, kultūros grynuolius. Tuo tarpu Kainas aukojo kas atliko, t.y. prasčiausius dalykus.
Ir šiais laikais žmonės dirba, stengiasi, subrandina vienokius ar kitokius vaisius, pareiškia Dievui savo nuostatas.
Abelio dvasios žmonės supranta, kad Dievas yra toks svarbus, vertas tokios meilės ir pagarbos, kad negalime į jo akivaizdą nešti atliekų, nes jis mums yra davęs tik gėrį. Teisingumas ir meilė reikalauja, kad Dievui neštume kultūros grynuolius. Ką turiu omeny? Mūsų civilizaciją kai kas vadina žemdirbiškosios civilizacijos išauga, išplėtota šalutine šaka. Vakarų civilizacija dabar gali daugiau laiko skirti ne prasimaitinimui, bet dvasinei veiklai. Tuo tarpu žinome, kad ilgus amžius pirmasis žmonių rūpestis buvo tiesiog prasimaitinti. Prisiminkime Abelio darbą, kuris buvo nelengvas, bet jis Viešpačiui atnešė, aukojo savo darbo grynuolius, geriausius rezultatus. Pasak Jėzaus, jis buvo gyvas ne vien duona, bet ir Dievu. Jo aukos dūmai baltu stulpu kilo į Dangų kaip Viešpačiui malonus kvapas. Tuo tarpu Kaino šiukšlių „auka" juodais dūmais draikėsi pažeme, užimdama kvapą savo smarve.
Panašus principas galioja ir šiandien. Jei liturgijoje mes susitinkame su Dievu, kuris yra gėrio šaltinis, mes negalime kaip Kainas Dievui rodyti špygos. Mes turime atsiliepti į Viešpatį visu tuo, ką su Dievo pagalba ir savo sunkiu darbu pasiekėm geriausio. Liturgija negali būti prasčiokiška, prasta. Neįmanoma pasiekti transcendencijos, kaip nesugebėjo to padaryti Kainas, jei elgiamės nepagarbiai ir nedėkingai Dievo atžvilgiu.
Visą laiką apaštalinių Bažnyčių liturgijoje pasireiškė tai, kas buvo gražiausia, ką pavadintume kultūros grynuoliais. Šiais laikais žvelgiant į naujų bažnyčių architektūrą, liturginius rūbus, apeigas, pamokslus ir pan., kaip kunigas pasakysiu, vyrauja skurdas ir abejingumas. Tiesiog Kaino nihilizmas.

