Kuo skiriasi musulmonai emigrantai nuo rytų europiečių emigrantų. XXV eil. sekmadienis

Europos dabartis man primena biblinį Egiptą Mozės laikais. Soti ir iškrypusi, susireikšminusi ir priešiška Dievui Europa baigia sunaikinti paskutinius katalikiško tikėjimo ir kultūros likučius. Tuomet Dievas siuntė dešimt galingų perspėjimų, bausmių faraonui, kad suminkštintų jo užsispyrimą. Panašiai Europa išgyvena jau kelintą sukrečiantį ženklą, tačiau jos faraoniškas užsispyrimas prieš Galybių Viešpatį dar nė kiek nesuminkštėjo.

Pirmuoju nelaimės ir bausmės ženklu laikyčiau Europos šalių demografinę tragediją, kai per abortų įteisinimą buvo įsileistas mirties angelas, žudantis pirmiausia nepilnamečių mergaičių pradėtus kūdikius, griaunantis šeimas ir steigiantis vienalytes sąjungas. Antras ženklas – gamtos naikinimas ir stichijų įsisiautėjimas. Trečias – prasidėjęs brolžudiškas karas tarp Ukrainos ir Rusijos. Ketvirtas ženklas – musulmonų emigrantų antplūdis.

Norisi šiek tiek daugiau apie pastaruosius pasakyti. Kodėl jie įnirtingai stengiasi patekti į  Europą, ir ypač į Vokietiją bei Švediją? Atsakymą pateikia šio sekmadienio bibliniai skaitiniai iš Jokūbo laiško ir Morkaus evangelijos. Apaštalas Jokūbas sako: “Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Iš kur atsiranda karai, iš kur jūsų tarpe kivirčai? Ne iš kur kitus, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose? Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogai prašote, trokšdami tenkinti savo įnorius”. Jėzus įspėjo mokinius, kad nekeltų konfliktų dėl pirmų vietų, tačiau stengtųsi pirmauti tarnavimu kitiems.

Kad galėtume suprasti, kas yra islamas, reikia įsigilinti į jo įkūrėjo gyvenimą ir mokymą. Tai buvo ambicingas nuskurdusios didikų šeimos palikuonis, kuris vaikystėje patyrė, ką reiškia iš turtuolio tapti gatvės valkata. Jo užgauta ambicija skatino jį svajoti, bet kokiomis priemonėmis praturtėti, išgarsėti ir būti gerbiamu. Pasak šv.Jokūbo žodžių, Mahometas pavydėjo ir kariavo, geidė ir žudė. Šią diagnozę išreiškė ir garsus mąstytojas šv.Tomas Akvinietis Summa Theologica I Knygoje, 16 skyriuje „Contra paganos“: “Mahometas suvedžiojo tautas žadėdamas kūniškus malonumus, kurių troškimas įkvepia žmogaus kūno aistringumą“.

Kitų pasisakymai būtų vienašališki, jei jų teiginių nepatvirtintų istoriniai faktai, jog Mahometą buvo užvaldžiusios visos didžiosios nuodėmės, ypač pavydas, rūstumas, godulystė ir paleistuvystė. Neatsitiktinai savo rojaus vizijoje, kuri pateikiama Korane ir kurios pagalba viliojami jauni vyrai savižudiškiems iššūkiams, jis regi daug malonumo, bet ne dvasinio, o grynai kūniško: jaunos moterys, neribojamas seksas, turtai, prabanga ir kiti džiaugsmai, apie kuriuos svajoja neturtingas Azijos ar Afrikos gyventojas. Gyvenimo tikslas yra išreikštas materialaus ir juslinio rojaus siekimu.

Juk neatsitiktinai islamas toleruoja daugpatystę. Be to, Gateston institutas pateikia siaubingus duomenis apie musulmonų vykdomus lytinius prievartavimas Vokietijoje: dešimtys tūkstančiai atvejų rodo ne tendenciją, bet islamo suformuotą požiūrį. Nors prievartavimų pasitaiko ir europiečių tarpe, tačiau krikščioniškojo tikėjimo įtakoje žmogus mokomas savitvardos, pagarbos ir atsakomybės, todėl tų atvejų yra nepalyginamai mažiau.

Nors tiesos ir gėrio elementų, kaip teigiama katalikų dogminiame dokumente Gaudium et spes, galima rasti ir islamo religijoje, tačiau iš esmės ši religija yra materialistinė ir politinė doktrina su iškraipyto judėjų-krikščionių mokymo pamušalu. Tai leidžia suprasti, kas įkvepia jaunus, pretenzingus, šoklius ir agresyvius vyrus, kuriuos matome reportažuose, taip įnirtingai brautis per Vengrijos ar Kroatijos sienas: materialinė gerovė ir yra jų rojus, į kurį kviečia jų pranašas ir dievybė. Užteko Angelei Merkelienei neatsargiai išsitarti, kas “Vokietija priims bet kokį kiekį emigrantų”, ir minios su plakatais “Mes pas mama Angelę” pasileido į Europą. 35 milijonai pakeliui, dar 100 milijonų – ruošiasi. Pavydas ir geidulys juose skatina viltį ir agresiją. Tai visiški oportunistai, kuriems tolimas yra krikščioniškasis idealizmas, integracija, pliuralizmas ar demokratija.

Deja, oportunistais tapo ir daugumas emigrantų iš Rytų Europos, kurie, stokodami dvasinių ir kultūrinių vertybių, virš visko iškelia materialias. Komunistinis materializmas yra kitokio pobūdžio nei islamas, tačiau taip pat vadovavosi pavydu turtuoliams ir skatino kovą dėl neva lygybės. Vargšų nesumažėjo, bet padaugėjo, o vaduotojai nuo nelygybės klestėjo prabangoje. Žlugus šiai iškreiptai sistemai, minios materialistų puolė į gerbūvio šalis ieškoti savo materialiojo ir juslinio rojaus.

Materialistais negaliu vadinti tų, kurie net ir būdami emigracijoje, gerbūvio šalyse liko tautiški ir tikintys katalikai, besistengiantys šeimose, asmeniškai ar bendruomeniškai puoselėti dalykus, kurie ir sudaro Europos civilizacijos bei lietuviškumo esmę.

Tad kuo skiriasi islamiškasis materialistas ir europietiškas materialistas? Mažai kuo. Abu yra pykčio pilni, nepasotinami, agresyvūs, pagimdyti chaoso, iš jo bėgantys ir tą chaosą atnešantys su savimi. Užtenka pažiūrėti, kokius šiukšlynus po savęs palieka pabėgėliai iš Azijos ir Afrikos, kokius šiukšlynus palieka gamtoje iškylavę Rytų europiečiai.

Bet skirtumas yra tas, kad musulmonai yra stipresni oportunistai negu europiečių nacionalinis ar religinis solidarumas. Jų skaičius didesnis, jų suktumas ir agresyvumas aiškiau išreikšti, daugumas jų neturi ką prarasti. Tuo tarpu europiečiai gali prarasti viską.