Komentarų dar nėra

2008-05-29 11:14

Nūdien desakralizacija vyrauja visuose kultūros sanduose. Todėl ir būtina palaikyti aiškias ribas tarp profaninės ir sakraliosios tikrovės. Kitaip ji bus paprasčiausiai absorbuota i befor¬mę humanistinio jausmo atmosferą (malonu, patogu, jau¬ku, šeimyniška...). Užtat bažnyčios tik labai retai ir tik ypatingais atvejais tegali būti panaudotos kitoms, nei Die¬vo garbinimo funkcijoms.
Abatas Boniface Luykx, padėjęs parašyti Šven¬tosios liturgijos konstituciją, primygtinai pabrėžia, kad katalikiškoji šventykla visad privalo būti Dievo namai, vertikalus kelrodis į Dievą. Todėl jis pats yra mirtinai nu¬sistatęs prieš daugiatikslį bažnyčios pastatą. „Bet kokia kaina privaloma vengti statyti daugiatiksles bažnyčias. Tai negali būti. Negalima juk turėti vietą, kurioje Dievas būna, ir sakyti 'Viešpatie, palauk truputį. Mes čia dar tu¬rime atlikti kitus dalykus'. Tai neturi prasmės. Bažnyčia privalo būti Dievo garbinimui skirtas ir konsekruotas pa¬statas visai parai ir visam laikui". Boniface Luykx, opus dt., p. 37. Iš tiesų bažnyčią ko¬kiomis nors architektūrinėmis gudrybėmis keisti i hori¬zontalųjį „namą" yra prieštaravimas katalikų teologijai.
Vadinasi, katalikų bažnyčios pastatas neprivalo būti daugiatikslis dėl to, kad jame gyvena Dievas, kad šven¬tykla yra Dievo namai, Dievo buveinė. Tai aiškiai matyti Senojo Testamento religijoje. Dievas sakė Mozei: „Tepada¬ro jie man šventovę, idant galėčiau gyventi tarp jų" (Iš 25, 8). Dievas pats parinko net menininkus, kad jie jam įrengtų puošnų butą, gyvenvietę tarp žmonių (Iš 31,2-6). O kur Dievas būna, ta vieta yra šventa: „Nusiauk sanda¬lus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė", - įspėjo Dievas Mozę (Iš 3, 5).
Šventyklos sakralumą išryškino ir Kristus. Visi evan¬gelistai pasakoja, kaip Jėzus išvijo pirklius iš šventyklos: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!" (Jn 2,16). Kadangi visa, kas yra Tėvo, yra sykiu ir Kristaus, todėl Kristus ir sako: „Mano namai vadinsis maldos na¬mai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne!" (Mt 21,13; plg. Mk 11,11-15-17; Lk 19,45-46; Jn 2,14-16). Teisingai Ma¬ceina aiškina Kristaus draudimą paversti šventyklą pa¬saulinių reikalų erdve. „Šventykloje reikia ne prekiauti, moderniškai kalbant, ne diskutuoti, ne politikuoti, ne linksmintis, o melstis. Melstis gi reikia joje todėl, kad čia gyvena Dievas". Antanas Maceina, Ora et labora. Bažnyčios ir kultūros kIausimu, Perugia [Italija], 1987, p. 172.
Jėzus, išvaręs pirklius iš šventyklos, net „neleido neš¬ti rakandų per šventyklą" (Mk 11,16). Turėdamas galvo¬je eucharistinę Vakarienę Šv. Paulius bara savo krikščio¬nių bendruomenę: „Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti?" (1 Kor 11, 22). Klasikinė teologija visad šiuos tekstus suprato ir aiškino, kad Dievo namai yra rezer¬vuoti šventiems dalykams. II Vatikano Susirinkimas šios sampratos nepakeitė. Jis bažnyčios pastatą taip pat vadi¬na Dievo namais (Sacrosanctum Concilium, nr. 124), ku¬riuose Dievas gyvena, ypač eucharistiniais pavidalais (S. C.,nr.7).