Abelis ir aristokratiškumas

Lietuvoje daugelis nežinome, kas yra aristokratiškumas. Ir visai nesistebiu - mes praėjome komunistinę mentaliteto mėsmalę. Kodėl tarybų valdžia leido praktikuoti kai kurias folklorines tradicijas? Tai buvo padaryta ne šiaip sau - tam, kad visuomenėje sunaikintų dvarų kultūrą, kuri nešė aristokratiškumo idėją. Tuo tikslu visą aristokratiškąją visuomenę trėmė, šaudė ir spaudė, kad pašalintų bet kokius prisiminimus. Dar dabar dažniausiai svarstoma pagonybė, liaudies tradicijos, tačiau labai nedaug apie dvarų, Didžiosios Kunigaikštystės laikų kilmingųjų kultūrą, ne tik - vienuolynų, universitetų, Bažnyčios neštą kultūrą. Mes nieko arba labai mažai apie tai žinome, bet apie baltų religiją galime pasakyti kur kas daugiau. Iš mūsų yra atimta aristokratiškumo samprata.
Aristokratiškumas platesne prasme (nekalbu vien apie dvarų kultūrą, žinome, kad ten buvo visokių dalykų) yra žmogaus nusiteikimas visa daryti kilniai, gerai, atsakingai, gerbiant save, Dievą ir artimą. Tai tapatu sunkiam darbui, peržengiant savo silpnumus ir ribotumus. Šiuo požiūriu „smetoninėje" Lietuvoje kaimo žmonės pasižymėjo ne ką menkesniu kilnumu, jie taip pat buvo aristokratiškos dvasios ir būdo, turėjo daug savigarbos, gero nusiteikimo ir noro siekti aukštumų. Kai pasižiūri į tas didingas Lietuvos bažnyčias, pastatytas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, nekyla jokių abejonių, jog žmonės suprato, pasak poetės, nenaudingųjų bokštų aukščių prasmę.
Liturginė tradicija, ypatingai Tridento, neša aiškią aristokratiškumo žinią. Kaip sau norite, bet ji yra Abelio tradicija!
Su kuo susiduriame, kai žmonėse nebelieka Abelio nusiteikimo? Transcendencija ir tuo pačiu kultūra ima merdėti... Abelis tuo pačiu yra ir mecenato prototipas! Dievogarba Lietuvoje nebeturi mecenatų. Turtingųjų, t.y. pašauktųjų geriems darbams, yra, bet mažai gero bepadaro.
Turime įsigalėjusį Kaino mentalitetą, kur tikrajai transcendencijai, gėrio išgyvenimui, Dievui ir kitam žmogui skiriama tik tai, kas atliko, kas prasčiausia, o gal ir nieko.
Kita vertus, šiandien ir pati bažnytinė bendruomenė tiek kultūriškai, tiek materialiai, kai kuriais atvejais ir dvasiškai, yra nuskurdusi. Ji nebesugeba suorganizuoti Abelio liturgijos, nes visų pirma nesistengia, žiūri atsainiai, į bažnyčias tempia kas prasčiausia, kas lengviausia, pigybes, alaus barų lygį.
Jei paimtume senojo rito Mišias - ko reikėtų, kad jos būtų atliekamos? Sakralios, gražios aplinkos, kilnaus meno, gražių liturginių kunigo aprėdų, išlavinto, kilnaus apeigavimo, padoraus choro, vertingų kūrinių. Gitarėlės čia netinka, o jei ir tiktų, tai tik kultūros grynuoliai - ilgų metų, pastangų ir talento vaisiai.
Bet už viso to - kilniaširdiškumas, tikrasis maldingumas, Dievo ir artimo meilė.
Jeigu dabar vyktų, tarkim, Kalėdų ar Velykų Mišios, ar pavyktų orkestrą ir chorą iš koncertų salės sugražinti į bažnyčią, kad atliktų kilniuosius bažnytinius kūrinius ten ir tokia dvasia, kur ir turėtų skambėti? Didžioji klasikinės muzikos dalis, kuri dabar atliekama koncertuose, yra Bažnyčios paveldas... Kodėl taurius kūrinius pakeitė nemokšiškas gitarų braižymas?

Teko girdėti liudijimų, kaip Amerikoje ar Anglijoje, gimus vaikeliui, tėvai ieškosi buto netoli katedros mokyklos, kad galėtų vaiką leisti mokytis giedoti. Jie jau mąsto apie vaiko perspektyvą ir taip suorganizuoja savo gyvenimą, kad tas vaikas būtų Abelio ir Abraomo auka: kilnus, pašventintas, savimi nešantis ir išreiškiantis Kultūrą! Kaino epochos, kurioje gyvename, standartais vertinant, keista, kad tėvai svarsto, ne kur palankiau būtų daryti biznį, bet kur dvasiškai ir kultūriškai galėtų ugdyti savo vaikus. Anglijoje beveik prie visų katedrų, panašiai ir Amerikoje, yra bažnyčios išlaikoma schola - tai prestižo reikalas, ir neįsivaizduojama, kad galėtų būti kitaip. Kiekvieną sekmadienį pamaldose atliekamas naujas repertuaras. Kai pasiklausai vaikų chorų - kažkas neįtikėtina, labai gražu ir verta, kad Viešpats būtų taip šlovinamas.
Tridentinė liturgija yra pakankamai sudėtinga ženklų sistema. Kad kunigas ją mokėtų, reikia nusigalėti, išmokti. Kita vertus, ir dalyvaujantysis turi suprasti, perprasti ir galėti į tai įsijungti. Visais atvejais pareikalaujama pastangų, savęs peržengimo link tų nepažintųjų dalykų; visa tai padeda sutvardyti aistrų blaškomą prigimtį, sudaromos sąlygos vėl eiti toliau, transcenduoti Dievo ir savo būties gelmės link.

