Komentarų dar nėra

2009-02-10 21:20

Vienas dalykas yra aiškus visai krikščionijai: malda atsigrežus į Rytus yra tradicija, kuri ateina iš iš [krikščionybės] pradžių. 
--The Spirit of the Liturgy (Ignatius Press, 2000), psl. 75.

Kaip esu rašęs savo knygose, manau, kad celebracija atsisukus į rytus, į Kristų, kuris ateina, yra apaštalinė tradicija.
-- Looking Again at the Question of Liturgy with Cardinal Ratzinger, ed. Alcuin Reid (St. Michael's Abbey, 2003), psl. 151.

Kunigo atsigręžimas į žmones uždaro bendruomenę į uždarą ratą. Tai uždarumas savyje. Atsigręžimas į rytus nėra „celebracija į sienas“, nereiškia, kad kunigas yra „atsukęs žmonėms nugarą“ (back angliškai gali reikšti ir užpakalį). Kaip sinagogos bendruomenė yra atsigręžusi į Jeruzalę, taip krikščionių liturgijoje visa bendruomenė yra atsigręžusi į Viešpatį. Ji neužsidaro į uždarą ratą; jie nežiūri vienas į kitą, bet kaip keliaujanti Dievo Tauta, jie gręžiasi ad Orientem, iš kur Kristus ateina susitikti su mumis. Bendras atsigręžimas į rytus eucharistijos metu turi esminę reikšmę. Tai nėra kažkokia pripuolamybė, nereikšmingas akcidensas, bet kažkas esminio. Žiūrėjimas į kunigą nėra būtinas. Svarbu kartu žvelgti į Viešpatį. 
-- The Spirit of the Liturgy, pp. 80-81.

Kryžiaus patraukimas į šoną, kad netrukdytų geriau matyti kunigo, yra kažkas tikrai absurdiško, absurdiškas paskutinių laikų fenomenas. Ar kryžius trukdo šv.Mišiose? Ar kunigas yra svarbesnis už Viešpatį? Ši klaida turėtų būti pataisyti kuo greičiausiai; tai galima padaryti be papildomų remontų. 
-- The Spirit of the Liturgy, pg. 84 

Šv.Petro bazilikoje, šv.popiežiaus Grigalio Diždžiojo pontifikato metu (590-604), altorius buvo patrauktas arčiau vyskupo sosto. Tikriausiai dėl paprastos priežasties, kad jis galėtų būti arčiau šv.Petro kapo. Dėl topografinių priežasčių altorius buvo atgrežtas, nes šv.Petro bazilika žvelgia į vakarus. Jei celebruojantis kunigas norėjo, kaip krikščioniškoji tradicia reikalavo, atsigręžti į rytus, jis turėjo stovėti priešais žmones ir, logiška, žiūrėti į žmones. 
Liturginis atsinaujinimas mūsų šimtmetyje paėmė šį modelį ir padarė iš jo nauja naujos liturgijos idėja. Eucharistija – buvo pasakyta – privalo būti celebruojama versus populum. Altorius – kaip tai galima pamatyti šv.Petro bazilikoje – privalo būti pastatytas taip, kad kunigas ir žmonės žiūrėtų vienas į kitą ir sukurtų drauge celebruojančios bendruomenės ratą. Kaip sakyta, ši aplinkybė tapo paranki mokymui apie krikščioniškąją liturgiją, kurioje reikalaujamas aktyvus dalyvavimas. Tai atitinka pirminį Paskutinės Vakarienės modelį. Šitie argumentai tapo lemiami, kad po Susirinkimo, kuris nieko nepasakė apie „atsigręžimą į žmones“, atgręžti altoriai būtų pastatyti visur, ir šiandien celebracija versus populum ištikrųjų atrodo kaip būdingas Vatikano II liturginio atsinaujinimo padarinys. Faktiškai tai buvo pavojingų padarinių priežastimi, ne tik pertvarkytas išorinis liturgijos vietos išdėstymas, tačiau atnešta nauja liturgijos esmės idėja – liturgijos kaip bendro valgio idėja. 
-- The Spirit of the Liturgy, pp. 76-77