Komentarų dar nėra

2010-05-08 20:07

Kviečiu susitelkti ties temomis, susijusiomis su liturgijos dvasia ir drauge jas apmąstyti. Iš tiesų, ketinu kalbėti tema, kuria turėčiau daug ką pasakyti. Ne tik todėl, kad liturgijos dvasios tema reikalauja daug dėmesio ir kelia sudėtingą uždavinį ją aptarti, bet ir todėl, kad jau daug svarbių darbų šia tema yra parašyta, o jų autoriai neabejotinai reikšmingi teologijos ir liturgijos srityse. Šiuo metu kalbu apie du iš jų, tai - Romano Guardini ir kardinolas Joseph Ratzinger.

Viena vertus, šiandien liturgijos dvasios tema yra bene svarbiausia, ypač mums, šventosios kunigystės atstovams. Būtina dar kartą patvirtinti „tikrąją" liturgijos dvasią, jos buvimą nepertraukiamoje Bažnyčios tradicijoje ir naujausiose Magisteriumo doktrinose - nuo Antrojo Vatikano Susirinkimo iki dabartinio pontifikato - tęsiamą liudijimą. Tikslingai panaudojau žodį „tęsiamą", nes Šventasis Tėvas ypatingai brangina tęsiamumą, ryšį su praeitimi. Jo akimis, tai - vienintelis patikimas kriterijus, pagal kurį išvis įmanoma teisingai interpretuoti Bažnyčios gyvenimą, o tiksliau - bažnytinius dokumentus bei visas juose siūlomas reformas. Ar galima atskirti praeitį ir dabartį? Ar galėtume kalbėti apie praeities ir ateities Bažnyčią, jei būtų atsiradęs didžiulis istorinis trūkis Bažnyčios kūne? Ar kas galėtų pasakyti, kad kažkuriuo metu praeityje mylimoji Kristaus Sužadėtinė gyveno be Šventosios Dvasios paramos, jei atmintis būtų ištrinta ir viskas tyčia pamiršta?

Vis dėlto kartais žmonės gali būti tikrais tokio mąstymo, pelnytai ir teisingai apibrėžiamo kaip ideologija, šalininkais ar susidaryti išankstinę nuomonę apie Bažnyčios istoriją, kas neturi nieko bendro su tikruoju tikėjimu.

Šios klaidingos ideologijos vaisiaus pavyzdžiu gali būti nuolatinis Bažnyčios atskyrimas į priešsusirinkiminę ir posusirinkiminę. Šiaip tokia kalbėjimo maniera gali būti pagrįsta ir teisėta, tačiau tik su sąlyga, kad galvoje bus turimos ne dvi Bažnyčios: pirma - tarsi Priešsusirinkiminė Bažnyčia nebeturinti daugiau ką pasakyti ar nebegalinti nieko daugiau duoti, nes ji tarsi liko pranokta, ir antra - Bažnyčia po Susirinkimo, naujoji realybė , Susirinkimo pagimdyta ir savo numanoma dvasia nėra susijusi su savo praeitimi. Mes negalime taip kalbėti ir net taip manyti. Toks mąstymas ne tik neteisingas, bet jau gerokai pasenęs, galbūt suprantamas istoriniu požiūriu, tačiau vis tiek susijęs su jau pasibaigusiu Bažnyčios gyvenimo etapu.

Ar tai, ką mes dabar apsvarstėme, ką kalbėjome apie „tęstinumą", siejasi su šios paskaitos svarstoma tema? Tikrai taip. Tikroji liturgijos dvasia neįmanoma be skaidrumo ir šviesaus požiūrio, atsisakant visos polemikos artimesnės ar tolimesnės praeities atžvilgiu. Liturgija negali ir neturi tapti galimybe kilti konfliktui tarp tų, kurie randa gėrį tik tame, kas buvo iki mūsų, ir tų, kurie, atvirkščiai, beveik visada įžiūri blogį tame, kas buvo iki mūsų. Vienintelis būdas, leidžiantis pasiekti liturgijos dvasios tikrumą, su džiaugsmu ir tikru dvasiniu žavesiu žvelgti į dabartinę ir praeities Bažnyčios liturgiją kaip į vieningą Bažnyčios turtą jos nenutrūkstamame virsme. Dvasia - atitinkamai tai, ką mes turime gauti iš Bažnyčios ir tai nėra mūsų pačių sukuriamas vaisius. Dar pridursiu, kad dvasia, vedanti į tai, kas yra svarbiausia liturgijoje, ar dar tiksliau - į maldą, įkvėptą ir vedamą Šventosios Dvasios, kur Kristus ir toliau lieka ir skverbiasi į mūsų gyvenimus šiandien. Iš tiesų, liturgijos dvasia yra Šventosios Dvasios liturgija.

Nemėginsiu perprasti viso siūlomos temos gilumo ar išnagrinėti visus aspektus, kas būtų reikalinga, norint plačiai ir išsamiai ją suprasti. Apsiribosiu tik keletu pačių svarbiausių liturgijai elementų, susijusių su Eucharistijos šventimu, kaip siūlo Bažnyčia, ir kiek aš esu giliai pažinęs juos per pastaruosius du tarnystės metus mūsų Šventajam Tėvui, Benediktui XVI. Jis yra tikras liturgijos dvasios meistras tiek savo mokymu, tiek pavyzdžiu, vykdant Šventąsias apeigas.