Taip pat Susirinkimas nepakeitė ir bažnyčios pastato paskirties. Niekur Vatikano dokumentuose nekalbama apie daugiatikslę šventyklą. Ir kaipgi galėjo kalbėti. Juk katalikų šventyklose įsikūnijęs Dievas gyvena tikrovi¬niu Eucharistijos sakramento būdu. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų" (Jn 1,14). O įsikūnijimas nėra praei¬ties įvykis, bet dabarties realybė, kasdien atnaujinama Šv. Mišiose. Dievas yra čia ne tik mūsų širdyje, bet ir mū¬sų tabernakuliuose ir ant mūsų altorių. Todėl katalikai stato bažnyčias Dievui, kuris yra čia „tarp mūsų". Bažnyčia - Mylimojo gyvenvietė, o mes kaip Rytų išminčiai ateiname jo pagarbinti Ostijoje ir tabernakulyje. Todėl pro¬paguojama daugiatikslės bažnyčios samprata rodo, kad, Maceinos žodžiais, „įsikūnijimo tiesa mūsų sąmonėje yra apiblukusi".
Krikščioniškoji Šventykla taip pat yra simbolis, regi¬mybė, rodyklė, rodanti perkeistą ir atbaigtą būtį. Juk vi¬sa visata ir mes joje esame pakeliui į perkeitimą. O ta per¬keistoji būtis Šventraštyje vadinama 'Šventuoju Miestu', 'Naująja Jeruzale', 'dangiškaisiais Dievo namais', kurių link krikščionis keliauja. Šitaip, tai yra eschatologiškai, krikščionys šventyklą išgyveno ir jas statė kaip dangiš¬kųjų Dievo namų atvaizdą. Todėl joms nebuvo gailėta, metaforiškai kalbant, nei aukso, nei smilkalų, nei miros. Naujos bažnyčios konsekravimo liturgijoje kalbama (maldomis ir giesmėmis), kad čia įrengiamas, nors žemiškų sąlygų ir sumenkintas, „šventasis Dievo miestas, kuriame gyvena Viešpats" Ibid,p.180.
Taigi katalikų bažnyčia savo esme yra šventa erdvė. O pastatas tampa bažnyčia ne dėl savo architektūros, bet per konsekraciją. Vyskupas gali konsekruoti ir daržinę, kaip tai padarė arkivyskupas Seper netoli Zagrebo, ir ta¬da ji bus Šventas pastatas (aedes sacra). Viešpaties namai. Vadinasi, „pastatas per konsekraciją paverčiamas tuo, kuo jis prieš tai nebuvo. Jis yra perkeičiamas į bažnyčią, šventovę, aedes sacra". Konsekracijos aktu bažnyčia atskiriama nuo paprastos kasdienos, nuo „plėšikų lindy¬nės". Kitaip sakant, ji atskiriama nuo „profaninės" (ne moraline prasme) tikrovės, „išorė" nuo „vidaus", kur tai¬komos skirtingos elgesio normos.
Paaiškėjus, kad krikščioniškoji šventykla yra žemiškieji Dievo namai ir dangiškųjų Dievo namų simbolis (Naujoji Jeruzalė), belieka ieškoti gairių, kuriomis būtų vadovaujamasi šventyklas statant ir jas įrengiant. Ne kas kitas, kaip ,,šventyklos teologija yra vienintelis kelias suvokti šventyklos prasmei, o kartu ir jos sąrangai - tiek architektūros, tiek joje vykstančios liturgijos atžvilgiu." A. Maceina Ora et labora, p181. 108-109p.

Iš tiesų mūsų moderniosioms bažnyčioms trūksta transcendencijos, paslaptingumo jausmo ir grožio, pajė¬gumo įkvėpti pagarbią baimę. Ir tai dėl to, kad funkcinis modernizmas savaime yra ne ikoniškas, net priešikoniškas (atmetantis statulas, paveikslus, atvaizdus). Be to, ar¬chitektūriniam modernistui erdvė yra iš esmės tuščia vi¬suma apibrėžiama tik joje kuriuo nors laiku atliekamų veiksmų. Jei, pvz., kurioje nors patalpoje laikomos pa¬maldos, ši patalpa virsta bažnyčia. O jei vėliau toje pa¬čioje patalpoje šokama, ji jau virsta šokių salės erdve. Šia prielaida remiantis ir statomos modernios bažnyčios su tuščia erdve, naudojama be skirtumo Dievui garbinti, ves¬tuvių puotai, stalo tenisui ar vaidinimams. Bet, deja, „toks nesimbolinis pastatas, kad ir kaip norėtume, negali per¬duoti transcendentinių idėjų", - mus įspėja domininko¬nų teologas Aiden Nichols O. P.53. Štai čia ir susiduriame su raktine problema. Kaip suprojektuoti bažnyčią, kad ji būtų tinkama vieta liturgijai, ir kaip suprojektuoti pasta¬tą, kad jis atrodytų kaip bažnyčia? Į šį dvilypį klausimą ir bandysime ieškoti atsakymo. 119-120p.

