Lietuvių širdyje Dievo nebuvo, kai jie žydus šaudė

Nesenai pasirodė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškai“, kurioje pristatomas labai negarbingas lietuvių tautos istorijos fragmentas. Remiantis tardymų protokolais, liudininkų ir kitų šaltinių pateiktais duomenimis, knygoje atskleidžiamas tiesioginis ir materialus lietuvių dalyvavimas žydų tautos naikinime – holokauste. Taip nuo Lietuvos paviršiaus neteisėtu, nežmonišku būdu pašalinta apie 200 000 asmenų, kuriuos žudė, konvojavo, turtą pasisavino būtent daugiausia vietiniai lietuviai. Bent jau oficialiai krikščionybę išpažįstančiam kraštui – tai didelė gėda ir kaltė, kurios nebenusiplaus.

Tų įvykių akivaizdoje ir pašaliniai stebėtojai, ir aukos, ir budeliai klausė – kur tuomet buvo Dievas, kodėl nesutrukdė, nesustabdė to žvėriškumo ir neteisybės? Kaip jau tapo įprasta, kalti visi – tik ne mes. Net Dievas kaltas, kas atrodo labai absurdiška. Kita vertus,  čia reikia aiškintis, kaip suprantame Dievą ir apie kurį dievą klausiame, nes yra tik vienas tikras Dievas, o kiti dievukai – tai ligotos fantazijos ir absėdimų vaisius.

Remiantis moderniųjų laikų ideologijomis ir nekrikščioniškomis religijomis, nėra jokio pagrindo krimstis nei dėl holokausto, nei dėl abortų, nei dėl eutanazijos, nei dėl organų, nei dėl žmonių prekybos. Šiandien vedančiosios ateistinės ideologijos – materialistinio darvinizmo – šviesoje visa tai yra natūralu: išlieka stipriausieji, geriausiai prisitaikę, agresyviausios ir sumaniausios beždžionės. Kaip žinia, darvinizmo esmėje glūdi prievartos bei jėgos šlovinimas, teiginys, kad žmogus tėra gyvūnas, evoliucijos produktas. Pasak to, žydai tebuvo medžiaga išsilukštenti ir užviešpatauti to meto lietuviui “patriotui” ar vokiečių arijui.

Šia ideologija išimtinai rėmėsi ir Hitlerio nacionalizmas, ir vokiškai-rusiškas komunizmas, ir dabartinis oficialusis mokslas. Tam tikros rūšies darvinizmas labai populiarus vyriausybių, oligarchų, bankų tarpe, kurie už visuomenės ir gyvenimo paraščių išmeta ir išnaudoja silpnuosius: vaikus, moteris, ligonius, neturtinguosius, invalidus ir t.t.

Taigi, „lietuviškoji beždžionėlė“ savu metu siautėjo gan agresyviai, ir nors pati buvo rudosios ir raudonosios “beždžionių” tvatijama, nieko doro neišmoko. Ar kas pasikeitė Lietuvos džiunglėse? Čia ir toliau siautėja valstybės, oligarchų, šeimų, nusikalstamų struktūrų beždžionės, kuriems vienintelis argumentas – primityvi jėga ir gyvuliški instinktai. Mokykloje toliau dėstomas darvinizmas, eiliniai žmonės vienas su kitu elgiasi irgi panašiai.

Jei žvelgtume rytietiškų religijų žvilgsniu, pavyzdžiui, Indijos, žydų ar kitų tautų žmonių kančia tebuvo karmos pasireiškimas, atlygis už praėjusių gyvenimų klaidas. Jurgos Ivanauskaitė aprašytas rytietiškų religijų abejingumas kito kančiai niekuo nesuderinamas su krikščioniškos užuojautos samprata. Bet širdyje jaučiame, kad tie atsakymai yra nenormalūs, tai greičiau pabėgimas nuo tikrų atsakymų ir nevykęs pasiteisinimas.

Bibliniu mokymu, Dievas „gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16), yra šviesa, ir be Jo žmonės tūno ir pažinimo, ir moralės, ir dvasinėje tamsoje. Dievui nieko netrūksta, žmogus jo egzistavimui nėra būtinas, tačiau žmogui Dievas yra gyvybiškai būtinas, ypač kai tapo sužeistas nuodėmės.

