Komentarų dar nėra

2011-07-13 10:23

Jauniausias iš aštuonių vaikų šeimos, anksti tapęs našlaičiu, augintas griežto vyresniojo brolio, nuo mažų dienų išmoko kantriai kęsti sunkaus darbo, visą gyvenimą lydėjusios kaulų džiovos ir einamų pareigų vargus. Vienus žmones sunkumai padaro neurotikais, o kitus, kaip Jurgį Matulaitį, giliais žmonėmis. Tai liudijimas, kaip užsigrūdinti ir pozityviai interpretuoti išbandymus jam padėjo iš šeimos perimtas tikėjimas bei maldingumas. Būdamas vaikas ir paauglys jis kiekvieną dieną įveikdavo 10 kilometrų vaikščiodamas į mokyklą Marijampolėje, kurioje jau ne vieną šimtmetį gražią įtaką darė vienuoliai marijonai. Pirmajai Komunijai Jurgį paruošė tuomet carinės valdžios ir kitų problemų išsekintos, mirštančios marijonų vienuolijos generolas Vincentas Senkus. Buvo lemta, kad Matulaitis tą vienuoliją atnaujino, tapdamas jos nariu, perimdamas estafetę iš vienintelio likusio seno vienuolio, kurio mirtis galėjo reikšti ir vienuolijos mirtį. Moksluose pasižymėjo imliu protu, išskirtiniais gabumais ir uolumu, tačiau visada išliko kuklus, draugiškas ir subtilus. Mėgo ir savo bendramokslius lenkė lotynų kalbos išmanymu, todėl gavo senovės lotynų rašytojo Cicerono pravardę. Matulaitis buvo įsitikinęs, jog Dievas neleido jam anksti mirti nuo ligos, pratęsė jo gyvenimą, todėl jį Jam ir pašventė. Savo "Dvasiniame dienoraštyje" rašė: "Mano gyvenimo šūkis: visame kame ieškoti Dievo, visa daryti didesnei jo garbei, kad viskas būtų persunkta Dievo dvasia. Dievas ir jo šlovė tebus viso mano gyvenimo centras, ašis, kurios laikysis visos mano mintys, jausmai, troškimai ir darbai". Kaip nuoširdžiai buvo atsidavęs ir mylėjo Bažnyčią, iliustruoja išlikusi jo malda: "Jei galima prašyti, suteik, Viešpatie, kad tavo Bažnyčioje būčiau skuduru, kuriuo valoma, ir kuris sutrintas išmetamas į tamsiausią, nuošaliausią kampą. Tegul ir mane taip sunaudos, kad tik tavo Bažnyčioje nors vienas kampas būtų geriau išvalytas, kad tik tavo Namuose būtų švariau ir šviesiau". Gyvenimo pabaigoje išpažino, kad vienintelė jo Tėvynė buvo Bažnyčia, ir kad jis tebuvo jos patriotas. Kunigystei ruošėsi Kielcų ir Varšuvos seminarijose, studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, Friburgo universitete. Baigęs mokslus buvo Peterburgo Dvasinės akademijos profesoriumi. Nors Bažnyčia, jo manymu, užsiima sielų išganymo klausimais, tačiau negali likti socialinių problemų nuošalyje. Tuomet brendo darbininkų išnaudojimo ir beteisiškumo problema, todėl kun.Matulaitis juos užtarė, nes komunistinės idėjos mito žmonių nuoskaudomis ir grėsė dar didesne sumaištimi. Jo manymu, kiekvienam žmogui yra būtina tam tikra žemiškų gėrybių gausa, kad galėtų skleistis dorybės ir religija. Tokiu būdu jis tapo vienas pirmųjų Bažnyčios socialinės doktrinos teoretikų ir praktikų tuometinėje Rusijoje, paskui ir Lietuvoje, radusių didelį atgarsį ir pritarimą darbininkų tarpe. 