Komentarų dar nėra

2008-12-29 12:46

Visuotinio Vatikano II Susirinkimo Liturginėje konstitucijoje Sacrosanctum Concilium apie dalyvavimą Šv. Mišiose įvairiose vietose nurodoma, kad krikščionio dalyvavimas turi būti: sąmoningas, pamaldus, aktyvus[1], bendruomeniškas[2], pilnas[3] ir vaisingas. Visos šios savybės yra tarpusavyje organiškai susijusios, todėl be vienos kurios nors iš jų būtų sunku įgyvendinti kitas.

Čia aptarsiu participatio actuosa sąvoką, turinį ir fenomeną, nes yra labiausiai regimas, esminiai sąlygoja dalyvavimo teologiją, rezultatus, turi didelę reikšmę dalyvaujančiajam ir bendruomenei.

 

I. Liturginės reformos rezultatai

 

Po visuotinio Vatikano II susirinkimo būdingiausiu ir kontraversiškiausiu reiškiniu tapo ne tiek mokymas apie šv. Mišias, kiek liturginės reformos sąlygota ryškiai pakitusi šv. Mišių fenomenologija. Mažiau įsigilinusių į Susirinkimo nutarimus žmonių manymu, reforma apibrėžiama vien tuo, kuo dalykai pasikeitė savo išore:

1. Visų pirmiausia liturgija tapo inkultūruota, t.y. pakeista jos kalba: iš lotyniškosios į vietinę.

2. Kunigas liturginius veiksmus atlieka atsisukęs veidu į žmones.

3. Pasauliečiams tikintiesiems krikšto sakramento galia leista labiau įsijungti į liturgiją, atliekant apibrėžtas funkcijas ir apeigas.

4. Daug kas supaprastinta ir turi tarsi atvirą kodą.

 

Liturginės reformos tikslas buvo „Liturginius tekstus ir apeigas atnaujinant sutvarkyti taip, kad jie aiškiau atskleistų šventus dalykus, kuriuos išreiškia, ir kad krikščionys pajėgtų juos kiek galima lengviau suprasti bei pilnai, aktyviai, bendruomeniškai į juos įsijungti"[4]. Tam tikra prasme dabartinė šv. Mišių forma pasižymi ryškiomis didaktinėmis ir katechetinėmis savybėmis. Kitaip sakant, participatio actuosa reiškia mistagoginį atvirumą šventosios tikrovės atžvilgiu.

 

Kitas svarbus aspektas yra tai, jog pasauliečiai tapo šv. Mišių bendradalyviais, pašaukti dalyvauti plena et actuosa būdu. Tai pasireiškia trimis aspektais:

- tikintieji vienybėje su kunigu yra šv. Mišių tarsi bendrakūrėjai, kiekvienas savitu būdu, atlikdami apibrėžtas apeigines funkcijas;

- išoriškai dalyvaudami apeigose bei maldose veiksmu ir žodžiais atsiliepia ir derinasi prie liturgijos;

- vidiniu, dvasiniu būdu jungiasi į liturgiją klausydamiesi Šv. Rašto, maldų, pamokslų, apmąstydami ir melsdamiesi. Būtent šis aspektas ir nulemia tikinčiųjų pasauliečių išorinio dalyvavimo šv. Mišiose prasmę ir vertę.

 

II. Actuosa interpretavimas

 

Daug nesusipratimų sukėlė termino „actuosa" vertimas ir paskui interpretavimas. Daugeliu atveju į vietines kalbas šis žodis išverstas tokia prasme, kuri lotyniškai būtų išreiškiama „activa" žodžiu. Lietuvių kalboje „aktyvus dalyvavimas" skamba ir suprantamas būtent ta antrąja prasme, kuri sąlygoja ydingas išvadas.

Čia labiau tiktų sakyti „aktualus" arba „aktualizuojantis" dalyvavimas, kadangi labiau išreiškia tokį dalyvavimą, kuris sudabartina ir įgalina šventuosius slėpinius. Vien tik grynas aktyvumas, aktyvus dalyvavimas yra nepalankus sudabartinimo ir aktualizavimo aspektui. Tiek kunigo, tiek pasauliečių dalyvavimas turėtų atitikti sudabartinimo ir aktualizavimo tikslą, o ne kažkokį neapibrėžtą aktyvumą. Kunigas Kristaus ir Bažnyčios vardu atlieka šventus veiksmus, kurių naujai nekuria, bet yra vien tik atstovas, tarpininkas ir instrumentas, per kurį pats Kristus yra Kunigas, Aukuras ir Atnaša.

