Komentarų dar nėra
2010-03-29 20:23
Tęsiant pradėtą temą apie sekuliarizmo siaubiamą Katalikų Bažnyčią, norėčiau apsistoti prie racionalizmo ir mokslinio pozityvizmo, kurie neabejotinai įeina į sekuliarizmo formulę ir jau daugiau kaip šimtmetį sąlygoja ne tik pasaulietinę visuomenę, tačiau ir bažnytinę, tikėjimo sampratą bei raišką.Viename savo straipsnių teigiau, kad dabartinė teologija ir liturgija neteko tradicinio tikėjimo ir maldingumo nešamos misticizmo savybės, kitaip sakant nebesiekia transcendencijos ir slėpinio, tačiau labiau užsiima objektais ir fenomenais. Manau, kad mokslinio pozityvizmo įtaka sutrikdė Bažnyčios žmonių sąmonėje ir elgesyje pusiausvyrą tarp tikėjimo ir mokslo, tarp akivaizdybės ir paslapties, tarp fizikos ir metafizikos. To akivaizdus liudijimas - altorių, kunigų, bendruomenės nugręžimas nuo transcendentinio Dievo ir atgręžimas į žmogiškąją akivaizdybę, pažeidžiant tradicinę katalikiškos maldos sampratą „dangiškajam Tėvui regint slaptoje", neretai pašalinant tylą, išgujant simboliškumą ir paslaptį, sumaišant su pasauliu pašventintąsias vietas, daiktus, asmenis, muziką ir t.t., motyvuojant: idant žmonės „suprastų", „matytų", „įsitikintų", „kontroliuotų padėtį", „būtų priimtina" ir t.t.
Racionalizmas ir mokslinis pozityvizmas yra jau daugiau kaip šimtmetį labiausiai paplitusios bedievybės formos ideologinis pagrindas. Vienu atveju pabrėžiamas išskirtinai žmogaus protas, kitu atveju, antrinant, laikomasi vien žmogaus juslių ir jų apčiuopiamos materialiosios tikrovės: tikra yra tik tai, ką galima juslėmis patirti ir protu išnagrinėti, remiantis žinomomis gamtamokslinėmis teorijomis. Tokią nuostatą galima būtų pavadinti laboratoriniu požiūriu, neva tiesa atskleidžiama tik mokslinėse laboratorijose eksperimentų keliu. Tai labai inertiškas, nepaslankus, susiaurinantis pažinimo perspektyvą požiūris, kurį nesunku atremti ir naujausiais mokslo atradimais, ir filosofiniais svarstymais. Jau daug dešimtmečių racionalizmo ir mokslinio pozityvizmo pagrindu buvo ignoruojamas, neigiamas antgamtiškumas, kuomet tiesos, tikrumo ir normalumo matu yra laikomas tik žmogus, ir dar netikintis.
Jau Maksas Plankas ir Nelsas Boras kalbėjo apie materijos nematerialumą, tvirtindami, kad moksle prisiartinta prie tokių reiškinių, kurie pranoksta žmogaus jusles, protą ir sukurtus tyrimo instrumentus, tačiau jie nėra iracionalūs ir iliuzoriški. Prisimenu kaip anekdotą fizikos pamokas, kuomet buvo skiepijamas tikėjimas, kad egzistuoja įvairios elementariosios dalelės, kurių niekas negalėjo parodyti. Išties, kyla klausimas, nuo kada mokslininkai paliovė elementariąsias daleles stebėti pro mikroskopus, ir ėmė jas atrasti matematinių skaičiavimų ir spėliojimo būdu? Pasirodo materija neturi „kieto" pagrindo, kažkokių galutinių dalelių, kuriomis būtų pagrįsta, tačiau „išnyra" iš kažkokios matematinės, informacinės, idėjinės, energetinės virtualybės.
Susiduriame ne tik su reiškiniais, tačiau ir jų prasmės klausimais. Emanuelis Kantas kadaise yra pastebėjęs, kad nepakanka domėtis objektais ir fenomenais, tačiau reikia klausti apie esmę, „kas yra dalykai ir daiktai savyje", kas yra „noumenai".
Reiškinio ir jo prasmės klausimas svarstomas taip pat teologijoje ir liturgijoje, nurodant į antgamtinę ir tikėjimo tikrovę, tačiau čia atsakymą suteikia pats Dievas, t.y. šaltiniu yra ne žmogus, tačiau įtraukiant dalyvauti ir žmogų.