Gera bažnytinė architektūra reikalauja ir geros teolo¬gijos. Nelaimei, paskutiniųjų dešimtmečių teologinė mai¬šatis sukėlė nemažai ir architektūrinės painiavos. Ne pa¬slaptis, kad teologinis sąmyšis visų pirma reiškėsi trijose teologijos šakose: kristologijoje, sakramentų teologijoje ir ekleziologijoje. Šių teologijos mokslų sričių klaidos turė¬jo žalingą įtaką ir bažnytinei architektūrai.
Sakysime kristologinės klaidos gali visokeriopai pa¬sireikšti, bet jų padariniai architektūroje (išoriniai ir vidi¬niai) būna panašūs. Pvz., tie, kurie ignoruoja Kristaus die¬viškumą, dažnai eschatologinę Bažnyčios misiją pakei¬čia politinėmis ar socialinėmis programomis. Išblėsus in¬karnacijos sampratai dažnai atsiranda polinkis pašalinti sakraliąją erdvę pritaikant bažnyčios architektūrinę struk¬tūrą taip, kad ji galėtų tarnauti parapijos socialiniams tiks¬lams, kartais net apribojant liturgines funkcijas. O mark¬sistinė išlaisvinimo teologija j Jėzų žiūri kaip į politinį kovotoją, žuvusį ir nukankintą klasių grumtynėse. Užta¬tai Managua'os (Nicaragua) Gailestingumo bažnyčios kryžiaus keliuose Kristus vaizduojamas kaip Tautinės gvardijos kareivių nuplaktas ir nukryžiuotas kairysis re¬voliucionierius. O bažnyčios altorius atrodo įgavęs smė¬lio maišų barikados formą.
Sakramentų teologijos klaida, kaip antai mintis, kad Eucharistija visų pirma tik puota, o ne auka, darys įtakos altoriaus formai ir jo ryšiui su nava. Nūdien žmonės jau¬čiasi jaukiai ir patogiai prie puotos stalo, bet ne prie aukos stalo. Viešpaties išperkamoji kraujo aukos tikrovė su¬krečia modernų emocingumą. Todėl daugelis linksta ig¬noruoti aukos aspektą. O tai, kad auka vyksta puotos kontekste duoda progos pabrėžti puotą ir ignoruoti auką. Ši¬toks vienpusiškas puotos akcentavimas turėjo stiprią įta¬ką bažnyčių projektavimui. Dažniausiai sumenkinus ar iš viso praradus aukos aspektą, altoriaus grotelės buvo pašalintos, altoriai nustumti į navą (bažnyčios vidurį), riba tarp presbiterijos (sanctuary) pasidarė nebeaiški.
Ekleziologija taip pat stipriai veikė bažnyčių projek¬tavimą. Juk bažnyčios pastatas yra neišvengiamas Baž¬nyčios atvaizdas. Pastato sustruktūrinta erdvė atspindės būdingus bruožus to modelio, pagal kurį pastatas buvo suplanuotas. Pvz., demotiškas (liaudiškas) bažnyčios mo¬delis išryškės visų pirma iš santykio tarp navos ir presbi¬terijos (sanctuary) Presbiterija - krikščionių bažnyčios dalis, kurioje yra didysis altorius. Sis žodis ir jo apybrėža išsamiai nenusako dalyko esmės. Angliškas žodis 'sanctuary' nurodo, kad ne tik čia (šioje bažnyčios dalyje) yra didysis altorius, kad ši dalis rezervuota dvasininkams, bet labiausiai, kad ši dalis yra ypač šventa (sakrali), šventų švenčiausia vieta katalikų bažnyčioje. Tarp jų riba bus užtrinta. Iš tiesų tuo užtemdomas skirtingumas tarp kunigo ir pasauliečio. O hierarchinis modelis įteigia erdvės tvarkingą seką iš žemiškos, arba profaniškos, į dangišką, arba šventą. Demotiškas modelis links į „universalią liturginę erdvę". Šio modelio propaguotojai nori, kad visos gyvenimo da¬lys būtų šventos, sakralios tarsi mūsų moderni sąmonė mums leistų tikrai įeiti į nuostabią Dievo kūriniją kaip į visiškai šventą realybę. Tai mistiko ir šventojo kelias. Bet argi galima paneigti profanišką tikrovę supratus, kad lai¬kyti visus dalykus „šventais" reiškia neleisti niekam bū¬ti tikrai šventam.