 

Kadangi sunku rasti atitikmenį lietuvių kalboje, derėtų žodį „actuosa" sulietuvinti ir vartoti kaip „aktuozinis". Panaši forma prigijo vartojant lotyniškąjį „curiosus" - „kuriozinis". Alternatyviu žodžiu galėtų būti ir „aktualizuojantis", kadangi tiesiogiai nusako dalyko esmę: liturgija yra aktualizuojantis Kristaus, Bažnyčios, kunigo, bendruomenės ir tikinčiojo veikimas. Aktualizuojamas pats slėpinys ir aktualizuojamas tikinčiojo dalyvavimas, vidinė būsena, pašaukimas ir susitikimas su Dievu.

Siūlydamas teologinei terminijai naujus terminus, šiame svarstyme naudosiu ne „aktyvus", bet „aktuozinis" arba „aktualizuojantis" dalyvavimas.

 

Vadovaujantis anksčiau išdėstyta logika, būti aktyviu šv. Mišiose gali reikšti įvairius dalykus: nederamą arba priešingą, nei reikalautų momentas, elgesį, išsišokimus, individualizmą, netinkamą kūrybiškumą ir pan. Šv. Mišiose neretai aktyvūs būna turistai, kurie vaikšto, fotografuoja ir kalbasi, trukdydami pamaldas, taip pat nenuoramos vaikai, kurie laksto ir šūkauja, gal būt patarnautojas arba zakristijonas, kuris pamaldų metu užsiima altoriaus ar jo aplinkos gražinimu ir pan. Prie neigiamo aktyvumo formų galima priskirti kunigo, patarnautojų arba tikinčiųjų liturginę saviveiklą, audringą ramybės palinkėjimą visų su visais per visą bažnyčią ir t.t.

Jonas Paulius II peikė liturginio aktyvumo atvejus, kuomet su šventomis apeigomis buvo elgiamasi savininkiškai, siekiant išreikšti asmeninius išgyvenimus, požiūrius, idėjas, sukurti neįprastus emocinius ir estetinius efektus. „Kūrybinius eksperimentus", kuomet buvo keičiama šv. Mišių ir sakramentų struktūra ir tekstai, popiežius pavadino išdavyste[5], o kita proga - melo liturgija.

 

Liturgija yra išganingasis žmogaus dialogas su Dievu. Tai įmanoma yra Jėzaus Kristaus tarpininkavimu Įsikūnijimo, Atpirkimo ir Prisikėlimo slėpiniuose, kurie yra sudabartinami, aktualizuojami liturgijos metu. Šis bendravimas ir susitikimas su Dievu įvyksta sakramentiniu būdu per ženklą (simbolį) ir žodį. Žodžiu ir sakramentu Dievas Kristuje save dovanoja žmogui. Žmogus taip pat žodžiu (žodyje), sakramentu (sakramente) atsiliepia Dievui, savo darbais patvirtindamas arba paneigdamas tą atsiliepimą. Iš to išplaukia, kad krikščioniui nevalia būti pasyviu stebėtoju arba elgtis priešingai savo pašaukimui.

Aktualizuojantis dalyvavimas šia prasme nusako tikslus ir aplinkybes, kuomet Kristaus vardu, jo paliepimu ir galia, Bažnyčia vykdo liturginius veiksmus, kurie Šv. Dvasios galia ir sakramentinės kunigystės tarpininkavimu, sudabartina patį Kristų, jo išganinguosius slėpinius, o tikinčiųjų dalyvavimas tai atitinka ir dėl to tampa išganingai veiksmingas pačiam tikinčiajam.

 

III. Participatio actuosa konkrečiai

 

Instrukcija „Eucharisticum Mysterium", išleista 1967 m., bendrai ir detaliai išaiškina, ką reiškia participatio actuosa[6]. Tai liečia ir kunigus, ir patarnautojus, ir tikinčiuosius.

