Lietuvos Respublika nutolo nuo klasikinių valstybės tikslų

Praėjusi savaitė buvo ypatinga tuo, jog lietuviško interneto puslapiuose aptarinėtos nepamatuotai didelės maisto kainos lietuviškose parduotuvėse. Dar anksčiau matėme Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios reportažus iš Lenkijos, kurią užplūdo lietuviško maisto nebeįperkantys piliečiai. Atrodo, jog Lietuvos Respublika tapo rojumi postsovietams, bet pamote savo piliečiams, kurie bėga iš jos, kaip kad bėga iš namų nemylimi vaikai.

Kas vyksta Lietuvoje – ar vien tik maisto revoliucija? Kadaise panašią buvo sukėlusi karalienė Marija Antuanetė, badaujantiems gyventojams patarusi vietoj trūkstamos duonos valgyti pyragus. Žeminami žmonės pasiuto ir nukirsdino arogantišką egoistę. Panašu, kad rinkėjai „giljotinuos“ arogantiškus socdemus, kurių premjeras neįžiūri kainų padidėjimo.

Kažkas pašaipiai pavadino šį maisto kainų sukeltą maištą primityvizmu, tautos degradavimo ženklu, jog labiau rūpinamasi maistu, tačiau ne valstybės bendru nuosmukiu. Iš dalies galima tokiam teiginiui pritarti, bet „kalafiorų revoliucija“ turi ir filosofinį išmatavimą – teisingumo ir valstybės prasmės klausimą.

Matant, kaip atsainiai valdžia rūpinasi savo piliečiais, dera prisiminti pamatines Vakarų civilizacijos idėjas, kurias pasiūlė Antikos filosofai (ypač Sokratas, Platonas, Stagiritas, Aristotelis), jas perėmė ir papildė žydų ir krikščionių religijos, tačiau kurios Lietuvoje tapo primirštos, tarsi Lietuvos Respublika nepriklausytų tai civilizacijai. Gal tai skamba ir utopiškai, bet galima rasti neblogų pavyzdžių kai kuriose Europos valstybėse, kurios yra populiarios lietuvių emigrantų tarpe.

Pirmoji taisyklė yra ši: valstybė egzistuoja žmogui, dėl žmogaus, kad žmogus galėtų gyventi, gyventi gerai ir kad jo gyvenimas būtų geras.

Valstybė nėra tikslas, bet instrumentas visų piliečių laimei, asmeninei ir bendruomeninei naudai (bendram gėriui) pasiekti, todėl valstybė teisingai funkcionuoja, geriausia politinė santvarka yra tuomet, kai privalomai siekiama dalykų, kurie žmones padaro labiau laimingus,  leidžia jiems jaustis gerai ir būti gerais. Laimės ir gėrio siekimas yra valstybės gyvenimo ir veiklos „priežasčių priežastis“. Pavyzdžiui, euro įvedimas buvo siekiamas ir skelbiamas kaip didesnės naudos garantas, iš esmės buvo teisingas žingsnis, tačiau kaip tapo pritaikytas, tapo didžiausia katastrofa daugumai šalies žmonių.

Aristotelio mintimi, gerai gyvenama ir geras gyvenimas yra tuomet, kai žmogus yra laimingas. Papildant pridėčiau, jog laimė reiškiasi kūniška, psichine ir dvasine plotmėmis: žmogus turi tinkamas sąlygas darbuotis, maitintis, ilsėtis ir gydytis; gyvena nestokodamas jo psichikai būtinų draugystės, ramybės, šeimos, bendruomenės, kūrybos, pažinimo, vilties ir kitų būtinų vertybių; kai laikosi Vakarų civilizacijai pamatinių moralinių taisyklių – dešimties Dievo įsakymų ir Kristaus meilės įsakymo, taip išvengdamas sunkių nuodėmių, semdamas džiaugsmą ir ramybę iš maldos bei liturgijos.

Kad laimė, pagrindinis valstybės ir įstatymų tikslas būtų įmanoma, privalu laikytis teisingumo, kuris yra laimės pagrindas. Teisingumas turėtų būti aukščiausioji dorybė visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime. Kuo daugiau teisingumo, t.y. gyvenimo pagal dorybes, tuo daugiau darnos ir tvarkos, tuo labiau įmanoma laimė ir gėris. Tuo tarpu neteisingumas visada reiškiasi kaip blogis, kvailystė, veda į frustraciją ir pykčius.