Žinojimo ir paslapties, regėjimo ir tikėjimo pusiausvyra tapo sutrikdyta. Manymas, jog „techninis žmogus" turi viską suprasti ir matyti, visur „brautis", viską „turėti", viskuo manipuliuoti yra per didelė pretenzija. Iš pozityvistinio požiūrio kyla noras valdyti, spręsti ir kontroliuoti visus reiškinius. Tai veda prie klaidingo manymo, kad žmogus yra absoliutus pasaulio valdovas, savininkas ir tvarkytojas, pretenduojantis vadintis netgi gyvybės ir šventumo šeimininku, t.y. besigrobiantis sau Dievo titulą. Tačiau toks požiūris tik apsunkino, nes buvo prisiimta per daug didelė atsakomybė kontroliuoti tai, kas iš tikrųjų pranoksta realius jo sugebėjimus. Kur žmogus veikia, dažniausiai yra rizika suklysti, nesuprasti, pasielgti neatsargiai. Antgamtinė tikrovė nėra žmogaus kontroliuojama, tačiau nepriklausoma ir besireiškianti, viena vertus, kaip slėpinys ir dovana, kita vertus, turint omenyje puolusius angelus, kaip didelės grėsmės tikrovė. Ir liturgija nėra žmogaus nuosavybė, kurią galima būtų vien „tyrinėti", „konstruoti" ir „išradinėti", tačiau antgamtinio slėpinio vieta, iki kurio amžių bėgyje nuosekliai augo visa Bažnyčia.
Sekuliarizmo vėžys Bažnyčioje reiškiasi mokslinio pozityvizmo ir kraštutinio racionalizmo įsimetimu pirmiausia į tikėjimo ir liturgijos sferas. Ne tik kad pašalinta slėpinio simbolika ir dvasia, viskas padaryta „penetruojama" akivaizdybe, tačiau dar įneštas pramoginis elementas: kad būtų smagu ir linksma, kad patiktų! Šaržuojant galima būtų pasakyti, kad nuo noumenų pasislinkta prie fenomenų ir galiausiai iki „šoumenų"...
Nei vieno tikrovės elemento nereikia neigti, viskas turi savo vietą ir svarbą. Amžių bėgyje vedant Šv.Dvasiai, apmąstant Šv.Raštą, Bažnyčios Tėvų ir šventųjų raštus, maldos patirtyje susiformavo mąstymo, maldingumo ir liturgijos sankloda, kurią vadiname katalikiškąja tradicija. Tai visos Bažnyčios nuoseklaus dvasinio augimo rezultatas. Tuo tarpu šiais laikais pasišauta statydintis ant kažkokio neapibrėžto, nuomonėmis ir skoniais, psichologizmais ir kitokiais piktnaudžiavimo elementais paremto „pagrindo". Galiausiai tai reiškia, jog atmetamas Kristaus ir Bažnyčios slėpinys.
Neveltui popiežius Benediktas XVI perspėjo apie katalikiškosios tradicijos ir mąstymo trūkį, „trūkio hermeneutiką", kurios įtakoje nemažai ganytojų, teologų ir pasauliečių, pasižyminčių kad ir geromis asmeninėmis savybėmis, lieka pakibę neapibrėžtoje mąstymo erdvėje, kur juos „smūgiuoja" ir blaško įvairios šiandien paplitusios ideologijos ir psichologijos. Nesenai pasirodęs kun.dr.A.Jurevičiaus, studijavusio liberalioje Vokietijos teologinėje aplinkoje, straipsnis, kritikuojantis popiežiaus palankiai įvertintą vysk.Atanazijaus Schneider knygelę „Dominus est", yra tipiškas to „trūkio" pavyzdys. Belieka stebėtis, kad jis buvo patalpintas oficialiame Bažnyčios tinklapyje kaip katalikiškos minties „etalonas", tęsiant Lietuvoje iki šiol vykstantį „trūkio" monologą.
Prisiminus t.Stanislovo Dobrovolskio OFM Cap. kadaise sakytus žodžius, taip vadinamas atsinaujinimo sąjūdis, ypač liturgijos srityje, tapo tikru atsinaujinusiu sąmyšiu, chaoso patirtimi, kur kone kiekvienas buvo pasišovęs sukurti kažką „naujo". Parafrazuojant Išėjimo knygos istoriją, daugelis degė ne Dievo šventumo nesudegančia, bet „kūrybingumo" ugnimi, todėl dabartinę bažnytinę situaciją galima įvardinti naikinančio gaisro patirtimi. Liturginių eksperimentų, „išmontuojant" tradicinę sanklodą, rezultatai iš tikrųjų primena branduolinių bandymų poligoną.
