Komentarų dar nėra

2010-05-08 21:41

un. A.Chadwickas tyrinėjo garsaus Solesmes‘o vienuolyno abato Prospero Guéranger gyvenimą bei darbus ir remdamasis jo mokymu suformulavo 12 principų, kurie padeda suprasti, kas yra prieš Bažnyčios liturgiją nukreiptos erezijos. Abato Prospero pranašiškos įžvalgos, atliktos XIX a., ir šiandien stebina savo pagrįstumu, nes jo nurodyti dalykai klesti mūsų laikais.

Pristatome tų tezių vertimą.

1. Atmesti Bažnyčios tradiciją ir keisti liturgiją pagal doktrininius ir teologinius mokymo principus.

2. Pakeisti Bažnyčios sukomponuotus tekstus Šv.Rašto tekstais (pvz., taip atsitiko, M.Marijos Mišiose išmetus įžangos giesmę Salve Sancta Parens).

3. Komponuoti naujus tekstus ir jais pakeisti biblinius tekstus, priderinant liturgiją prie naujų teologinių srovių.

4. Nelogiškas pakeitimų pobūdis: trokštamas grįžimas į priminį liturgijos paprastumą taptų neįmanomas, jei būtų prarasta pagarba Tradicijai.

5. Noras rasti racionalų paaiškinimą kiekvienam liturginiam veiksmui. (Pop.Benediktas XVI tai pavadino pastoraciniu pragmatizmu - perdėtu noru supaprastinti liturgiją, kuris veda prie slėpinio prasmės praradimo.)

6. "Patepimo kokybės pabrėžimas". Čia omenyje turima šventumo jausmo prasmė. Abatas Prosperas Guéranger atrado, kad net jansenistai[1] buvo priešiški „svaigaus maldingumo" ar „palaiminto burbėjimo Mišiose" idėjoms.

7. Sumenkinti Švč.M.Marijos ir šventųjų gerbimą. Sanktoralas (šventųjų liturginiai minėjimai) daug kur tapo atmestas iškeliant eilinio laiko ciklą. Panašiai buvo atsitikę XVIII amžiuje neogalikaniniame[2] mišiole.

8. Vietinės kalbos vartojimas. Daugumas jansenistų reformuotų ritų toliau buvo celebruojami lotyniškai (pvz., Paryžiaus arkivyskupijos Vintimille mišiolas). Asnières parapijos klebonas Jacques‘as Jubé (1674-1745) simpatizavo gimtajai kalbai, taip pat ir kitiems reformų pasiūlymams, kurie atgijo dvidešimtajame amžiuje, įkvėpė A. Bugnini[3].

9. Norėjimas sutrumpinti Bažnyčios maldą: supaprastinant ir padarant praktiškai funkcionalią, pasireiškiant tendencijai trumpinti ištęstas ir sunkias liturgijos dalis.

10. Romos autoriteto atmetimas: pasireiškia panaikinant arba pakeičiant maldas už popiežių ir maldas, kuriose parodomas Šventojo Petro primatas.

11. Kunigystės garbingumo ir vaidmens sumenkinimas. Paulietiškoje (pop.Pauliaus VI) reformoje po Vatikano II Susirinkimo ir kai kurių jansenistų požiūriuose pastebimas panašumas, sumažinant atstumą, skirtumus tarp pasauliečių ir klero.

12. Pasaulietiškosios kontrolės augimas bažnytiniuose reikaluose. Liturgijoje stipriai reiškiasi erastianizmo[4] erezijos elementai.

arche.lt

[1] Jansenizmo pradininkas yra Corneille Jansen (1585 - 1638), flamandų teologas ir Ypro (Belgija) vyskupas. Tai šv.Augustino malonės aiškinimu paremtas mokymas, kuris XVII a. pradėjo ilgą ir sunkų ginčą tarp jansenistų ir jėzuitų.

Iš esmės tai labai ortodoksiškas ir maldingumu pasižymintis judėjimas, siekęs stipraus pirmųjų amžių krikščionių tikėjimo. Jansenistų judėjimas niekada nebuvo pasmerktas ar ekskomunikuotas, susilaukė tik 5 tezių pasmerkimo 1653 m. bulėje „Cum Occasione".