Jei šiuose liturgijos esmės apmąstymuose atkreipsiu dėmesį į elgesio pavyzdžius, kurie man atrodo neharmoningi su tikrąja liturgijos dvasia, tai bus tik nedidelis indėlis siekiant šią dvasią pateikti visame jos grožyje ir tiesoje.

1. Šventoji liturgija, didžioji Dievo dovana Bažnyčiai

Visi puikiai žinome, kaip Antrasis Vatikano Susirinkimas dedikavo savo pirmojo dokumento visybę liturgijai: Sacrosanctum Concilium. Jis buvo pavadintas Šventosios liturgijos Konstitucija.

Norėčiau pabrėžti žodžio „Šventoji" reikšmę ir svarbą greta žodžio „Liturgija". Tiesą sakant, Susirinkimo Tėvai tokiu būdu siekė sustiprinti liturgijos šventumo aspektą.

Ką gi vadiname Šventąja Liturgija? Rytai šiuo atveju kalbėtų apie dievišką Liturgijos dimensiją ar tiksliau - dimensiją, nepriklausančią nuo žmogaus valios, nes tai yra dovana iš aukščiau. Kitaip tariant, kalbame apie Kristaus išgelbėjimo paslaptį, patikėtą Bažnyčiai, kad būtų skelbiama per liturginių ir sakramentinių apeigų objektyviąją prigimtį kiekvieną akimirką ir visur. Tai - mus lenkianti realybė, gauta kaip dovana, ir privalome leisti jai mus keisti. Antrasis Vatikano Susirinkimas teigia: „...kiekvienas liturginis šventimas kaip kunigo Kristaus ir jo Kūno-Bažnyčios darbas yra ypatingai šventas..." (Sacrosanctum Concilium, n. 7)

Žvelgiant iš šios perspektyvos, nesunkiai galime suprasti, kaip kai kurie veikimo būdai nutolę nuo tikrosios liturgijos dvasios. Iš tiesų, kai kurie individai sugebėjo įvairiais būdais sumenkinti Bažnyčios liturgiją, prisidengdami klaidingai naudojamo kūrybiškumo pretekstu. Tai buvo daroma adaptuojantis prie vietos situacijos ir bendruomenės poreikių, taip pasisavinant teisę nutolti nuo liturginių apeigų, jas papildyti ar keisti siekiant subjektyvių ir emocinių tikslų. Už tai mes, kunigai, esame labiausiai atsakingi.

2001 m. šiuo tikslu buvęs kardinolas J. Ratzinger tvirtino: „Atsirado naujo liturginio supratimo poreikis. Toks naujas supratimas sustabdytų tendenciją manyti, kad liturgija yra atviros manipuliacijos objektas. Pasiekėme „tašką", kada liturginės grupės kūrybiškai kaip mezginį neria sekmadienio liturgiją, pasiremdamos vien savo autoritetu. Ir turime neabejotinai įsivaizduojamą gabių ir patyrusių individų grupės produktą. Tačiau tokiu būdu sumažėja erdvė, kur galime aptikti „visiškai kitokį", kur Dievas dovanoja save, o tai, su kuo aš susiduriu, yra tik grupės žmonių meistriškumas. Tuomet suprantame, kad ieškome kažko kito. To per maža ir tuo pat metu tai yra kažkas kita. Šiandien svarbiausia suformuoti naują požiūrį į liturgiją ir įdiegti supratimą, kad čia nėra vietos manipuliacijai. Išmokti vėl atpažinti joje gyvą kūrinį, kuris auga ir kuris mums dovanotas, per kurį mes dalyvaujame dangiškoje liturgijoje. Išsižadėti ieškojimo mūsų pačių savirealizacijos joje ir pamatyti joje dovaną. Tai, manau, yra svarbiausia: nepasiduoti pagundai elgtis despotiškai, nes taip liturgija suvokiama kaip objektas, žmogaus nuosavybė, ir pažadinti vidinį šventumo pajautimą." (iš „Dievas ir pasaulis", vertimas iš italų kalbos)

Teiginys, kad liturgija yra šventa, suponuoja faktą, kad liturgija neegzistuoja dėl vieno individo ar jų grupės atsitiktinių modifikacijų ar sutartinių išradimų. Liturgija nėra uždaras ratas, kuriame nusprendžiame susitikti, galbūt padrąsinti vienas kitą, pajusti, kad esame protagonistai kažkokioje šventėje. Liturgija yra Dievo kvietimas žmonėms dalyvauti Jo buvime, tai - Dievo pasirodymas tarp mūsų, tai Dievas sutinka mus šiame pasaulyje.

Tam tikra adaptacija prie vietos situacijos yra nuspėjama ir derama. Mišių knyga pati parodo, kur galima kažką keisti ir pritaikyti, tačiau būtent tik tuose skyriuose, o ne kituose. To priežastis yra svarbi ir vertėtų ją dar kartą paminėti: liturgija yra už mus aukštesnė dovana, brangiausias turtas, perduotas mums ilgaamžės Bažnyčios maldos, vieta, kur tikėjimas randa savo formą laike ir išraišką maldoje. Mums tai pasiekiama ne todėl, kad galėtume savaip interpretuoti. Liturgija suformuota daugiau taip, kad būtų visiškoje mūsų visų dispozicijoje kaip vakar, taip šiandien ir rytoj. Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje apie Eucharistijos santykį su Bažnyčia „Ecclesia de Eucharistia" rašė: „Mūsų laikais irgi reikia iš naujo atrasti bei imti branginti klusnumą liturginėms normoms kaip vienos ir visuotinės Bažnyčios, sudabartinamos kiekviename Eucharistijos šventime, atspindį ir liudijimą." (n. 52)

