Komentarų dar nėra

2011-08-31 09:22

Vatikano II Susirinkimo nutarimuose buvo atsargiai išsakytas leidimas plačiau naudoti gimtąsias kalbas liturgijoje, lotynų išlaikant pagrindine visuotinės Bažnyčios ir liturgijos kalba. Gavosi taip, kad vietinės kalbos tapo pagrindinės, o lotynų - užmiršta ir net ujama. Ne kartą girdėjau kaip kai kurie vyskupai ir kunigai lotyniškai nemoka net skaityti, skiemenuoja ir švepluoja. Vardan taip trokštamo supratimo, pilnesnio, aktyvesnio, sąmoningesnio dalyvavimo liturgijoje imtasi skubiai versti tekstus į gimtąsias kalbas, todėl privelta klaidų, netikslumų. Buvo išversti ne tik lotyniški Mišių tekstai, tačiau ir graikiški bei semitiniai. Tiesa, pastarųjų nėra daug: tai Mišių pradžioje esantis "Kyrie...", prieš anaforą "Sabaoth", "Hosana". Kai kuriose šalyse buvo išversti ir "amen", "aleliuja"... Be to, vertimais kartais neatpažįstamai buvo "aranžuojamos" tradicinės sampratos ir doktrina. Aramėjų ir hebrajų kalbomis perduodama biblinė judaizmo tradicija bei besiskleidusi graikų ir lotynų kalbomis antikinė kultūra yra įėjusios į krikščionybę, priklauso Vakarų katalikiškosios civilizacijos savasčiai ir apibrėžimui. Nenuostabu, kad tradicinėje katalikų liturgijoje tai ir atsispindi, tos šaknys yra pagerbiamos, jomis remiamasi. Norėčiau pasidalinti keliomis įžvalgomis kirijalo klausimu, kuris yra reliktas tų laikų, kai ir Vakarų liturgijoje naudota graikų kalbą, kai Bažnyčia dar nebuvo susiskaldžiusi. Kadaise buvo giedama ar sakoma ilga litanija, į kurią tikintieji atsiliepdavo "Kyrie eleison". Stačiatikių liturgijoje ji giedama ir dabar, ir ne kartą. Popiežius Grigalius Didysis tą litaniją panaikino ir paliko tik jos fragmentą, suteikiant kitą prasmę ir paskirtį. Galima teigti, kad "Kyrie eleison" yra tarsi kokia žodinė relikvija, todėl pastarųjų dešimtmečių entuziastingo ekumenizmo vyksme turėjo liudyti bendrą praeitį ir tai, kas vienija. Deja, retas kas Mišiose benaudoja graikišką kirijalą, tačiau pasitelkia nieko ekumenizmui nepridedančius ir nepajėgius pilną prasmę perduoti vertimus į gimtąją kalbą. "Kyrie eleison" ateina iš Romos pagoniškojo tikėjimo, Saulės garbintojų maldų, kurie meldė šviesos žiemos saulėgrįžos metu. Vėliau jis buvo naudojamas kaip minios sveikinimas pagerbiant imperatorius: "tegyvuoja imperatorius, šlovė imperatoriui"... Iškilmingo nugalėtojų įžengimo į miestą metu į nelaisvę paimtieji turėjo šaukti karo vadui ar imperatoriui "Kyrie eleison" - "Valdove, pasigailėki". Taip jie pareikšdavo, kad pripažįsta jo pergalę, valdžią ir tampa valdiniais. Priešingu atveju jų laukė mirtis. Bažnyčios liturgijoje krikščionišką prasmę įgavusi aklamacija atsiranda IV amžiuje, o nuo VI amžiaus iš Romos išplinta į visus Vakarus. Kristus yra nuodėmės ir mirties nugalėtojas, todėl šiais žodžiais pareiškiamas noras būti Kristaus žmonėmis, jam priklausyti, būti jo išgelbėtais. Laiške Romiečiams Šv.Paulius rašė lygiai tą patį, mokydamas, kad jei lūpomis išpažinsi Jėzų Viešpačiu (Kyrious) ir širdyje tikėsi, jog Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas (10, 9). Tradicinėje liturgijoje "Eleison" skirtas ne tik Sūnui, bet visai Švč.Trejybei: trys "Kyrie eleison" - Tėvui, trys "Christe eleison" - Sūnui, trys "Kyrie eleison" - Šventajai Dvasiai. Taip išpažįstama, jog kiekvienas Švč.Trejybės Asmuo yra Viešpats ir Gelbėtojas, kurį būtina išpažinti. Liturgijos metu tai ir vyksta: pirmąjį išpažinimą atlieka pirmas choras, antrąjį - antras, o trečiąjį - abu kartu. Po Vatikano II Susirinkimo reformuojant Mišių liturgiją "Kyrie" paliktas, tačiau sutrumpintas: ne po tris, bet po du kreipinius. Kaip yra verčiamas "Kyrie eleison"? Štai čia atsiranda problema, nes "eleison" prasmė nėra tiesiogiai