Jansenistų mokymas turėjo panašumų į Liuterio ir Kalvino teiginius, išskirtinai pabrėžiant malonę, todėl susilaukė jėzuitų atkirčio, kurie tuomet kovojo prieš bet kokias protestantizmo apraiškas ir popiežiaus primato menkinimą.

Jansenistai malonę suprato labai radikaliai kaip visagalio ir laisvo Dievo dovaną, kurios žmogus negali užsitarnauti. Tarp Kūrėjo ir kūrinijos yra neperžengiama bedugnė. Akivaizdu, kad iš pamaldumo jie labiau akcentavo kūrėją ir nuvertino kūrinius. Pasak jų, dorybingumas ir maldingumas negali iššaukti malonės, nes malonė suteikiama tik paties Dievo absoliučios laisvės. Pirmųjų tėvų nuopuoliu žmogus tapo visiškai sugedęs, jame vyrauja išskirtinai tik geiduliai, siekiantys tik žemiausių dalykų, todėl žmogus nedaug kuo skiriasi nuo gyvulių.

Akivaizdžiai pasireiškia predestinacijos mokymas, jog ne visus Dievas apdovanoja malone. Visi žmonės yra blogi, tačiau Dievas pasigaili tų, kurių nori, o kiti per savo blogumą eina į pražūtį. Kristus mirė tik už išrinktuosius.

Jansenistų samprotavimas turi loginių prieštaravimų. Jei negalima užsitarnauti malonės, vadinasi moralinės pastangos yra beprasmės, neapsimoka nei stengtis, nei nesistengti, nes viską padaro tik spontaniškoji, laisva Dievo malonė. Iškyla ir teisingumo problema: jei gimtoji nuodėmė yra žmonijos bendros atsakomybės reiškinys, tai kodėl vieni tomis pačiomis sąlygomis yra išganomi, o kiti pasmerkiami? Atsakymo į tai jansenistai nepateikia.

Jėzuitai gynė žmogaus atsakomybę ir dalyvavimą savo paties išganyme, moralinių pastangų vertę. Kristus mirė už visus, visus apdovanoja malone, tačiau nuo kiekvieno žmogaus priklauso, ar bendradarbiaus, pasinaudos išganymui pasiekti. Jėzuitai gynė tiesą, kad nuoširdus gailestis už nuodėmes gali apvalyti žmogaus sielą. Jansenistai neigė bet kokią galimybę, kad iš žmogaus gali kilti kas nors gera ir vesti į išganymą.

Akivaizdu, kad čia kalbama ir apie žmogaus laisvę. Šiais laikais laisvę suprantame kaip galimybę rinktis įvairius dalykus, tarp jų - blogį ir gėrį. Jansenistai teigė, kad laisvė yra tik gėrio pasirinkimas, o gėris yra Dievo malonė, kurią jis suteikia laisvai ir kam nori. Žmogus savaime linksta tik į jusliškumą, į geismus, todėl jame nėra jokios laisvės.

Jansenizmo išpažinėjai pasižymėjo dideliu rigorizmu, liūdesiu, rimtumu, kuris vedė prie nesveikos Dievo baimės, pristatant jį kaip tolimą, griežtą ir objektyvų. Šv.Komuniją priimti galėjo tik labai didelius reikalavimus išpildęs tikintysis. Komunija imta suprasti ne kaip dovana, kuri stiprina tikinčiuosius, tačiau kaip nuopelnas už nepriekaištingą gyvenimą. Jansenistų požiūriu, krikščionis - tai atgailotojas už nuodėmes, kuriam negalima džiaugtis, nes jis privalo atgailauti ir verkti už savo nuodėmes. Akivaizdu, kad ši ideologija pasižymi dramatišku fatalizmu.

Pagrindiniai centrai, kur savu metu jansenistai klestėjo - tai benediktinų Saint-Cyran ir Port- Royal cistersių abatijos. Pastaroji buvo popiežiaus likviduota, o pastatai išgriauti.

[2] Galikanizmas - tai doktrininis-politinis judėjimas prancūziškoje katalikybėje, siekiantis sukurti katalikų autonomiją Prancūzijoje. Galikanizmas neatsisakė katalikiškojo mokymo ir Apaštalų Sosto vadovavimo, tačiau siekė neribotos vyskupų ir karalių bažnytinės valdžios, nes neva tokia egzistavo senovės Galijoje. Iš to ir kilo galikanizmo terminas.