1918 m. popiežius Benediktas XV kun.Matulaitį paskyrė Vilniaus vyskupu, kuriuo jis, kęsdamas sunkius išbandymus, buvo septynerius metus. Išsilavinimą gavęs Lenkijoje lietuvis buvo tas Dievo Apvaizdos siųstas kompromiso vyskupas, bandęs rasti skirtingų tautų bendrą vardiklį tikėjimo srityje, vienydamas juos krikščioniškos meilės vardu. Pal.Jurgio gyvenimą pažymi didelis rūpestis įvairių Bažnyčios sluoksnių dvasine gerove. Jis žinomas ne tik kaip darbininkų, tačiau ir inteligentų, kunigų, vienuolių dvasios atnaujintojas ir vadovas. Jam tapus Vilniaus vyskupu į kunigų tarnystę grįžo beveik 100 dvasininkų, kurie dėl politinių, nacionalinių ir vidinių Bažnyčios problemų buvo atsisakę arba sutrukdyti eiti kunigų pareigas. Vilnius jau ne vieną šimtmetį buvo ir išlieka daugiatautis miestas, kur susikerta ypač lietuvių ir lenkų interesai. Istoriškai Vilnius priklausytų lietuviams, tačiau faktiškai didesnė jo gyventojų dalis - lenkai. Apylinkėse gyveno baltarusiai ir vyravo stačiatikybės išpažinimas. Be to, per savo pretenzijas reiškė ir komunistinė Rusija. Kompromisas atrodė neįmanomas tarp tautų ir politinių grupuočių, kurios sunkiai tarpusavyje sugyveno, todėl Vilnius, vyskupaujant Matulaičiui, net aštuonis kartus buvo perėjęs į skirttingų politinių valdžių rankas, kol galiausiai atiteko Lenkijai. Santykių aiškinimasis persikeldavo iš gatvių į bažnyčias. 1925 m. vyskupui Matulaičiui prašant ir spaudžiant Lenkijos valdžiai popiežius atleido nuo Vilniaus vyskupo pareigų. Jam buvo siūloma perimti Čenstachavos vyskupiją arba tapti Liublino katalikiškojo universiteto rektoriumi, tačiau jis apsigyveno Romoje ir ten rūpinosi įsteigti marijonų vienuolijos centrą. Popiežius Pijus XI jį labai vertino ir gerbė, vadino pirmuoju tarp Lenkijos vyskupų, pakelė į arkivyskupo garbę. Siekdamas numalšinti politines aistras dėl Vilniaus vyskupijos tais pačiais metais popiežius vysk. Matulaitį paskyrė savo vizitatoriumi, kuris turėjo įgyvendinti struktūrinius pokyčius Lietuvos ir Lenkijos bažnytinėje sferoje. Atvykęs į Lietuvą rado apverktiną padėtį, todėl viename savo laiškų rašė, jog Lietuvoje darbavosi pats Liuciferis su legionu piktųjų dvasių, siekdamas išversti Bažnyčios pamatus, o velniška puikybė stūmė Lietuvos Bažnyčią į apostazę. Matulaičio pastangų rezultatai buvo įtvirtinti 1926 m. popiežiaus bule ir nauju administraciniu vyskupijų suskirstymu, kuris tveria iki šių dienų. 1927 m. sausio mėnesį sveikata ėmė smarkiai silpti. Dar savo mirties dienos rytą pergyveno dėl likusių nebaigtų darbų, o pavakare, suvokdamas, jog jau iškeliauja, pasakė: "Užtenka, išeinu į amžinybę. Būkite vieningi ir pasiaukojamai darbuokitės". Iš pradžių arkivyskupo žemiškieji palaikai buvo palaidoti Kauno katedros kriptoje, vėliau iškilmingai pernešti į dabartinę Marijampolės baziliką, kurioje yra iki šiol. Daugybė Lenkijos vyskupų, tame tarpe garsieji kardinolai Višinskis ir Vojtyla, rašė prašymus popiežiui paskelbti jį palaimintuoju. Dievo Apvaizda leido, kad tas, kuris prašė, pats tapo popiežiumi, todėl 1982 m. paskelbus dekretą apie vysk.Matulaičio dorybių heroiškumą, patvirtinus jo šventumo šlovę liudijanti išgijimo stebuklą Lietuvoje, kuomet 1974 m. viena mokytoja buvo stebuklingai išgydyta iš progresuojančios venų ligos, popiežius Jonas Paulius II 1987 m., Petrinių išvakarėse, švenčiant Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejų paskelbė jį palaimintuoju. Palaimintasis Jurgis Matulaitis buvo Dievui ir jo Bažnyčiai atsidavęs ganytojas, pavyzdys vyskupams, kunigams ir vienuoliams, visų persekiojamųjų, išnaudojamųjų ir ligonių dangiškas užtarėjas, lietuvių ir lenkų susitaikymo simbolis, kaip karalaitis šv.Kazimieras mylinčia širdimi vienodai apglėbęs Lietuvą ir Lenkiją. Jo dvasiniu palikimu stiprinamės iki šiol, melsdami Dievą siųsti Lietuvai panašių ganytojų. kun.O.P.Volskis