Nuostabioje dažnai Šventosios Liturgijos Konstitucijoje cituojamoje enciklikoje apie liturgiją „Mediator Dei" popiežius Pijus XII liturgiją vadina „... vieša malda... mistinio Kristaus Kūno apeigos, Jo Galvos ir narių visybėje" (n. 20) Lyg sakytume, kad be visų kitų dalykų liturgija, Bažnyčia „oficialiai" identifikuoja save jos vienybės su Kristumi kaip su sutuoktiniu paslaptyje, kur ji „oficialiai" save atskleidžia. Kokia atsaini beprotybė iš tiesų yra reikalauti teisės subjektyviai keisti šventus laiko patikrintus ženklus, kuriais Bažnyčia kalba apie save, apie tapatybę ir tikėjimą!

Dievo žmonės turi teisę, kurios visada paisoma ir dėl kurios turi būti leidžiama branginti viską, kas nėra tiktai skurdus žmogiškųjų pastangų rezultatas, o Dievo kūrinys, ir būtent todėl, kad tai yra Dievo kūrinys, išganinga naujo gyvenimo krikštykla.

Norėčiau pratęsti savo svarstymus šia tema, kuri, galiu paliudyti, yra itin svarbi Šventajam Tėvui, pasidalindamas su jumis fragmentu iš popiežiaus Benedikto XVI posinodinio apaštališkojo paraginimo „Sacramentum Caritatis", parašyto po Šventosios Eucharistijos Sinodo. „Pabrėžiant „ars celebrandi" svarbą", rašo Šventasis Tėvas, „aikštėn iškeliama liturginių normų reikšmė... Eucharistijos šventimui teikia daug naudos, kai kunigai ir už liturginę pastoraciją atsakingieji stengiasi supažindinti su galiojančiomis liturginėmis knygomis bei atitinkamomis normomis... Bažnytinėse bendruomenėse jų išmanymas bei branginimas galbūt suponuojamas, bet dažnai nepagrįstai. Iš tikrųjų, šiuose tekstuose glūdi lobiai, išlaikantys bei išreiškiantys Dievo tautos dutūkstantmetės istorijos tikėjimą ir kelią." (n. 40)

2. Liturginės maldos kryptis

Nepaisant laikui bėgant atsirandančių pokyčių Bažnyčių architektūroje ir vietose, kur vyksta liturginės apeigos, krikščioniškoje bendruomenėje iki šių dienų nepakito viena - malda pasisukus veidu į rytus. Šios tradicijos paisoma nuo pat krikščionybės atsiradimo.

Kaip suvokiame „melstis veidu atsisukus į rytus"? Tai reiškia melstis pasisukus širdimi į Kristų, kuris mus išganys ir kuriam yra skiriama malda kaip ir istorijos pradžioje, taip ir jos pabaigoje. Saulė kyla rytuose, o saulė yra Kristaus simbolis, šviesa kylanti Rytuose. Šiuo momentu į galvą ateina mesijinė ištrauka iš „Benedictus" giesmės: „Per mūsų Dievo švelnų gailestingumą*, kurs iš Rytų (Oriento) aukštybių lanko mus".

Ypatingai patikimi ir naujausi tyrimai įrodė, kad visais laikais krikščioniškoji bendruomenė rasdavo būdų, kaip išreikšti šią fundamentalią tikėjimo kryptį net išoriniuose ir matomuose liturginiuose ženkluose. Todėl Bažnyčios buvo statomos būtent taip, kad apsidė būtų pasukta į rytus. Kada šventose vietose tokia kryptis buvo negalima, Bažnyčia kreipėsi į Nukryžiuotąjį virš altoriaus, kiekvienas galėjo kreiptis į Jį. Apsidės buvo dekoruojamos vienodai, kada Viešpats vaizduojamas tviskančiais apdarais. Visi buvo kviečiami susimąstyti, žvelgiant į tokius vaizdinius Eucharistinių liturginių apeigų metu.

Be smulkios istorinės krikščionybės meno analizės, norėtume dar kartą patvirtinti, kad malda, atsisukus rytų kryptimi, o dar tiksliau - veidu į Viešpatį, yra būdinga tikrosios liturgijos dvasios išraiška. Šitaip mes kviečiami pasisukti širdimi į Viešpatį Eucharistinių liturgijos šventimų metu, kaip mums primenama įžanginiame Mišių Kanono Pratarmės dialoge. „Sursum corda" („Kelkite širdis") - ragina kunigas, ir visi jam atliepia: „Habemus ad Dominum" („Keliame į Viešpatį"). Jei visos krikščioniškosios bendruomenės vidinė nuostata meldžiantis yra tokia, būtų galima rasti ir išorinę tokios nuostatos išraišką, išraišką ženklais. Be to, tokie išoriniai ženklai negali būti tikri, nes per juos teisingas dvasinis požiūris tampa matomas.