Tradicijos nešamas, išsilukštenęs Šv.Rašto bei liturgijos formomis, Bažnyčios Mokymo saugomas ir skelbiamas dieviškasis Apreiškimas pateikia aiškią pasaulio viziją: yra materialusis ir antgamtinis pasaulis. Dievas apreiškia savo asmens ir mums dar pilnai nepažįstamos jo dvasinės kūrinijos, taip pat materialiosios kūrinijos bei žmogaus tikrovę. Apreiškimas moko ir Bažnyčios šventieji mistikai liudija paradoksą, kad metafizinė neregimybė suteikia pagrindą materialiajai regimybei, ją formuoja ir vysto. Ką objektyvūs mokslininkai ir filosofai tarsi apgraibomis buvo pradėję suprasti, Bažnyčia visuomet skelbė ir laikėsi. Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Žodis, kūrinijos Viešpats, savyje ir savimi apvienijęs tuos du pasaulius, yra prasmė, kelias, vartai, vadovas ir ugdytojas kelyje į antgamtinę tikrovę, ruošiantis susitikimui su Dangiškuoju Tėvu ir gyvenimui naujame pasaulyje. Šiam iššūkiui, bet drauge ir didingam įvykiui esame ruošiami ir ugdomi ypač liturgijoje, todėl jos pažeidimas sąlygoja ir katalikiškai perteikiamos tiesos, ir antgamtiškumo, ir šventumo atmetimą, kitaip sakant, tuomet skelbiamas ne tas arba „nepilnas" Kristus.
Bažnyčios dvasinė tikrovė, ypač liturgija, yra antgamtiška ir nėra ištiriama jokiais žmogiškais, juolab moksliniais, metodais. Kaip antgamtinis reiškinys išlaiko tą patį pobūdį, taisyklingumą: Dievas inicijuoja pokalbį su žmogumi, ateina pirmasis, įvairiais būdais apreiškia save ir dovanoja. Pažintis su Dievu užmezgama per Jo, bet taip ir per žmogaus nusižeminimą, kuriuo šių dienų susireikšminęs žmogus menkai tepasižymi. Tuo nusižeminimu priešais Dievo transcendenciją pažymėtas tradicinis katalikiškas maldingumas ir liturgija yra visiška priešingybė šiandieniam „lipimui ant altoriaus", pašventintųjų vietų, daiktų ir asmenų „sumaišymui" su pasauliu.
Žinoma, galima būtų svarstyti Apreiškimo materialias, psichologines, kultūrines sąlygas ir siunčiamą žinią, jų aktualizavimo klausimą, tačiau tai, kas buvo žinoma krikščioniškosioms kerigmos ir katekezės pedagogikoms, atrodo lieka terra incognita šių dienų evangelizuotojams. Taikydami paprastą (jei ne primityvų) ir greitų efektų „evangelizacijos" formulę „modernieji" skelbėjai iškraipo ir neigia katalikiškos tradicijos tapatybę ir gelmę.
Niekur Biblijoje nerandame Kristaus pasisakymo, kad materiali tikrovė yra bloga, nereikalinga ir pan. Bažnyčia taip pat laikosi tokios nuostatos, atsižvelgia ir į objektyvias mokslo žinias apie materialiąją tikrovę, nes joje atsiskleidžia Kūrėjo genialumas, mintis, valia, palanki žmogui. Žinoma, tai demonų ir žmonių nuodėmės sužalota tikrovė, tačiau net ir tuomet Kristus yra materijos kūrėjas ir, įsikūnydamas, - jos gelbėtojas. Nors ir kūrėjas, ir įsikūnijęs, bet visgi peržengiantis materiją, ypač Prisikėlimu. Jis pridengė savo dievystę žmogystės ir medžiagos pavidalu, kurio atidengimą patyrė apaštalai ant Taboro kalno. Kristus norėjo, kad kūnišku būdu pasireikštų ir jo dvasinė tiesa, malonė bei išgelbėjimas, aktualizuojamas Žodžiu ir sakramentais. Aiškiausiai tai liudija kunigystės ir Eucharistijos sakramentai bei regimosios Dievo Karalystės - Bažnyčios tikrovė. Taip besiskleidžiantis antgamtiškumas reiškiasi patobulinant ir gydant prigimtį, ją išaukštinant ir suteikiant naujų galimybių. Savo įsikūnijimu, kančia ir prisikėlimu Kristus pradėjo naują pasaulį, naują kūriniją ir naują žmogų, kurių pagrindinės savybės kyla iš sąlyčio su Jo slėpiniu. Sekuliaristinis prigimties pabrėžimas ir iškėlimas liturgijoje, „atviro kodo" dominavimas liturginėse formose neigiant slėpinį ir dovaną, neatsisakant pretenzijos „kūrybiškai interpretuoti", „kontroliuoti" ir pan., iš tikrųjų sutrukdo svarbias patirtis ir vidinius kokybinius pokyčius. Į krikščionių sielas, į liturgiją skverbiasi netikėjimas, kuris skatina atmesti tradicines formas ir išradinėti sekuliarias, daugeliu atvejų paliekant sąmyšį ir tuštumą, kurioje, parafrazuojant 1-ąją psalmę, vėjas sklaido pelenus.
Kun.O.P.Volskis
2010 kovas.
o.p.volskis@kunigas.lt
