Kūnas turi būti meilės auka. V eil.sekmadienis

Šio sekmadienio evangelijos skaitinys pasakoja apie stabuklingąjį gydytoją – Jėzų Kristų. Tarp daugybės pagydymų šįkart paminima ir išskiriama Simono – Petro uošvienė, kuri karščiavo, tačiau liga paliovė Išganytojui paėmus jos ranką. Ji striktelėjo iš lovos ir galėjo priimti svečius, jiems kažką pagaminti ir patarnauti. Šis paveikslas yra raktas į ligos ir sveikatos temą.

Prabėgo amžiai, tačiau Bažnyčios istorijoje buvo ne tiek ir daug gydymo dovaną turėjusių pasauliečių, kunigų ar vienuolių. Dažnai tai buvo šventi ar bent labiau pamaldūs žmonės. Sakytum, jog Dievas nelabai linkęs suteikti pagijimo iš kūniškų ligų malonę, nes kokia prasmė nusidėjėliui būti sveikam? Toks kaip riebi kandis eikvoja šį pasaulį, išvarpydama ir spyromis paleisdamas Dievo dovanas, savo gyvenimą. Iš dešimties pagydytų raupsuotųjų tik vienas atėjo padėkoti Jėzui, tik vienas suprato sveiktos vertę ir prasmę.

Evangelijos atpasakojami išgijimai dažnai turi vienui vienintelį tikslą – sielos išgydymą, atsivertimą ir tikėjimą. Aklasis ne tik praregi, bet ir ima tikėti Jėzumi. Tai dvasinis praregėjimas. Raišasis ima šokti su ramentais, bet dar labiau jis atgyja dvasiškai. Mirusysis prikeliamas ir tai yra lyg nusidėjelio ir bedievio atsivertimas ir įtikėjimas į Dievą.

Kai visas pasaulis bėga nuo ligų, ieško sveikatos, meta didžiausius pinigus ir leidžiasi mulkinami profesionalių ar neprofesionalių gydytojų, Jėzus priima kančią, sužalojimus ir mirtį. Jį pasekę šventieji vienas už kitą uoliau vargino savo kūnus ir priėmė nepriteklių, ligas, išsekimą, aukojo savo gyvenimą ir gyvybę dėl tikėjimo. Pirmųjų amžių atsiskyrėliai stulpininkai melsdamiesi ilgus metus praleisdavo ant specialiai pastatytų platformų. Kiti dykumose su gabalėliu duonos, mažai miegodami vargino savo kūnus ilgomis maldomis ir darbu. Užtenka prisiminti šv.Pranciškų, kuris šoko į erškėtrožių krūmus, į ledinį vandenį, valgė maistą su pelenais. Antai šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresė mirė nesulaukusi nė 30 metų nuo prasto maisto, negydoma, persekiojama savo vyresnybės. Pavyzdžių gausybė.

Patogumus pamėgusiam žmogui tokie dalykai atrodo kvailystė, nes, būdamas kūniškas, nesuvokia buvimo dvasišku prasmės, neturi tokios patirties. Bet niekas ir nereikalauja kažkokio ypatingo kūniško alinimosi tikėjimo ir meilės vardan. Užtenka vadovautis Jėzaus parodytu pavyzdžiu ir taisykle, jog kūnas turi būti aukojamas kaip meilės Dievui ir artimui auka. Tai mums nuolat primena Kryžius ir jo sudabartinimas Mišiose.

Kiek taurių motinystės pavyzdžių dėl savo vaikų, vyrų ir šeimų. Motinystė be tėvystės nebūtų pilnai įmanoma, jei pasiaukoję dėl savo šeimos vyrai neatnašautų savo darbo ir vargų auką. Panašiai kunigai aukoja savo kūną kaip meilės auką Bažnyčiai, pasirinkdami celibatą ir aukos egzistenciją užkampiuose kaimuose, misijose, emigracijoje, dieną ir naktį rūpindamiesi sielomis ir šventovėmis. A.a. mons.A.Svarinskas sakęs, jog nuodėmė kunigui mirti lovoje, ne kaip atnaša už Dievą, sielas ir Tėvynę.

Mažai kas besuvokia Kristaus kūno auką ir jo pavyzdžiu seka. Todėl neturime normalių šeimų, absoliuti dauguma šeimų turi tik vieną vaiką, nėra pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę, žlunga patriotizmas, klesti emigracija, silpsta parapijos.

Sveikatos, sporto ir sveikos mitybos laikais meilės ir aukos nedaugėja. Gražuolės nenori vaikų, kultūristai primuša moteris, salotų privalgę sveikuoliai gaudo čakras. Kas tokiems žmonėms būtų geriausia? Ogi kad Dievas juos visus susargdintų.

Antai vienas pilietis teisinosi, kad neranda laiko nei maldai, nei sekmadienio Mišioms. Dievas davė laiko, o laiko nėra. Pažadėjau jam pasimelsti, kad gautų laiko – pavyzdžiui, leistų pateikti į avariją ir susilaužyti stuburą. Ir tada – marios laiko! Guli sau žvelgdamas į lūbas, ašaros ir maldos, ir atgaila, ir filosofinės mintys, ir visa tai, kam trūko laiko. Tik tiek, kad tai bus jau nebe meilės, bet atgailos auka.