Taigi, kardinolo J. Ratzinger pateikto ir dar kartą jo buvimo popiežiumi metu patvirtinto pasiūlymo tikslas yra pakabinti Nukryžiuotąjį altoriaus centre, kad visi liturginių šventimų metu galėtų veidus ir žvilgsnius kreipti į Viešpatį, taip nukreipdami ir savo maldas bei širdis. Pasiklausykime Jo Šventenybės, Benedikto XVI, kuris pirmosios liturgijos Raštų knygos pratarmėje rašo: „Mintis, kad pamaldų metu kunigas ir žmonės turėtų žiūrėti vieni į kitus, kilo tik šiuolaikinėje krikščionybėje ir yra visiškai svetima senajai Bažnyčiai. Kunigas ir žmonės tikrai nesimeldžia vienas kitam, jie meldžiasi Viešpačiui. Todėl melsdamiesi jie žiūri ta pačia kryptimi: į rytus, kaip kosminį Viešpaties simbolį, arba, kai tai neįmanoma, į Kristaus atvaizdą apsidėje, į Nukryžiuotąjį, arba paprasčiausiai į dangų, kaip pats Viešpats meldėsi naktį prieš Jo kančią (pagal Joną 17. 1). Dabar šio skyriaus pabaigoje pateiktas mano pasiūlymas, svarstant šį klausimą darbe „Liturgijos dvasia", laimei, tampa vis priimtinesniu: vietoj tolesnių transformacijų, paprasčiausiai rasti vietą Nukryžiuotajam altoriaus centre, kad tiek kunigas, tiek tikintieji galėtų pasisukti į jį veidu ir būti vedami Viešpaties, kuriam visi kartu skiria savo maldas." (vert. iš italų kalbos)

Juo labiau te nebūna sakoma tai, kad mūsų nukryžiuoto Viešpaties atvaizdas atitraukia tikinčiųjų žvilgsnį nuo kunigo, nes jie ir neprivalo žiūrėti į celebrantą liturgijos metu! Jie privalo kreipti žvilgsnius į Viešpatį! Tuo pačiu vadovaujantysis ceremonijai taip pat turėtų pasisukti į Viešpatį. Nukryžiuotasis ne atitraukia mūsų žvilgsnį , o greičiau praplečia mūsų akiratį, leisdamas išvysti Dievo pasaulį. Nukryžiuotasis veda mus į meditaciją sakramento metu, Jis pristato mus dangui, iš kur sklinda vienintelė gyvenimui šioje žemėje prasmę suteikianti šviesa. Mes iš tiesų būtume akli ir mūsų žvilgsniai būtų atitraukti, jei visada žiūrėtume ten, kur matomas tik žmogus ir jo darbai.

Tokiu būdu suprantame, kodėl šiandien dar vis įmanoma švęsti šventąsias Mišias ant senųjų altorių, kai tam tikri architektūriniai ir meniniai mūsų Bažnyčių bruožai tai leidžia. Šventasis Tėvas taip pat pateikia mums pavyzdį, kaip jis švenčia Šventąją Eucharistiją prie senojo Siksto koplyčios altoriaus mūsų Viešpaties Krikšto šventėje.

Mūsų laikais pasakymas „šventimas atsigręžus į žmones" naudojamas vis dažniau. Jei toks pasakymas naudojamas apibūdinti kunigo, kuris dažnai būna atsisukęs į savo parapijiečius tik dėl altoriaus padėties, buvimo vietą, tokiu atveju šis pasakymas priimtinas. Tačiau jis bus kategoriškai atmestas, jei bus naudojamas teologiniam teiginiui. Kalbant teologiškai, šventosios Mišios visada skiriamos Dievui per Kristų mūsų Viešpatį ir būtų didžiai klaidinga įsivaizduoti, kad principinė aukojimo veiksmo kryptis galėtų būti bendruomenė. Tokia kryptis, atsisukant į Viešpatį, turi įdvasinti kiekvieno individo vidinį dalyvavimą liturgijos metu. Lygiaverčiai svarbu, kad ši kryptis būtų taip pat matoma ir liturginiuose ženkluose.

3. Adoracija ir vienybė su Dievu

Adoracija yra pripažinimas, pripildytas stebuklo, galėtume sakyti net ekstazinis (nes pakylame virš savo kūnų ir mažų pasaulėlių) beribės Dievo galios pripažinimas, Jo didybės ir Jo begalinės meilės, kurią Jis dalina mums neatlygintinai, Jo visagalės ir visa reginčios viešpatystės pripažinimas. Adoracija veda žmogaus susijungimo ir kūrybos su Dievu link, atsiskyrimo būsenos, aiškios autonomijos, savęs praradimo link, nes tai ir yra savęs atradimo iš naujo kelias .

Prieš neapsakomą Dievo malonės grožį, įgyjančio formą įkūnyto Žodžio sakramente, Jo mirtį vardan mūsų ir prisikėlimą bei šventą apsireiškimą liturgijoje, nieko daugiau mums nebelieka, kaip tik adoruoti. Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia" patvirtina: „Velykų įvykiui ir jį amžių tėkmėje sudabartinančiai Eucharistijai būdingas tikrai milžiniškas „talpumas", aprėpiantis visą istoriją kaip atpirkimo malonės adresatą. Ši nuostaba turi visada apimti Eucharistijos švęsti susirinkusią Bažnyčią." (n. 5)

„Mano Viešpats ir mano Dievas" - esame mokomi sakyti nuo vaikystės, nuo įšventinimo akimirkos. Tokiu būdu, skolindamiesi apaštalo šv. Tomo žodžius, esame vedami garbinti Viešpatį, sudabartintą ir gyvą Šventosios Eucharistijos šventimuose, vienijantį mus su Juo ar pripažįstamą kaip mūsų visų. Čia galima vėl rasti mūsų kasdienį kelią, radus teisingą gyvenimo tvarką, fundamentalų kriterijų, pagal kurį suvokiame , kaip gyventi ir mirti.