Iš esmės, teisingumas – tai daugybės dorybių suma ir sintezė. Dėl šios priežasties kiekvienas pilietis turi stengtis ir valstybė turi sudaryti sąlygas piliečių dorybingumui ugdyti ir išsaugoti. Dorybėms lavinti turėtų pasitarnauti ugdymo, švietimo sistema bei teisės normos, meno ir religijos iškeliami didvyriai ir šventieji, kurie dorybę įvardija, gina, išaukština, apdovanoja, o ydą – nurodo, jos netoleruoja, stengiasi pataisyti.

Antikos filosofai ypač pabrėžia tvirtumo (vyriškumo), saiko ir draugiškumo dorybes, kai išliekama gretoje per karą ir sunkius išbandymas, nepabėgama, nemetamas ginklas, kai atsisakoma paleistuvystės, prievartos, girtuokliavimo, kai žmonės siekia sugyventi taikiai, nesielgiama nemandagiai, agresyviai ir t.t. Krikščioniškoji tradicija taip pat pateikia panašų 4 didžiųjų dorybių sąrašą: išmintingumas, teisingumas, tvirtumas, susivaldymas. Aristotelio ir Platono mokyme pabrėžiama „auksinio vidurio“ taisyklė, kurią atranda išmintimi besivadovaujantis protas, tačiau čia remiamasi ne tiek skaičiais ir kiekiais, kiek individualia asmens laime ir gėriu. Tai nieko bendro neturi su apetitu, kurį skatina reportažai apie popso žvaigždžių ir turtuolių prabangą.

Teisingumas, pasak Sokrato, tai ne tik žinoti, kas yra teisinga, bet būti teisingu, teisingai elgtis su kitais, nes teisingumas yra „dorybė kitiems, dėl kitų“. Tai svarbu yra materialiuose ir teisiniuose reikaluose, kad valstybėje būtų teisingai pasidalijama ir nauda, ir įsipareigojimais, laikomasi lygybės bei teisingų mainų.

Toks yra klasikinis supratimas, kurį stengiausi glaustai pateikti. Ar tai yra utopiška, kad kiekvienas asmeniškai ir visi drauge bandytume skleisti geros nuotaikos, mandagumo, savitarpio pagalbos nuotaiką? Kiek Lietuvos Respublika tuo vadovaujasi? Emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, skyrybų, sergamumo ir nelaimingumo požiūriais Lietuva yra pirmaujančiose vietose, tai reiškia, jog dorybės nėra praktikuojamos ir teisingumas nėra pati svarbiausia vertybė.

Maisto, kitų prekių ir paslaugų kainų skandalas parodė, jog dabartinė valdžia yra nutolusi nuo eilinių piliečių, nežino ar nenori žinoti, kaip paprasti žmonės gyvena, menkai stengiasi, kad žmonės jaustųsi oriau ir turėtų daugiau progų džiaugtis savo šalimi, o pavienė ir korporacinė godulystė siekia išvengti bendrojo gėrio siekio. Belieka tik užjausti tokią valdžią, jei nesugeba sukontroliuoti tokio menko dalyko kaip kainų ir godulystė, ką ten kalbėti apie piliečių laimės siekimą!

Žmogus savo prigimtimi yra visuomeninė būtybė, kurios gyvenimas gražiausiai skleidžiasi šeimoje, tautoje ir valstybėje. Jis tiek laimingas, kiek laimingas yra dorybingoje šeimoje ir valstybėje, ir tiek nelaimingas, kiek nelaimingas dėl šeimos ir valstybės nedorybingumo.  Kita vertus, būtų klaidinga manyti, jog dėl kiekvieno mūsų asmeninės laimės pilnai atsakinga tik valstybė, tarsi mes patys individualiai nebūtume atsakingi už savo gerą savijautą, sveikatą ir sąžinės ramybę.

Net jei valstybė tik nuvilia (taip buvo carmečiu ir sovietmečiu, panašu ir dabar), reikia puoselėti šeimos ir bendruomenių ryšius, nuoširdų tikėjimą ir gražius papročius, kurie gali suteikti jėgų, prasmės supratimą ir džiaugsmo patirtį, atsverti skaudžius išgyvenimus. Bet neužmirškime, jog artėja rinkimai: tai puiki proga pakeisti valstybės vairuotojus, kurie vairuoja mūsų šalį į ydų, konfliktų, liūdesio ir problemų pakalnę. Piliečiai turėtų priminti valdžiai, kad prioritetas – žmonių gerovė, kad valdžios dorumas priklauso nuo į ją išrinktų žmonių asmeninio dorumo. Kita vertus, kokie esame, tokią ir valdžią renkame.

