Komentarų: 1

2011-08-24 23:42

Atsiprašau, bet straipsnyje aš pajutau panieką "senajai" (pagal amžių, bet tikrai ne pagal dvasią) liturgijai. Gerbiamas monsinjoras PRIMETA NUOMONĘ, kad žmonės nori "senosios" liturgijos tik dėl to, kad 1) yra prie jos pripratę ir nori, kad viskas būtų "kaip seniau" (ak, nelankstūs mažapročiai vargšeliai, kuriems galima nusileisti bei leisti jiems tą nelemtą liturgiją, nes "jie, nelaimingi, juk kitaip tiesiog negali", būdami įpročio vergais ir nepajėgdami iš principo priimti jokių naujovių); 2) vaikosi naujovių, kažko ypatingo, "antikvariško", "mažiau suprantamo" (ak, tuštybės ir pompastiškos senovės garbintojai, kuriems reikia blizgučių, kad jie pasijustų svarbesni sau ir kitiems, bet jiems taip pat galima nusileisti, kaip galima nusileisti nesubrandoms vaikams, iš viršaus suprantant ir įvertinant jų nebrandumą - tegul žaidžia, jei tik kitiems netrukdo). Abiem atvejais tai yra žmonės, kurie yra protiškai ir moraliai žemiau už monsinjorą ir kaip jis mąstančiuosius. Arba konservatyvūs, arba tuštybės apimti degeneratai. Įpročio vergai nesupranta naujos liturgijos ir todėl nori senos, bet kadangi liturgija ta pati, tai reiškia, kad jie iš tiesų nesupranta ir senos. Tuštybės vergai nesupranta senos liturgijos ir tai juos netgi žavi. Kad kas nors dar galėtų mėgti senąją liturgiją, NES SUPRANTA JĄ, monsinjorui neįsivaizduojama. Senoji liturgija, pasirodo, "sunkiai dera su esamais dalykais". Suprask, sunkiai dera su laiko dvasia. Ją reikia saugoti kaip senieną, kaip su dabartimi nieko bendro neturintį paveldą, nes praeitis yra mūsų turtas. "Pagarba liturgijai", kaip bandoma įteigti, tegali kilti iš to, kad tai vertinga kaip praeitis. Atrodo, mintis, kad "senoji" liturgija gali būti aktuali dabarčiai, gali būti gyva dabarties, aktualaus, o ne istorinio tapatumo dalimi, tai monsinjorui nesuprantama, gal net asocijuojasi su lefebristiniu maištu prieš Bažnyčios autoritetą. Visas straipsnis kryptingai siekia sunaikinti idėją apie vidinę, savaiminę, aktualią "senosios" liturgijos vertę, atspindi baimę ir nepasitikėjimą. Vidinę vertę keičia išorinė (praeitį dabartis gerbia iš šalies, tai tarsi numirėlių atminimas). O ko gi iš tiesų bijoma? Tikroji baimė - tai ne maišto prieš autoritetą baimė, bet šiuolaikinio pasaulio baimė, kad jis bus išvarytas iš teisėjo ir teisuolio sosto. Iš praeities teisėjo ir teisiojo praeities nugalėtojo sosto. Baimė, kad iliuzijos žlugs ir paaiškės tiesa, kad dabartis yra tokia pati neteisinga kaip ir praeitis, kad ta pasaulėžiūra, kurią sugalvojo žmonės dabarčiai, nėra moraliai pranašesnė už senesnius paklydimus. Liturgijoje pirmiausia ieškokime amžinybės dvelksmo, į pasaulį įžengiančios ir jį transformuojančios amžinybės, o ne praeities ar dabarties. Kaip žmogaus kalba yra minties gyvenimas mus supančioje tikrovėje, taip ir liturgijos ženklų kalba yra Logoso gyvenimas, Jo saviraiška per žmogui patikėtą veiklą.