Štai priežastis, kodėl viskas liturginiame veiksme per kilmingumą, grožį ir išorinio ženklo harmoniją turi vesti į adoraciją, vieningumą su Dievu: tai apima ir muziką, giesmes, tylos momentus, Viešpaties žodžio skelbimo būdą. Taip pat maldą, naudojamus gestus, liturginius drabužius, šventus indus ir kitus daiktus bei baldus ir, žinoma, patį šventąjį pastatą. Štai iš šios perspektyvos turi būti vertinamas ir svarstomas Jo Šventenybės Benedikto XVI sprendimas. Jis nuo „Corpus Christi" šventės praėjusiais metais pradėjo dalinti Šventąją Komuniją priklaupiantiems tikintiesiems tiesiai ant liežuvio. Šiuo pavyzdžiu Šventasis Tėvas kviečia paversti matomu tinkamą mūsų Viešpats Eucharistinio buvimo paslapties didybės garbinimą. Adoraciją, kuri turi būti puoselėjama ypatingai, kai prie švenčiausios Eucharistijos artėjame kitomis šiandien leistinomis formomis.

Norėčiau dar kartą pacituoti kitą ištrauką iš posinodinio apaštališkojo paraginimo „Sacramentum Caritatis": „Reformai žengiant pirmuosius žingsnius, vidinis šv. Mišių ir Švenčiausiojo Sakramento adoracijos ryšys kartais nebūdavo pakankamai aiškiai suvokiamas. Viena tuo metu paplitusi prieštara, pavyzdžiui, buvo grindžiama pastaba, kad eucharistinė Duona mums duota ne kontempliuoti, bet valgyti. Iš tikrųjų tokia priešprieša Bažnyčios maldos patirties šviesoje pasirodė visiškai nepagrįsta. Jau Šventasis Augustinas yra pasakęs: „Nemo autem illam carnem manducat, nisi prius adoravit;... peccemus non adorando" - „Niekas šio kūno nevalgo, pirma jo neadoravęs; ... jo neadoruodami nusidėtume". Eucharistijoje mūsų pasitikti ateina susivienyti su mumis trokštantis Sūnus; Eucharistijos adoracija yra ne kas kita kaip natūralus Eucharistijos šventimo, kuris, kaip toks, yra didžiausias Bažnyčios adoracijos aktas, padarinys. Priimti Eucharistiją reiškia adoruoti Tą, kurį priimame; būtent taip, tik taip tampame viena su Juo ir tam tikru būdu iš anksto paragaujame dangiškosios liturgijos grožio." (n. 66)

Manau, kad tarp kitų ši tik ką mano perskaityta teksto ištrauka neturėtų likti nepastebėta: „[Eucharistijos šventimas] yra didžiausias Bažnyčios adoracijos aktas." Dėkodamas Šventajai Eucharistijai, Jo Šventenybė Benediktas XVI dar kartą patvirtina: „Dievo ir Izraelio santuoka tampa tikrove anksčiau neįsivaizduojamu būdu: kas anksčiau buvo stovėjimas priešais Dievą, tas dabar, dalyvaujant Jėzaus aukoje, yra jo kūne ir kraujyje." (Deus Caritas est, n.13) Dėl šios priežasties, viskas liturgijoje, o tiksliau - Eucharistijos liturgijoje, turi vesti į adoraciją, viskas, kas atskleidžiama apeigose, turi padėti mums žengti į Bažnyčios, jos Viešpaties adoraciją.

Matyti liturgiją kaip adoracijos būdu vienijimosi su Dievu vietą, nereiškia prarasti bendruomeninės dimensijos matymą liturginiame šventime ar pamiršti imperatyvų geraširdiškumą artimam. Atvirkščiai, tik per iš naujo gimusią Dievo adoraciją Kristuje, kuri įgyja formą liturginiame akte, atsiras tikroji broliška komunija ir nauja geraširdiškumo bei meilės istorija, priklausomai nuo šio gebėjimo daryti stebuklus ir didvyriškai elgtis, ką tik Dievo malonė gali suteikti mūsų skurdžioms širdims. Šventųjų gyvenimai primena ir moko mus šito. „Susivienijimas su Kristumi kartu yra susivienijimas su visais kitais, kuriems Jis save atiduoda. Negaliu turėti Kristaus vienas sau; Jam priklausyti galiu tik susivienijęs su visais tais, kurie yra tapę ar taps Jo paties. Komunija traukia mane iš manęs paties pas Jį ir per tai kartu į vienybę su visais krikščionimis." (Deus caritas est, n. 14)

4. Aktyvus dalyvavimas

Būtent šventieji šventė liturginius aktus aktyviai juose dalyvaudami. Šventumas, jų gyvenimo būdo rezultatas, yra pats gražiausias, tikrai aktyvaus dalyvavimo Bažnyčios liturgijoje liudijimas.

Tuo pat metu, kai Antrasis Vatikano Susirinkimas Bažnyčiai priminė visuotinį kvietimą į šventumą, dėl dieviškos Apvaizdos šitaip primygtinai kalbėjo ir apie būtinybę skatinti tikrąjį tikinčiųjų dalyvavimą šventųjų paslapčių šventime. Šis autoritetingas Susirinkimo nurodymas patvirtintas ir dar daug kartų pateiktas vėlesniuose Magisteriumo dokumentuose iki pat šių dienų.