Galų gale bažnyčios pastatas bus tik tiek geras, kiek jo išreiškiamos idėjos bus tikros. Aiškus daiktas, tos idė¬jos nepriklauso nuo bažnyčios pastato stiliaus. Nėra juk specialaus „katalikiško" stiliaus. Bažnyčia yra atvira
kiekvienam stiliui įskaitant ir modernųjį. Bažnyčios pa¬statas gali turėti įvairių pavidalų, įvairių stilių, gali būti statomas pagal vienos ar kitos epochos skonį bei dvasią, o Bažnyčios reikalavimas visados lieka tas pats: „...visų tautų bei šalių menui tebūnie leista nekliudomai Bažny¬čioje reikštis, jei tik derama pagarba ir taura tarnauja Die¬vo namams ir šventoms apeigoms" Sacrosanctum Concilium, nr. 123.
Ši II Vatikano Susirinkimo nuoroda netiesiogiai liečia ir sakralinę architektūrą. Vadinasi, bažnyčia priva¬lo būti regimas Tėvo namų simbolis savo išorine struk¬tūra ir vidine įranga. Tas pats Susirinkimas skatina vys¬kupus, kad jie težiūrėtų „daugiau kilnaus grožio, negu vien įmantrumo" (ten pat, nr. 124). Kas tam „kilniam grožiui" nutiko iš savo patirties liudija domininkonų teologas Giles Dimock: „Kai konstitucija („Šventoji li¬turgija") buvo paskelbta (1963), mačiau, kaip jos idėjos buvo visai klaidingai aiškinamos, galbūt net oficialiai. Kilnus grožis ar paprastumas paprasčiausiai pasidarė Bauhaus išraiška ar Le Corbusier'o išlietas betonas, re¬miantis Louis Sullivan'o dictum, kad forma privalo sek¬ti funkciją...". Giles Dimock O. P, "The Beauty of Gods House", Catholk Dossier, May-June, 1997, p. 11.
Šiandien reikia ne Bauhaus architektūros, bet trans¬cendencijos architektūros, kuri sudarytų žmogaus sielai aplinką, skatinančią bendruomeninę ir privačią maldą. Iš tiesų nūdienos bažnyčios architektui tenka sukurti erdvę, kuri sukeltų sakralumo pajautą. Visa bažnyčia priva¬lėtų būti taip sukonstruota, kad ji nuolat kviestų žmogų adoruoti ir kontempliuoti, net ir tada, kai joje nėra jokių apeigų. Kiekviena bažnyčia privalo būti „besimeldžian¬ti bažnyčia", vieta, kur triukšmingo pasaulio klajūnas galėtų sutikti Viešpatį ramybėje. Geras bažnyčios pastatas yra tas, į kurį įėjus tuoj pat pasijunti, kad esi Dievo buvimo gaubiamas. 121-123 p.
Gal dar reikėtų priminti, kad Bažnyčia neduoda meni¬ninkui visiškos laisvės, kuri iš tiesų nebūtų tikra laisvė, o žingsnis į savivalę. Aišku, menininkas neturi teisės kurti ką nors šventvagiško, atstumiančio, nepagarbaus, teolo¬giškai klaidingo ar liturgiškai netinkamo. „Bažnyčia pa¬grįstai visuomet buvo tartum meno vertintoja, sprendžian¬ti, kurie menininkų kūriniai derinasi su tikėjimu, pamal¬dumu bei sąžiningai tradicijos perduodamais reikalavi¬mais ir tinka šventajam naudojimui". Sacrosanctum Ccncilium, nr. 123. Tokios tad yra gai¬rės sakraliojo bažnytinio meno kūrėjui. 128p.

