Komentarų dar nėra

2010-06-13 01:36

Jau ne vieną dešimtmetį girdime pagyrūniškus žodžius, jog Vatikano II Susirinkimas grąžino Bažnyčiai platų Biblijos naudojimą, kad iki jo Biblija buvo nuvertinta ir nežinoma tikinčiųjų tarpe.
Mano galva, taip teigti yra ne tik kad netikslu, bet ir nesąžininga, parodo kalbėtojo elementariausio išsilavinimo trūkumą. Pavarčius vien senąsias lietuviškas kantičkas suvoki, kad XIX am. gyvenę lietuviai kur kas geriau pažinojo Biblijos temas ir mokymą negu šiomis dienomis. Kas gi yra toji „Mozės degąs krūmas, lazda Aarono ir Judita narsioji", apgiedama Marijos Valandose?
Pamąstykime, kaip yra iš tikrųjų, per daug optimistiškai negirdami dabartinio laikotarpio, nes Šv.Rašto išleidimas gimtąja kalba dar nesudaro prielaidos teigti, jog žmonės jį skaito ir pažįsta. Atvirkščiai, tik kelių metų bėgyje Biblijos knygos pirmą kartą masiškai pasiekė daugelio žmonių namus. Bet to neužteko. Daugelį kartų girdėjau žmonių nusiskundimus, jog be tinkamo įvado ir paaiškinimo ši knyga lieka sunkiai suvokiama, todėl žmonės noriau naudojasi įvairiais katekizmais, klauso atitinkamų laidų, kur nuosekliai ir prieinamai išdėstomos biblinės tiesos, skaito šventų ir dorų katalikų gyvenimo aprašymus, kurių konkretus pavyzdys perteikia „praktiškąją Bibliją".

Luko Evangelijoje 24 skyriuje 44 eilutėje cituojami Jėzaus žodžiai tapo liturgijos taisykle: "Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse". Taigi, dalyvauti Kristaus slėpinio išsipildyme!
Ir Šv.Apaštalas Paulius laiške kolosiečiams rašė: „Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes" (3, 16).
Peržvelgiant visą Bažnyčios liturgijos istorinę raidą darosi aišku, jog šie Apaštalo žodžiai buvo uoliai įgyvendinami. Šv.Raštas nuo pat Bažnyčios egzistavimo pradžios buvo esminė ir integrali liturgijos dalis, galima sakyti viskas liturgijoje buvo persunkta Šv.Raštu. Biblijos žodžiai buvo ne tik apmąstomi, tačiau jais šlovintas Dievas jo paties įkvėptais, nurodytais ir pamokytais žodžiais ir būdais.

Užtenka geriau susipažinti su Liturginiu kalendoriumi, kad įsitikintumei, jog būtent Šv.Raštas ir apaštalinė katalikiškoji tradicija suformavo krikščioniškojo gyvenimo būdą, kalendorių, kuomet Biblija, gamta ir kasdienis gyvenimas tapo suvienyti ir tvarkomi pagal biblinius, dvasinius ir išganymo principus. Pavyzdžiui, Kristaus Gimimo šventė susieta su saulėgrįža, Velykos - su pavasariu, Vėlinės - su rudeniu ir t.t.
Metų bėgyje liturgijoje atkuriami, pakartojami, prisimenami, sudabartinami išganymo istorijos laikotarpiai ir įvykiai: Advento metu išgyvename Senojo Testamento laukimo ir pasiruošimo tikrovę pranašo Izaijo mintimis, Kalėdų laikotarpis yra persunktas Ap.Pauliaus laiškų mintimis, Gavėnia nuo Septuagezimos iki Kančios sekmadienio supažindina su Mozės Penkiaknyge, pranašo Jeremijo knygos tekstai skaitomi paskutinėmis Gavėnios savaitėmis taip vadinamu Kančios laikotarpiu. Šventinis Velykų laikotarpis gražina prie Naujojo Testamento Apaštalų Darbų, Apokalipsės knygų ir Visuotinių laiškų. Po Sekminių vėl pasigirsta Senojo Testamento skaitiniai, pradedant Karalių knyga ir pasakojant apie Senosios Sandoros Karalystės augimą, taip pabrėžiant Dievo Karalystės augimo idėją posekmininiais laikais iki pat išsipildymo.
Visa liturgija buvo sukonstruota taip, kad per visus metus būtų galima skaityti, apmąstyti ir sudabartinti jos tekstus ir skelbiamą slėpinį tiek bažnytiniame, tiek asmeniniame gyvenime.