Tačiau „aktyvaus dalyvavimo" koncepcija ne visais laikais yra teisingai suprantama, sprendžiant iš to, kaip to moko ir kaip ragina tikinčiuosius Bažnyčia. Aktyviai dalyvaujama tada, kai liturginių šventimų metu kiekvienas vykdo savo tarnystę, kai kiekvienas geriau supranta girdimą Dievo ar tariamą maldos žodį, taip pat aktyviai dalyvaujama, kai kiekvienas balsu įsilieja į kitų giedančiųjų gretas... Visa tai, deja, tikrai nereikštų aktyvaus dalyvavimo, jei tai nevestų į Jėzaus Kristaus, mirusio ir prisikėlusio dėl mūsų, amžinojo gyvenimo sakramento adoraciją. Taip yra tik todėl, kad Jis adoruoja sakramentą, priimdamas jį į savo gyvenimą, rodo suprantantis, kas yra švenčiama, ir taip iš tiesų dalyvauja liturginio akto malonėje.

Patvirtinant tai, kas buvo išsakyta, dar kartą paklausykime ištraukos iš kardinolo J. Ratzinger fundamentalios studijos „Liturgijos dvasia": „Kas yra aktyvus dalyvavimas? Ką turime daryti? Žodis, deja, buvo labai greitai suprastas, bet tik kaip kažkas išoriško, skatinančio bendros veiklos poreikį, tarsi kiek įmanoma daugiau žmonių ir kiek įmanoma dažniau būtų regimai įtraukta į veiksmą. Tačiau žodis „dalyvavimas" reiškia principinį veiksmą, kuriame kiekvienas yra jo „dalis"... Liturgijos „actio" šaltinis reiškia Eucharistinę maldą. Tikrasis liturginis veiksmas, tikrasis liturginis aktas yra malda... Ši malda - Eucharistinė malda, „Kanonas" - daugiau nei kalba, tai „actio" aukščiausia šio žodžio prasme" (p. 171-2). Kristus sudabartinamas visuose Jo išganymo darbuose ir dėl šios priežasties žmogaus „actio" tampa antraeilis ir užleidžia vietą dieviškajam „actio", Dievo darbams.

Taigi, tikras veiksmas liturgijoje yra paties Dievo veiksmas, Jo išganymo darbai Kristuje, kur mes dalyvaujame. Be kita ko, tikras krikščioniškos liturgijos naujumas, gerbiant kiekvieną kitą garbinimo aktą, yra tada, kai pats Dievas veikia ir vykdo tai, kas svarbiausia, o tuo metu žmogus yra kviečiamas atsiverti Dievo veiklai, kad liktų perkeistas. Svarbiausias aktyvaus dalyvavimo aspektas yra įveikti skirtumą tarp Dievo akto ir mūsų pačių, kad galėtume tapti viena su Kristumi. Todėl, pabrėžiant tai, kas iki šiol pasakyta, neįmanoma dalyvauti be adoracijos. Pasiklausykime dar vienos ištraukos iš „Sacrosanctum Concilium": „Todėl Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs šio tikėjimo slėpinio stebėtojai, bet, gerai jį suprasdami, per apeigas ir maldas sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme, šviestųsi Dievo žodžiu, stiprintųsi nuo Viešpaties kūno stalo, dėkotų Dievui ir, aukodami tyrąją atnašą ne vien kunigo rankomis, bet ir patys drauge su kunigu aukodami, išmoktų aukoti save pačius ir diena iš dienos, Kristui tarpininkaujant, vis tobuliau jungtųsi su Dievu ir tarpusavyje, kad Dievas pagaliau būtų visa visuose." (n. 48)

Lyginant su šiuo, visa kita yra antraeiliai dalykai. Iš tiesų, dabar kalbu apie išorinius veiksmus, numatytus pirmiausia Žodžio liturgijoje, jų svarbą ir būtinumą. Miniu išorinius veiksmus, nes jei jie taptų pagrindiniu užsiėmimu ir liturgija nusileistų iki bendro akto, tikroji liturgijos dvasia būtų neteisingai suprasta. Pagal tai galima spręsti, kad tikrasis mokymas liturgijoje negali glūdėti išorinių veiksmų mokymesi ir atlikime, bet turi būti įvadu į esminį veiksmą, kuris yra paties Dievo, Kristaus Velykų paslaptis. Privalome leisti Kristui mus sutikti, mus įtraukti, mus keisti. Te vien tik išoriniai gestai nebus painiojami su tikru mūsų kūnų dalyvavimu liturginiame akte. Neatimant nieko iš išorinio veiksmo, lydinčio vidinį, reikšmės ir svarbos, liturgija reikalauja daug daugiau iš žmogaus kūno. Ji reikalauja visų ir naujų pastangų kasdieniuose mūsų gyvenimo veiksmuose. Tai Šventasis Tėvas Benediktas XVI vadina „Eucharistine darna". Iš esmės, tai yra tikslus tokios darnos, tikriausios dalyvavimo išraiškos, atlikimas net kūniškai, liturginiame akte - išganytojiškas Kristaus veiksmas.