 

Pirmasis reikalavimas tikintiesiems - tai paprasčiausiai fiziškai būti šv. Mišiose, atvykti į jas. Prie šio aspekto priskiriama pastanga atvykti laiku, nevėluoti į ecclesia, kur aukojamos šv. Mišios. Eucharistija kuria Bažnyčią, todėl kaip Dievo Tauta ji labiausiai pasireiškia būtent čia, kur sudabartinamas Jėzaus slėpinys. Dėl šios priežasties Kanonų teisė nurodo, jog negalima be pateisinamos priežasties aukoti šv. Mišias be tikinčiųjų dalyvavimo. Paprastai su kunigu turi būti dar bent vienas dalyvis[7]. Bendruomenės dalyvavimas yra išorinis šv. Mišių bruožas panašiai kaip duona ir vynas.

 

Kitas svarbus dalykas - tai uolus Šv. Rašto klausymas ir jo apmąstymas. Tam padeda kunigo homilija ir taip pat bendras giedojimas. Kai kurių tikinčiųjų dalyvavimas pasireiškia Šv. Rašto ištraukų skaitymu ir psalmės giedojimu.

 

Prie aktualizuojančio dalyvavimo priskiriama taip pat uoli bendruomeninė ir asmeninė malda tinkamu metu. Malda gali reikštis žodžiais, giesmėmis ir širdies prašymais tyloje. Akivaizdžiai tai pasireiškia balsu atsiliepiant į kunigo kreipinius, bendrai kalbant maldas, dalyvaujant bendruomeninėje maldoje, išreiškiant asmeninį tikėjimą priimtinomis formomis.

 

Tikinčiųjų aukų paruošimas, surinkimas ir atnešimas prie altoriaus taip pat išreiškia aktuozinį dalyvavimą. Pagal išgales reikia asmeniškai prisidėti prie bendruomenės duodamos aukos. Šiam aspektui priklauso ir visi kiti veiksmai, kurių dėka šv. Mišių auka, bendruomenės susirinkimas, evangelizacijos ir labdarybės veikla yra įmanoma.

Aukos liturgijoje tikintieji turi atnašauti dvasines aukas ir jas vienyti su Kristaus auka. Tai pasireiškia atnašų liturgija, asmeniniu širdies dėkojimu ir savo gerų darbų, skausmų, padėkų ir gyvenimo aukojimu Dievui.

Kunigas ir tikintieji skirtingais būdais Dievui Tėvui aukoja Tyrąją auką, dėkodami ir šlovindami jį per Kristų, todėl neleistina kunigui sakyti „Melskitės broliai ir seserys, kad visagalis Dievas priimtų mūsų (mūsų visų, mūsiškę ar dar kaip nors kitaip) auką". Privalu išskirti - „mano ir jūsų auką".

 

Participatio plena et actuosa labiausiai pasireiškia priimant šv. Komuniją, kuri turi būti ne tik sakramentinė, tačiau ir dvasinė tuo pačiu metu. Tuo pasireiškia žmogaus jausmų, proto ir valios aktyvumas, veiklus ir visiškas nukreiptumas į Jėzų, visą save atiduodant susitikimui su juo. Be dvasinės Komunijos sakramentinė yra nepilna.

 

Aktuozinis arba aktualizuojantis dalyvavimas pasireiškia ir kūno laikysena, padėtimi, judesiais, atitinkančiais liturgijos eigą ir prasmę. Visa tai paprastai apibrėžia vietiniai vyskupai ir krašto tradicijos.

 

Pasauliečio vykdoma sakramentų simuliacija yra imituojantis liturginis aktyvumas, tačiau neturi aktualizuojančios galios. Būtinas yra kunigo aktualizuojantis dalyvavimas, kuris pasireiškia ne tik jo buvimu, vadovavimu liturgijai, bet ir išpildant visas apeigas pagal Bažnyčios nurodytą ritą. Kunigo dalyvavimas tikrąja to žodžio prasme sakramentiškai aktualizuoja, sudabartina išganymo slėpinius, todėl esminių plena ir actuosa momentų nebuvimas sutrukdo slėpinių sudabartinimą ir taip pat tikinčiųjų dalyvavimą juose. Pvz. kunigas vietoj konsekracijos pasako kažką kitą arba neišdalina šv. Komunijos tikintiesiems.