Bažnyčios liturginis gyvenimas su Šv.Raštu remiasi ir skleidžiasi dviejų svarbiausių liturginių knygų - mišiolo ir brevijoriaus - pagalba. Žinoma, yra dar ir ritualai, kancijonalai ir kitos knygos. Brevijorius yra Šv.Rašto ir Bažnyčios maldos lobynas, sudarytas iš psalmių, giesmių, himnų, skaitinių, maldų ir šlovinimo maldų, kuriuose atsispindi ir Senojo, ir Naujojo Testamentų Šv.Rašto bei tradicijos tekstai. Du trečdaliai senojo rito brevijoriaus yra Šv.Rašto tekstai. Tas pats būdinga mišiolui: nuo pat įžangos giesmės iki paskutiniosios Evangelijos viskas yra persunkta bibliniais žodžiais ir tradicija.
Kita vertus, išoriniai liturgijos elementai liudija didelę pagarbą Bažnyčios pagarbą Dievo žodžiui. Evangelija garsiai pasigirsdavo tik giedama, ir niekada nebuvo garsiai „kalbama", per Evangelijos giedojimą visada yra stovima, prieš jos skaitymą nuolankiai nusilenkus sakoma malda „Munda cor" (aliuzija į Izaijo 6, 7), ji pagerbiama žvakėmis, smilkalais, pagarbiai pabučiuojama pabaigoje.

Moderniškos ikonoklastinės architektūros ir stiliaus bažnyčios tikrai skatina skaityti Šv.Raštą, kad neprarastum tikėjimo. Tuo tarpu senųjų bažnyčių architektūra, puošnumas, simboliai, paveikslai perteikė Bibliją meno pagalba. Maža to, atsivertus senuosius giesmynus, supranti, jog Bažnyčia giedojo Šv.Rašto žodžiais, skelbė ir išgyveno tikėjimą. Taip vadinamos „jaunimo", moderniškos dainelės, t.Stanislovo ironiškai vadintos „angelaičių giesmelėmis" (kadaise buvo tokia vaikų organizacija Lietuvoje), yra visiškas nesusipratimas, kadangi biblinių tekstų ir solidžios katalikiškos doktrinos ten dažniausiai nebūna nė kvapo. Gaila, kad prastos vertės, emocinės dainelės tapo katedrų repertuaro pagrindine dalimi.

Savo bibliotekoje turiu senąjį apeigyną lotynų kalba. Randu ten labai gražių pašventinimo maldų, kurias naudoju. Pavyzdžiui automobilio palaiminimo malda lietuviškai skambėtų maždaug taip: „Teikis, Viešpatie, išgirsti mūsų maldą ir palaiminti savo dešine šį automobilį. Atsiųsk savo Angelus, kad jie saugotų šiuo automobiliu važiuojančius nuo visų pavojų. Ir kaip vyrui etiopiečiui, keliaujančiam vežimu ir skaitančiam Šv.Raštą, per tavo tarną diakoną Pilypą suteikei tikėjimą ir malonę, taip šiems savo tarnams parodyk išganymo kelią, kad tavo malonės padedami ir gerus darbus darydami, pabaigę žemiškąją piligrimystę šiame pasaulyje, pasiektų amžinąjį džiaugsmą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen". Imkite ir suskaičiuokite, kiek yra nuorodų į Šv.Rašto istorijas, kiek doktrininių teiginių. Tai malda pagal Šv.Raštą ir Bažnyčios Mokymą, kuri primena, moko, laimina, nurodo palaiminimo priežastį, dvelkia šventumu, meile, apeliuoja į Dievo išganingąjį veikimą jo Bažnyčioje ir jį aktualizuoja mūsų paprasčiausioje kasdienybėje.

Jei ko nors nesuprantame tradicinėje liturgijoje, bandykime paaiškinimo ieškoti Biblijoje. Senoji katalikų liturgija visu kuo perteikia Katalikų Bažnyčios dvasinę patirtį, skaitant ir kontempliuojant Dievo žodį, tiesiog gyvenant juo.

Kun.O.P.Volskis, 2010
o.p.volskis@kunigas.lt