ir išimtinai "pasigailėk". Nejau naujosios liturgijos autorius Bugnini, kuris išmetė visus pasikartojimus, vis tik būtų pražiopsojęs vieną? Ir jis sugebėjo suprasti, kad "Confiteor" (Prisipažįstu) malda ir "Kyrie eleison" skiriasi prasme ir paskirtimi. Dabar gi, išvertus kaip "Viešpatie pasigailėk", faktiškai Mišiose atsirado viena paskui kitą sakomos dvi atgailos maldos. Tai atrodo ir tikrai yra nesusipratimas. Naujosiose Mišiose "Kyrie" nuskamba po visuotinio nuodėmių išpažinimo ir kunigo absoliucijos. Tai reiškia, jog Kristus nugali nuodėmę per tikėjimą, atgailą, Krikštą, nuodėmių atleidimą, ir tuomet jo laimėti žmonės save paveda jam, gauna išganymą, kurį ir aktualizuoja Mišios: Dievo Žodį, Kryžiaus Auką, Kūną ir Kraują, Perkeitimą ir Pakylėjimą, Dievo atėjimą. Atsakymą pateikia ir tradicinis presbiterijos išplanavimas bei liturgijos vyksmas. Paprastai altorius stovi ant kelių (bent vieno, dažniausiai trijų, kartais šešių ar net dvylikos) pakopų pakylos, kurios gali simbolizuoti ir išganymo tvarką: atsivertimą, apsivalymą ir pašventinimą. Tradicinėje liturgijoje Šv.Mišios prasideda ne nuo nuodėmių išpažinimo, bet po jų, suponuojant, kad negalima įžengti į Mišias nuodėmėje. "Confiteor" (Prisipažįstu) nuodėmių išpažinimas yra atliekamas altoriaus papėdėje, žemumoje, patarnautojams ir tikintiesiems klūpant ir dar pasilenkus, kunigui tik žemai pasilenkus, o "Kyrie" - jau visiems stovint, ir kunigui esant altoriaus aukštumoje. Iš to išplaukia, kad "Kyrie" yra ne pražuvusio, bet atsivertusio, malonei atviro, norinčio su Dievu susivienyti giesmė. Ji primena Luko Evangelijoje užrašytą įvykį, kai susitikusios dvi malone apdovanotos, išgelbėtosios moterys, Elžbieta ir M.Marija, Šventosios Dvasios paskatinimu ima garbinti Dievą. Kai kurie kunigai yra pastebėję kilmės ir prasminį ryšį, bendrą šaknį tarp graikiškų žodžių "eleyson" ir "elaion", kuris reiškia alyvmedį arba aliejų. Biblijoje, apskritai senovės Rytų tekstuose, ne kartą rasime būdingą posakį "patepti aliejumi", turintį daug prasminių atspalvių ir pritaikymų: suteikti džiaugsmą, stiprybę, sveikatą, grožį, karaliavimą ir t.t. Galų gale krikščioniškame kontekste patepimas aliejumi reiškia Šventosios Dvasios suteikimą, dvasinį patepimą. Šia prasme "eleison" galėtų būti verčiamas ir kaip "būki maloningas", "apdovanoki malone". Tradicinėse Mišiose visuotinė išpažintis "Confiteor" nėra giedama. Teologinė "Kyrie eleison" prasmė nesuteikia pagrindo atlikti ar komponuoti per daug liūdną, tamsią, sunkią melodiją. Čia labiau tiktų rami, ilgesinga, šviesi dermė. Tai ir pastebime ypač grigaliniuose kirijaluose. Kai kurie priekaištauja, kad tradiciniai monodiniai ir polifoniniai "Kyrie" ilgiau užsitęsia. Bet tai yra normalu ir tinkama, kad krikščionis galėtų džiaugtis Kristaus artumu, jo pergale prieš Šėtoną, nuodėmę ir mirtį, sveikinti savo Atpirkėją ir Viešpatį. Nelaukiant, kol prie profaniškųjų kalbų ir vertimų prisirišę bei jų netikslumus kartojantys susivoks, belieka laikytis tradicinių tekstų ir su Rytų bei Vakarų šventaisiais kartoti "Kyrie eleison!", kartu su praėjusių amžių krikščionimis giedoti garbę Švč.Trejybei, kurią išreiškia ši giesmė: Orbis factor rex aeterne, eleison. Kyrie Eleison Pietatis fons immense, eleison. Kyrie Eleison Noxas omnes nostras pelle, eleison. Kyrie Eleison Christe qui lux es mundi dator vitae, eleison. Christe Eleison Arte laesos daemonis intuere, eleison. Christe Eleison Conservans te credentes confirmansque, eleison. Christe Eleison Patrem tuum teque flamen utrorumque, eleison. Kyrie Eleison Deum scimus unum atque trinum esse, eleison. Kyrie Eleison Clemens nobis adsis paraclite ut vivamus in te, eleison. Kyrie Eleison Kun.O.P.Volskis, 2010 m.