Norėtųsi palinkėti jums žodžiais, kuriuos mėgsta nuolat kartoti viena pažįstama: „linkiu, būk laimingas!“. Štai kokio prezidento, Seimo narių ir premjero, merų reikėtų mūsų šaliai, kurie nuoširdžiai palinkėtų ir stengtųsi, kad visi būtume labiau laimingi teisingesnėje ir dorybingesnėje šalyje.

2 komentarai

  1. Skelbiamas El. pašto adresas ar ne, jis vienodai yra VSD fiksuojamas.
    GJK!
    Esu pakomentavęs tiesos.lt paskelbtą šį Jūsų straipsnį ir labai norėčiau gauti iš Jūsų atsakymą bent privačiai:
    Komentatorius Al. pataiko į esmę, kurios nenori pastebėti Autorius: naivu tikėtis kažką pakeisti Lietuvoje per rinkimus, kada ir Vakaruose jie seniai padarė praeities politines partijas valdančiųjų oligarchų sporto komandomis, lenktyniaujančiomis prie lovio už tinkamesnę tarnystę. Partijų liko tik pavadinimai. Suprantama, Vakaruose nėra maskoliško įžūlumo, neinama per lavonus, politikai, sukompromitavę oligarchinę demokratiją nusikaltimais, ne tik nedengiami klano sėbrų, bet išmetami lauk ir patenka į kalėjimus. Tačiau rinkiminis mechanizmas toks pat: perėję per ideologinę ir turtinę atranką oligarchų tarnai patenka į svarbiausių medijų palaikomą kategoriją ir toliau varžosi jau tarp savęs vardan esamos sistemos išlikimo. Ar sistema gera? „Geras-blogas“ yra dorovės klausimas tikinčiajam. Jei skelbiama kiekvienam privaloma tolerancija nuodėmei, vargu ar krikščioniui tai gera. Autorius pamiršo, kad ne Marija Antuanetė kalta dėl masonų revoliucijos, bet antikinės demokratijos idėjos (Platono valstybėje yra vergvaldžiai, tarnai ir vergai, o Antikoje apskritai vergai nelaikyti tauta ir jokiuose rinkimuose nedalyvavo). Žinoma, absoliutizmas smarkiai nusidėjo krikščionybei, bet tai prasideda dar nuo X amžiaus simonijos Bažnyčioje, Kliuni reformų, feodalų ir imperatorių akistatos su popiežiumi, pagaliau – nuo vienos krikščioniškos Europos subyrėjimo į egoistines karalystes ir „patriotinių“ karų tarp katalikų dėl žemių užgrobimo. Štai kur „Marijos Antuanetės“ priežastys. Bet pačios revoliucijos priežastis – masonų kova prieš Bažnyčią už laisvę nuo D-vo. Kiek ta laisvė kainavo kraujo, reikia skaičiuoti iki pat bolševizmo, nacizmo ir dabartinio globalizmo su atpirkimo ožio suradimu islame ir atitinkamomis provokacijomis (tiesa, dar buvo Osvaldas, neva nušovęs Kenedį). Veidmainystė yra tokiame fone raginti tautą į rinkimus, po kurių bet kokių (kad ir satanistų) išrinktųjų balsų dauguma diktuoja kiekvienam privalomus viendienius įstatymus, svarbesnius už amžinus D-vo įstatymus (Kim Davis atvejis, Vatikano ir Hollando reakcija!)
    Vargu ar teisus Autorius dėl „gėrio“ panaikinant (bent silpnoje mažoje valstybėje) nacionalinę valiutą ir tuo visiškai atimant iš jos galimybę reguliuoti savo ekonomiką, padarant ją bankinio diktato iš išorės žaislu: dabar ką nori, tą su Lietuva ir daryk. Panašiai kaip jos viduje – su žmonėmis, kada visi atsiskaitymai vyksta tik per kiekvienam ubagui privalomus bankus, o kontrolė taps mirtinai „orvelinė“, kai bus panaikinti gryni pinigai. Suprantama, kaip ir Euro įvedimas, tai nuo pačios Lietuvos nebepriklauso. Įdomu, ką Autorius mano apie šią perspektyvą, kada privatumą panaikinanti elektroninė kontrolė net pralenkia paties Orvelo pranašystes. Ką visa tai turi bendra su krikščionybe?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.