 

Patarnautojų aktuozinis dalyvavimas turėtų pasižymėti tomis pačiomis savybėmis, kurios taikomos ir kitiems pasauliečiams, šv. Mišių dalyviams, tačiau papildant liturginėmis funkcijomis, kurios yra leidžiamos pasauliečiams, ir kurioms jie yra tinkamai pasiruošę. Pvz., blogas Šv. Rašto skaitymas yra didelė kliūtis tikintiesiems aktualiai ir pilnai dalyvauti Žodžio liturgijoje, o nevykęs patarnavimas trukdo tiek kunigui, tiek dalyviams išgyventi vidinį, dvasinį actuositas, kadangi blaško, krenta į akis netinkamas apsirengimas, elgesys ir pan.

 

Pilnam ir aktualizuojančiam dalyvavimui taip pat turi padėti bažnyčios architektūra, išvaizda, išdėstymas, atmosfera, akustika, įgarsinimas, visų dalyvaujančiųjų deramas elgesys, vienybė. Žinoma, čia svarbu ir liturginiai rūbai, daiktai, indai, simboliai, taipogi dalyvių apranga ir t.t.

 

Be abejonės, norint įgalinti tinkamą tikinčiųjų dalyvavimą liturgijoje, ypač šv. Mišiose, reikalinga liturginė katechezė, nuolatinis priminimas ir geras pavyzdys, kuris užkrečia ir patraukia kitus bendruomenės narius. Liturginės laikysenos įgūdžius dažnas atsineša iš vaikystės, iš katekizmo pamokų ruošiantis įkrikščioninimo sakramentams, todėl būtina atkreipti dėmesį į šią liturginės katechezės segmentą, kuris ilgus metus gali gerai arba blogai įtakoti elgesį.

 

Kaip atskirą atvejį dera paminėti ligonius arba invalidus, kurie, pvz., negali kalbėti, vaikščioti ar kitaip yra sutrukdyti atlikti fizinius, išorinius veiksmus, kurie paprastai būdingi dalyvaujant šv. Mišiose. Ir šiuo, ir kitais atvejais aktualizuojantis dalyvavimas iš esmės ir pagrindinai remiasi tiek sveiko, tiek ligoto žmogaus vidiniu aktyvumu, kuomet jis, net ir nerodydamas išorinio veiklumo, klausosi Dievo žodžio ir maldų, stebi (jei gali) veiksmus, apeigas, simbolius ir, savo širdyje juos svarstydamas, meldžiasi Dievui, vienydamasis su bendruomene. Tinkamas vidinis nusiteikimas ir buvimas Dievo akivaizdoje ir santykyje su bendruomene iš esmės lemia pasauliečio actuositas būklę.

Ne vieną kartą tiek popiežius Jonas Paulius II, tiek Benediktas XVI įvairiomis progomis yra pasisakę, jog dvasinis aktyvumas yra galutinis ir esminis aktualizuojančio dalyvavimo pagrindas ir sąlyga.

 

IV. Apibendrinimas

 

Bažnyčios liturgijoje pasireiškia bendrystė ir bendravimas tarp Dievo ir žmogaus. Tai vyksta žmogui būdingu keliu: sąmoningai, veikliai, visa širdimi ir pagarbiai. Čia pasireiškia jo prigimties savybės: protingumas ir laisvė.

1. Participatio actuosa liturgijoje išreiškia žmogaus atsivėrimą Dievo asmeniui ir bendruomenei.

2. Actuosa nevalia painioti su activa, nes tai, nors ir panašios kilmės ir prasmės, tačiau skirtingo pločio žodžiai. Lietuviškasis aktyvus dalyvavimas yra ydingas, todėl būtina ieškoti kito atitikmens. Siūlau vartoti aktuozinis, aktualus arba aktualizuojantis dalyvavimas.

3. Aktualizuojančiam dalyvavimui būtinas nuolatinis švietimas, priminimas ir teisingas pavyzdys.

4. Aktuozinis dalyvavimas padeda vaisingiau išgyventi tikėjimą, pasisemti jėgų savo pašaukimo užduotims atlikti, suteikia galimybę vis labiau gilintis į tikėjimo slėpinius, atveria naujas patirtis bendraujant su Dievu ir išgyvenant Bažnyčios slėpinį.

5. Kunigo ir pasauliečio aktualizuojantis dalyvavimas liturgijoje skiriasi iš esmės, todėl nevalia painioti rolių ir atlikti tai, kas prieštarauja hierarchinei ir sakramentų prigimties tvarkai.

 

Kun.O.P.Volskis, 2008, spalis