Istorinis kontekstas: po Tridento Susirinkimo įsivyravo ramybė, naujų dalykų nevyksta, klesti barokas, iškilmingumas, absoliutizmo idėjos, įgyvendintas bažnytinės valdžios centralizmas, nutildytas episkopalizmas. Toliau ruseno popiežiaus konfliktai su katalikiškaisiais valdovais. Garsus teisininkas pop.šv.Benediktas XIV pradėjo konkordatų praktiką, kuri užtikrino didesnį santykių skaidrumą su monarchais. Žinoma, daug kam nepatiko konkordatuose įvardinta servilistinė monarchų pozicija Bažnyčios atžvilgiu.

XIV - XV a. prasidėjęs valstybės teorijos vystymasis nesustoja ir tolydžio vis labiau pabrėžia absoliutinę monarchiją, kuri tolydžio stiprėja keldama stiprią konkurenciją Bažnyčios ir popiežių santykiuose. Koncentruodami politinę ir visuomeninę valdžią savo rankose, valdovai ėmė užvaldyti Bažnyčios struktūras, esančias jų teritorijoje. XVI a. atsiranda protestantiškos ir anglikoniškos kunigaikštystės ir karalystės, kuriose bažnyčios galva yra pasaulietis valdovas. Atsiranda tautinių bažnyčių idėjos.

Jau XIII a. atsiranda įtampų tarp popiežiaus ir Prancūzijos karaliaus sprendžiant turtinius klausimus. XV a. Prancūzijoje įsitvirtina praktika, kad karalius yra Bažnyčios vadovas pragmatiniuose klausimuose. Atsiranda svarstymų, jog karalius valdžią gauna tiesiogiai iš Dievo be popiežiaus tarpininkavimo. Ši tendencija vainikuojama 1682 m. paskelbiant Prancūzijos klero deklaraciją apie bažnytinę valdžią. Deklaracijos tezes paruošė J.B. Bossuet.

Žemiau pateikiami kai kurie pagrindiniai galikanizmo principai:

- karalius skiria vyskupijų ir abatijų sostus;
- karalius rūpinasi Prancūzijos dvasininkija ir ją kontroliuoja;
- bažnytinė valdžia negali vadovauti pasaulietiniuose dalykuose,
- bažnytinis turtas priklauso karaliui, kuris leidžia juo naudotis;
- karalius turi privilegiją leisti įsteigti ir bet kada likviduoti vienuolijas;
- karalius turi teisę patvirtinti popiežiaus bules;
- dvasininkija gali bendrauti su popiežiumi tik tarpininkaujant karaliui.

1853 m. Amjeno vyskupijoje susirinkę Prancūzijos vyskupai pasmerkė galikanizmo idėjas. Po Vatikano I Susirinkimo, paskelbusio popiežiaus neklaidingumo dogmą, ir tam tikrų politinių įvykių Prancūzijoje galikanizmas neteko pagrindo.

Šiais laikais neogalikanizmo sąvoka nusakomi visi bandymai atmesti Šventojo Sosto autoritetą ir primatą episkopalizmo, tautinių bažnyčių ir monarchizmo labui.

[3] Katalikų arkivyskupas, italas (1912-1982), Reformuotosios Romos Katalikų Bažnyčios bendraautorius ir vienas pagrindinių veikėjų. 1962-1965 vadovavo Vatikano II Susirinkimo Liturginei Komisijai. 1972-1976 Dievo Kulto kongregacijos sekretorius. 1976 m. paskirtas apaštaliniu nuncijumi Irane.

[4] Tai pažiūra, kad valstybė ar pasaulietinis monarchas turi teisę kištis į Bažnyčios reikalus, pvz. liturgijoje, doktrinoje, valdyme ir pan. Tokios minties pradininkas yra šveicarų gydytojas Thomas Erastus (1524 - 1583), savo mokymu artimas Kalvinui ir Cvingliui. Stipriausiai ši tendencija pasireiškia anglikonų bendrijoje, kur karalienė skiria vyskupus, ir parlamentas balsuoja už doktrininius pakeitimus. Daug panašumų galima pastebėti Rusijos Stačiatikių Bažnyčios praktikoje carų valdymo laiku.

 

Informacija iš www.arche.lt