Liturgija ir vartotojiškumas

Šiandien yra įsigalėjęs vartotojiškas požiūris, kuris išsekino ir psichiką, ir kultūrą, ir ekonomiką. Kun. dr. R. Skėris, vedęs paskaitas Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitėje „Ad Fontes", tiksliai pastebėjo, kad žmogus ir į liturgiją ateina kaip vartotojas. Čia vyrauja nuostatos: norėčiau - neorėčiau, patiko - nepatiko, o pagrindinė „malda" - įvardžio „aš" linksniavimas. Tai grynai narcizistinė laikysena, kuri blokuoja bet kokią transcendenciją.
Įsivaizduoki, kad eini į susitikimą su mylimu, svarbiu žmogumi. Bet jei visą laiką kalbi tik apie save, rūpiniesi tik savimi, ką tai reiškia? Kad tas kitas - nei mylimas, nei svarbus.
Galima sakyti, kad mūsų tikėjimas yra labai psichologinis - kiek čia daug psichologinių sąvokų ir reiškinių: Švč. Trejybės Asmenys, bendravimas, meilė, atsilyginimas, atleidimas ir t.t.
Aš ateinu Dievui duoti, šlovinti, jį garbinti, juo džiaugtis, jį girti. Iš tokios laikysenos kyla atvirumas ir kitam žmogui. Tuomet liturgija išgyvenama kaip mysterium fascinans. Tada nebereikia vaikytis pigių dalykų.

Bet neužtenka tik vidinio širdies nusiteikimo, reikia tai išreikšti ir architektūra, ir bažnyčios išvaizda, apsirengimu, giesme, gražiomis apeigomis ir t.t. Sakysite, tai yra brangu, reikalauja pastangų? Atsakykime į ši pagraudenimą klausimu: kokios vertės mums yra mylimi asmenys, kiek dėl jų atsisakome ir išleidžiame, kiek save gerbiame? - tada bus lengviau suprasti, kokiomis "kainomis" ir pastangomis reikia vertinti Dievą.
Dievas tikrai nėra mums skolingas ir nepalieka tuščiomis rankomis ir širdimi. Abelis visada turėjo ką gera paaukoti, o Kainas ir toliau nesugebėjo surinkti dėkingumo aukos...

Pabaigai

Dievo artumoje žmogus įgauna daugiau entuziazmo. Tai graikiškas žodis, reiškiantis būti arti, prie Dievo. Dabar šį žodį vartojame nepriklausomai nuo Dievo. Pasirodo, šiame žodyje slypi tikroji - religinė - prasmė. Kuo esi arčiau Dievo, tuo daugiau gyvastingumo ir džiaugsmo, kantrybės ir brandos. Liturgija yra ypatingas Dievo būvimo su mumis ir mūsų su juo atvejis ir aplinkybė. Kuo geriau tai suprantame, su šia tiesa skaitomės ir reaguojame, tuo labiau sau ir kitiems galime padėti.
Bažnyčios vienas iš pašaukimų yra atlikti liturgiją. Giliausioji to prasmė yra dalyvauti Švč. Trejybės meilėje. Pilnavertės liturgijos buvimas vyskupijoje ar parapijoje išjudina visą apylinkę, jos kultūrinius, socialinius ir ekonominius procesus, nes, viena vertus, spinduliuoja šventumu ir keičia žmonių sielas, kita vertus, pareikalauja daugelio žmonių kilniaširdiškumo ir pastangų. Maža to, įgalina, skatina ir palaiko svarbias dvasines, psichologines, kultūrines prielaidas, be kurių neįsivaizduojame Vakarų krikščioniškosios civilizacijos. Tradicijos perduota liturgija malšina sielos, vaizdinių, estetikos, patirties, išgyvenimų ir ir kitokį badą, maldo aistras ir sužeidimus, padeda nugalėti ydas, skatina meilę ir taiką. Todėl Bažnyčios atsakas ir pagalba suvargusiam pasauliui - skelbti, aukoti ir įgyvendinti Abelio ir Abraomo paskelbtą ir Jėzuje išsipildžiusią Auką, aktualizuojamą krikščioniškųjų šimtmečių subrandintame gėryje - tradicinėje liturgijoje, kur dalijamasi tuo, kas yra geriausia. Juk toks Mylinčiojo pagrindinis įsakymas, kad mylėtume Viešpatį visa siela, visa širdimi, visomis jėgomis, ir kiekvieną žmogų kaip save.

 

Kun.O.P.Volskis