Šventoji Apeigų kongregacija žiūri į bažnyčios didįjį altorių kaip į Bažnyčios liturginio gyvenimo židinį, nes altorius yra paties Kristaus ženklas, vieta, kurioje įvyk¬domos išganymo paslaptys..., kuriai priklauso didžiau¬sia pagarba (Eucharisticum mysterium, nr. 24). Jei altorius yra Kristaus simbolis, Švč. Trejybės prezencija, Viešpaties aukos vieta, tada iš tiesų jis vertas didžiausios pagar¬bos. O pagarba šiuo atveju išreiškiama 'sakraliuoju nuo¬toliu'. Šventybė privalo būti atskirta nuo kasdienybės tam tikra „tvora", nes ji turi būti apsaugota. Kitaip ši šventy¬bė praras savo paslaptingumą tikinčiųjų sąmonėje. An¬tai šiandien jau neretai į altorių pradedama žiūrėti kaip į paprastą stalą.
Norint apsaugoti jo sakralumą, altorius, bent iki šiol, buvo įtaisomas presbiterijoje (sanctuary), švenčiausioje bažnyčios dalyje. Tiesa, naujose bažnyčiose, ypač dides¬nėse, dabar altorius statomas navos viduryje. Iškėlus al¬torių ant kelių laiptų platformos ir pridengus jį baldaki¬mu, jis dar turėtų sakralumo apsaugą ir iškilumą. „Net ir seniausiose bažnyčiose randama skirtą vietą dvasinin¬kams ir labai dažnai atskirtą kokia nors atitvara tarp centrinės erdvės ir erdvės apie altorių". Ephraem Chiffley O. R, 'The Altar: Plato of Sacrifice and Sacred Space in the Religious Building", in: Attar and Sacrifice, Lcmdon: The Saint Austin Press, 1989, p. 29. Tokią simbolinę altoriaus šventybės apsaugos užduotį puikiai atliko gro¬telės. Jos ženklino, kad altorius yra vieta Dievui, ne žmo¬nėms. Prie jo gali artintis tik kunigai ir patarnaujantys Mišioms (dar nesenai taip ir buvo).
Groteles pašalinus riba tarp altoriaus (sanctuary), šven¬tų švenčiausios vietos, ir navos beveik išnyko. Sukvietus į presbiteriją (sanctuary) skaitytojus, komunijos dalytojus pasauliečius, kai kur net choristus ar šiaip „žymesnius"
pamaldų dalyvius, presbiterija darosi lyg kokia teatro sce¬na. Lietuvoje tebėra keistokas liturgijos dvasiai priešingas paprotys: iškilmių metu bažnyčioje sukviesti mieste¬lio ar miesto diduomenės atstovus „už grotelių", už „Die¬vo stalo". Tokie „demokratiniai" įpročiai liturgiją kreipia horizontaliąja linkme. Nesistebėtina todėl, kad vis dau¬giau katalikų pradeda tikėti tik metaforiniu Kristaus bu¬vimu konsekruotoje duonoje ir vyne. Be to, tikinčiųjų są¬monėje ima blėsti skirtumas tarp pašventintos kunigys¬tės ir pakrikštytųjų bendrosios kunigystės.
Iš tikrųjų grotelių pašalinimas ir pigi pakeltos platformos apdanga kertasi su visos presbiterijos (sanctua¬ry) ir altoriaus sakraliąja erdve (pvz., Kauno bazilikoje). „Kai bažnyčių rekonstrukcijos specialistai įeina į šventenybiškas struktūras, pašalina šoninius altorius, dau¬gumą statulų ir komunijos groteles, pakeičia didįjį alto¬rių komunijos stalu, perkelia tabernakulį į vos pastebi¬mą vietą, jie sąmoningai atlieka egzorcizmą - išvaro iš parapijiečių sąmonės sakraliosios erdvės pajautą", -įžvalgiai pastebi profesorius James Hitchcock. James Hitchcock "Saint Nowheres", CalholicDossier, May-June 1997, p. 60. Išties presbiterija (sanctuary) be atskyros pasunkina žmonėms suvokti, kad Mišios yra šventas, slaptingas, dieviškas vyksmas. Juk regimieji įvaizdžiai greičiau pasiekia lan¬kytojo pasąmonę.