Norėčiau tęsti mūsų svarstymus. Ar esame tikri, kad aktyvaus dalyvavimo skatinimas susideda iš kuo didesnių mastų ir nedelsiant suvokiamų dalykų? Ar negali būti teisinga, kad žengimas į Dievo paslaptį galėtų būti lengvesnis ir kartais net lydimas to, kas iš esmės paliečia širdį? Ar netiesa, kad dažnai neproporcingai daug vietos skiriama tuščioms ir banalioms kalboms, pamirštant, kad tiek dialogas, tiek tyla yra liturgijos dalis, kaip ir bendruomeninės giesmės ir chorinė muzika, vaizdiniai, simboliai, gestai? Argi ir lotynų kalba, grigališkasis giedojimas ir šventoji polifonija nepriklauso šiai įvairiopai kalbai, vedančiai mus į paslapties centrą?

5. Šventoji ar liturginė muzika

Be abejonės, svarstymas, siekiant save autentiškai pristatyti liturgijos dvasioje, negali tyliai apeiti šventosios ar liturginės muzikos.

Apsiribosiu tik nedideliu pastebėjimu, kuris padės nustatyti diskusijos kryptį. Susimąstome, kodėl Bažnyčia savo (daugiau ar mažiau naujausiais) dokumentais primygtinai reikalauja tam tikros muzikos ir giedojimo, derančio su liturginiu šventimu. Jau Trento Susirinkimo laikais į kultūrinį konfliktą įsikišo Bažnyčia, atkurdama normą, pagal kurią bažnytinį tekstą atitinkanti muzika turėjo pirminę svarbą, ribojant instrumentų naudojimą ir aiškiai atskiriant pasaulietišką muziką nuo bažnytinės. Bažnytinė muzika neturi būti suprantama kaip grynai subjektyvus išsireiškimas. Ji yra siejama su Biblijos ar tradiciniais tekstais, kuriuos reikia giedoti celebravimo metu. Vėliau popiežius Šventasis Pijus X įsikišo panašiu būdu, siekdamas pašalinti operinį dainavimą iš liturgijos ir parinko Grigaliaus giedojimą bei polifoniją liturginės muzikos standartu nuo Katalikų reformacijos laikų, kad liturginė muzika turėtų išskirtinumą nuo religinės muzikos apskritai. Antrasis Vatikano Susirinkimas nedarė nieko, tik patvirtino tą patį standartą, tai yra kaip ir naujausi autoritetingi Magisteriumo dokumentai.

Kodėl Bažnyčia primygtinai siūlo konkrečias formas kaip bažnytinės ar liturginės muzikos standartus, kas išskiria tokią muziką iš kitų muzikos formų? Kodėl Grigaliaus giesmė ir klasikinė bažnytinė polifonija tapo formomis, kuriomis reikia vadovautis, kurių šviesoje liturginė ir net populiarioji muzika turėtų būti kuriama šiandien?

Atsakymas į šiuos klausimus slypi tame, ką mes siekėme įrodyti kalbėdami apie liturgijos dvasią. Tai šios muzikos formos su savo šventumu, savo dorybe ir universalumu, kai tikroji liturginė dvasia virsta natomis, melodija ir giedojimu, veda į švenčiamo sakramento adoraciją, skatina tikrąjį ir integralų dalyvavimą, padeda klausytojui suprasti šventą žodį ir esminį Dievo veikimo Kristuje pirmumą ir galiausiai leidžia muzikai tobulėti, kas glaudžiai siejama su Bažnyčios gyvenimu ir jos paslapties kontempliacija.

Leiskite paskutinį kartą pacituoti kardinolą J. Ratzinger: „Gandhi mini tris kosmoso „gyvybės sritis" ir pažymi, kad kiekvienai iš jų būdingas tam tikras specifinis egzistavimo būdas. Žuvys gyvena vandenyje, jos yra tylios. Gyvūnai gyvena žemai ant žemės, jie loja ir riaumoja. O paukščiai, kurie gyvena danguje, gieda. Jūrai pritinka tyla, riaumojimas - žemei, o giedojimas priklauso dangui. Tuo tarpu žmogus turi dalį visuose trijuose, nes savyje talpina ir jūros gelmes, ir žemės naštą, ir dangaus aukštybes. Todėl jis turi visus šiuos tris bruožus: tylą, riaumojimą ir giedojimą. Šiandien... mes matome, kad netekusiam transcendencijos žmogui belieka tik riaumojimas, nes jis trokšta būti žeme ir niekuo daugiau, todėl stengiasi dangų ir jūras paversti savo žeme. Tikroji liturgija, visų šventųjų bendravimo liturgija, jam sugrąžina visą jo pilnatvę. Ji dar kartą išmoko jį tylos ir giedojimo, atverdama jame vandenynų gelmes bei išmokydama jį skraidyti - angelų egzistencijos. „Keldama širdis" tikroji liturgija vėl leidžia žmoguje suskambėti palaidotai giesmei. Iš tikrųjų dabar jau galime sakyti, kad tikroji liturgija gali būti atpažįstama iš to, kad ji išlaisvina iš kasdienybės veiklos ir atstato mumyse ir gelmes, ir aukštybes: tylą ir giedojimą. Tikroji liturgija yra atpažįstama kaip tik iš to, kad ji yra kosminė ir neapribota grupė. Tikroji liturgija gieda kartu su angelais, tikroji liturgija tyli kartu su besilaukiančiomis visatos gilybėmis. Ir kaip tik tokiu būdu tikroji liturgija išgano žemę." (vertimas iš italų kalbos)

Čia norėčiau reziumuoti mūsų aptarimus. Jau keletą metų Bažnyčios sluoksniuose girdimi balsai, kalbantys apie liturgijos atsinaujinimo poreikį. Apie būtinybę judėjimo, kažkuo panašaus į vieną tų, kuris tapo pagrindu Antrojo Vatikano Susirinkimo skatintai reformai ar labiau dar vieno žingsnio pirmyn į tikrosios liturgijos dvasios suvokimą ir jos šventimą. Tikslas būtų tęsti liturgijos reformą, pradėtą Tėvų susirinkime, tačiau ne visada praktiškai sėkmingai įgyvendintą.