Dievas sukūrė žmogų kaip protingą ir laisvą būtybę, kuriam nurodė užduotį užbaigti savęs kūrimą, apsibrėžti. Kalbame apie antrąjį, t.y. moralinį žmogaus sukūrimą laikinojo gyvenimo bėgyje. Matydami šalies materialinį ir kultūrinį stovį, neabejokime – tai mūsų moralinė būklė atsispindi, mūsų santykis su Dievu ir žmogumi. Tautos moralė atsispindėjo žydus naikinant ir dabar neigiant kaltę.

Biblinis tikėjimas atskleidžia ir dvi gyvenimo plotmes – kūnišką ir dvasinę, kai kūniškumas yra svarbi prielaida, priemonė sielos raiškai, subrendimui ir išganymui, būties pakreipimui Dievop, kaip ženklų ir bendravimo laukas.

Kas vyko tuo metu, kai vieni žudė, o kiti buvo žudomi? Žmogus apibrėžė save Dievo atžvilgiu: vieni nuo Jo nusigręžė, paniro į pragaro tamsą darydami siaubingus dalykus, kitų gi sielos artėjo prie Dievo šviesos per kankinystę, jei tokią viltį savyje brandino. Kūnų žudymas nebūtinai reiškia sielų žudymą, nes, kaip skaitome daugelyje kilnių kankinysčių liudijimuose, žmogaus siela išeina iš šio laikino pasaulio kaip laimėtoja, paaukojusi Dievui aukščiausią auką. Knygoje „Mūsiškai“ pasakojama, kad į mirtį žydai ėjo nuolankiai, nesiblaškė. Šio pasaulio demonai turėjo galią tik jų kūnams.

Žinoma, fiziškai išnaikinus žydus, neliko Lietuvoje ir jų dvasinio indėlio. Lietuviams fiziškai išsikraustant iš Lietuvos, neliks ir lietuviškumo. Panašiai neįvykdžius materialinės restitucijos ir fiziškai naikinant parapijas, ėmė nykti ir krikščioniška dvasia.

Per materialinius dalykus mes apsibrėžiame, kuriame save moraliai ir dvasiškai Dievo ir žmonių atžvilgiu. Dėl šios priežasties Lietuva privalo atlyginti išlikusiems išžudytųjų žydų palikuonims kompensacijomis už tuos išluptus auksinius dantis iš jų mirusiųjų burnų, už begėdiškai užvaldytą  jų nuosavybę, už tuos kūnus, kurie dirbo Lietuvai, bet buvo sumesti ir trūnija nesutvarkytuose kemsynų ir šabakštynų kapuose, galų gale kaip atsiprašymo ir atgailos ženklą.

Klausimas, kur yra Dievas, neturi prasmės, nes Dievas yra savo vietoje. Bet ar dabartinė Lietuva yra Dievo šviesoje? Ne tik žydų klausimu, bet ir kitais negarbingais atvejais lietuviai nenori pripažinti savo kaltės ir atgailauti už ją.

Norėčiau paklausti, kuo geresni lietuviai už vokiečius, už rusus, už lenkus, kuriems jie turi tiek daug pretenzijų? Niekuo. Vienintelė Vokietija stengėsi vykdyti kompensacijų politiką. Savu metu Algirdas Brazauskas atsiprašinėjo žydų už lietuviškąjį holokaustą. Bet niekas jautriai neįsisąmonino tos kaltės ir atsakomybės prieš žydų tautą mąsto. Panašiai prieš išbuožintą ir visapusiškai naikintą Katalikų Bažnyčią, prieš išnaudojamus savo piliečius.

Tęsiasi moralinio aklumo, nepamatuotos puikybės, neteisybės prakeikimas, žudantis Lietuvos visuomenę naujomis apraiškomis. Atžagariomis rankomis vykdomas teisingumas sąlygos tai, kad lietuvių kapai išsibarstys po visą pasaulį, kur teisingumo ir pagarbos žmogui daugiau. Aktyviai dalyvaudama žydų eksterminacijoje lietuvių tauta užsitraukė savęs pačios eksterminacijos prakeiksmą, sąžinės praradimas ilgainiui sunaikins ir šią tautą.