Bet ar ne II Vatikano Susirinkimo direktyva grotelės šalinamos iš bažnyčių paliekant altorių, sakraliausią baž¬nyčios vietą, be simbolinės apsaugos? Susirinkimo daly¬vis abatas Boniface Luykx taip atsako: „Perskyros panai¬kinimas tarp altoriaus ir žmonių pašalinant groteles ne¬buvo turėta galvoje. Susirinkimas pakartojo keletą kartų, kad šventas liturgijos veiksmas privalo būti apsuptas didžio šventumo ir pagarbos bei Dievo didybės pajautimo"Boniface Luykx, opus cit., p. 34. Tarp kitko, niekur II Vatikano Susirinkimo doku¬mentuose nerasime užuominos apie Komunijos grotelių pašalinimą.
Peršasi mintis, kad bent Šiaurės Amerikoje, grotelių pašalinimui turėjo įtakos „demokratinė" nuostata. Ame¬rikos vyskupų dokumentas „Aplinka ir menas katalikiš¬kame garbinime" („Evironment and Art in Catholic Worship", nr. 37) stengiasi parodyti, kad terminas 'skirtingos tarnybos' nebūtų suprastos „aukštesne" ar „žemesne" (sociologiškai) prasme. Šitaip žiūrint grotelės lyg ir sim¬bolizuotų „aukštesnės" klasės (dvasininkijos) atsitvėrimą nuo „žemesnės" klasės žmonių (tikinčiųjų). Čia, ma¬tyt, ar tik nebus maišoma sakralioji ir profaninė plotmė, sužmoginamos bažnytinės tarnybos. Juk „Liturgijoje esa¬ma asmenų nelygybės, kylančios iš joje einamų pareigų ir iš šventimų" (Sacrosanctum Concilium, nr. 32). O demo¬kratinėje gyvensenoje ir galvosenoje nėra plotmių rango, tėra tik viena vienintelė kasdieninė plotmė.
Regis panašus mentalitetas bus vyravęs ir Apšvietos amžiaus liturgistų galvoje. Jų reikalavimas, kad pasau¬liečiai aktyviai dalyvautų liturgijoje, turėjo daugiau rei¬kalo su demokratizacija negu su mistiniu eucharistinės puotos požiūriu. Ir iš tiesų jie, kur tik galima, vengė žo¬džių 'auka' ir 'kunigystė'. Jų siūlymas įvesti gimtąją kal¬bą į liturgiją buvo glaudžiai susijęs su atgimstančiu na¬cionalizmu (tautiškumu). Jų duodama pirmenybė litur¬gijai, o ne asmeninei maldai ir liaudiškam pamaldumui, rėmėsi prielaida, kad pastarasis buvo laikomas diskre¬dituotai neracionaliu. 131-133 p.

Reikėtų paminėti dar vieną svarbiausia simbolinį gestą - priklaupimą - klūpėjimą, kuriam lotynų liturgi¬joje gresia pavojus išnykti. Gestai (priklaupimas, muši¬masis į krūtinę, persižegnojimas, nusilenkimas) turi nepakeičiamos antropologinės reikšmės kaip būdas, ku¬riuo Dvasia išreiškiama kūnu. Priklaupimas ir klūpėji¬mas - kūniškas fizinis gestas - įgauna tokį tikėjimo Kristumi išpažinimo lygmenį, kokio jokie žodžiai pa¬keisti negali. Iš Evangelijos žinome, kad Kristus meldė¬si atsiklaupęs (Lk 22,41), Petras (Apd 9,40), Paulius (Apd 20,36), Steponas (Apd 7,60) - visi jie taip pat atsiklaupę meldėsi.
Kardinolo Ratzinger'io aiškinimu, himnas Kristui laiš¬ke Filipiečiams (2,6-11) kalba apie kosminę liturgiją, ke¬lių lenkimą Jėzaus vardui. O mes priklaupdami ir klūpė¬dami pareiškiame, kad sekame ir užimame poziciją to, kuris, nors būdamas Dievas, vis dėlto „nusižemino iki mirties". Norėtųsi paklausti, argi liturgistai, liepiantys tikintiesiems stovėti per kanoną ir pakylėjimą, negirdi psalmininko šauksmo? „Ateikime, pagarbinkime ir pul¬kime kniūbsčia, klaupkimės prieš Viešpatį, mūsų Kūrė¬ją! Juk jis yra mūsų Dievas, o mes esame tauta, kurią jis gano..." (Ps 95,6-7). 144 p.