Be abejonės, šiame liturgijos atsinaujinime mes, kunigai, turime susigrąžinti lemiamą vaidmenį. Su mūsų Viešpaties ir Švenčiausios Mergelės Marijos, visų kunigų Motinos, padėjimu šis tolesnis reformos vykdymas taip pat gali tapti mūsų nuoširdžios meilės liturgijai, atsidavimo Bažnyčiai ir Šventajam Tėvui vaisiumi.

Monsinjoras Guido Marini
Popiežiaus liturginių ceremonijų meistras

* * *
Po konferencijoje perskaityto pranešimo monsinjorui G. Marini buvo įteiktas sveikinimas, prašant perduoti jį Šventajam Tėvui (lotynų ir anglų kalbomis). Čia pateikiamas teksto vertimas iš anglų kalbos.

„Tai, ką mes jam galime dovanoti"

Didžiai gerbiamam Dievo Tarnų Tarnui, Vyriausiam Šventos Katalikų Bažnyčios Dvasininkui, iš Dievo malonės, Švenčiausios ir Visuotinės, Popiežiui Benediktui.

Su giliausiu džiaugsmu, palaimintasis Šventasis Tėve, mes, kunigai iš Australijos, Anglijos, Airijos, Italijos, Naujosios Zelandijos, Nigerijos, Škotijos, Šveicarijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Velso, siunčiame šilčiausius sveikinimus ir iš visos į vieną susiliejusios širdies siūlome savo tarnystę.

Šiuo metu lankomės Amžinajame mieste rengiamoje konferencijoje, skirtoje paminėti Kunigų metus, kuriuos paskelbėte Šv. Jono Marijos Vianėjaus garbei.

Šiuo ypatingai reikšmingu mums visiems laiku kuo nuoširdžiausiai norėtume patvirtinti ir įrodyti savo ištikimybę ir meilę. Taip pat, trokšdami sustiprinti kunigų pašaukimą ir pašventimą, meldžiamės su šventuoju Curé d'Ars: „Būk palaiminta švenčiausia ir tyriausia Švenčiausios Mergelės Marijos, Dievo Motinos, mintie. Te visos tautos garbina, visos žemės šaukiasi ir skelbia tavo Tyrąją Širdį!"

Šventasis Tėve, šia malda Švenčiausiajai Motinai Marijai prašome Kristaus, Kunigų Princo, dovanoti Jums ilgų gyvenimo metų tarnystėje Jam. Meldžiame, kad Visagalis Viešpats saugotų Jus nuo visų bėdų ir kad Jis visada galėtų rodyti kelią, nušviesti ir padėti užbaigti Jūsų darbus. Ir su šviesios atminties Palaimintuoju Dievo Tarnu Jonu Pauliumi II bei visų mūsų vienu balsu, tariame: „Te Viešpats būna dosnus Tau savo dovanomis!".

Palaimintasis Tėve, linkime sveikatos ir nusižeminę prašome Popiežiaus palaiminimo.

Roma, 2010 m. sausio 6 d., Viešpaties Epifanija

„Šloviname Viešpatį"

* * *

« Et offerámus ei múnera»

Venerando, Servo Servorum Dei, Sanctissimo et Universali Papae Benedicto; Summo, Dei Gratia, Pontifici Sanctae Ecclesiae Catholicae.

Nos - laetanti prorsus animo tibi, Beatissime Pater Sancte - sacerdotes de Anglia, Aotearoa, Australia, Caledonia, Foederatis Civitatibus Americae, Helvetia, Hibernia, Italia, Nigeria et Vallia, fervidam proferimus salutem et, cum unius cordis sinceritate, devotum obsequium simulque optima fatemur omina.

Jam nunc apud civitate aeterna in congresso, sacerdotalem annum in honorem Sancti Ioannis Mariae Vianney tuo prudenti indictum, ad celebrandum venimus.

Hoc etiam tempore, quod peculiarem tibi nobisque significationem magnam habet, tibi fidelitatem nostram et affectionem profundissimam affirmare atque confirmare cupimus. Similiter, pro accessione vocationum et sacerdotum sanctificatione, cum Sancto Arsiensi Curione oramus: « Benedicta sit sanctissima et labis expers Conceptio Beatissimae Virginis Mariae, Dei Matris. Omnes nationes laudent, omnes terrae invocent et praedicent Immaculatum Cor tuum! ».

Deprecante Sanctissima eius Matre Maria, Christus Princeps sacerdotum, tibi, in officii eius, vitam longam attribuat. Quoque, Pater Sancte, ut Dominus omnipotens tu ab omni adversitate custodiat et desiderium tuum semper dirigat, accendat et perficiat oramus. Et, cum Venerabili Servo Dei Joanne Paulo II (beatae memoriae), una voce tibi dicimus: «Largissimam tibi Dominus ipse retribuat mercedem! »

Venerande Papa valeas, sicut humiliter, Apostolicam tuum Benedictionem, quaesumus.

Romae: in Epiphania Domini: die VI m Januarii AD MMX

Et vénimus adoráre Dóminum»