Kun.R.Šalaševičiaus pasitraukimas

Žinia pirmiausia pasirodė portale delfi lt, vėliau ją patvirtino arkiv.G.Grušo kreipimasis Vilniaus arkivyskupijos puslapyje. Buvęs seminarijos rektorius, monsinjoras, arkikatedros klebonas, kurijos kancleris kun.Robertas Šalaševičius, rašoma, dėl moters palieka kunigo tarnystę.Susidaro įspūdis, jog jis jau sudarė civilinę santuoką, kadangi lrytas lt žurnalistės kalbintas Kauno kancleris A.Grušas išvardijo bausmes, kurios taikomos ne suspenduotam, bet ekskomunikuotam kunigui: nei Komunijos dalinti, nei jos pačiam priimti.

Keli dalykai šioje istorijoje stebina ir verčia klausti. Kas glūdi giliau? Ar tikrai moteris?

Nesenai lankęsis Vilniaus kurijoje pastebėjau, kad nebėra ilgamečio jos sargo Ginto, visada geros nuotaikos, paslaugaus, draugiško darbuotojo. Pasitiko nabašniko veido  vyriškis,  liepęs lauke palaukti susirinkimo, į kurį buvau pakviestas. Tai tik nedidelė iliustracija, jog pasikeitė kurijos šeimininkas, pasikeitė ir jo komanda. Prie kardinolo Bačkio klestėjusios Dalgėdų draugijos kurijoje neliko nė kvapo. Nežinia, kiek reikšmingas tam įvykiui buvo naujojo ordinaro užsakytas kurijos  finansų auditas.

Pasak to posakio, nauja šluota naujai šluoja, todėl išluotas tapo ir buvęs kardinolo “pupilis” kun.Šalaševičius, kuris mėgavosi svaiginančios karjeros darymu. Nepaneigsi fakto, jog jo būta imlaus proto, gabaus, ypač pasižymėjo psichologinės įtakos talentu buvusiam ordinarui. Deja, nebuvo dvasininkijos mėgiamas dėl charakterio trūkūmų.

Stulbinanti jauno dvasininko bažnytinė karjera, kurią vystė  kardinolas Bačkis, baigėsi stulbinančia krize, kritimu. To nebūtų atsitikę, jei būtų buvęs saikas, jei kur kas anksčiau būtų atkreiptas dėmesys į nepalankius ženklus. Pirmiausia, tai klierikų protestas paskyrus Šalaševičių seminarijos vicerektoriumi o paskui ir rektoriumi. Ir per jaunas, ir per daug ambicingas, ir netinkamo būdo. Nuncijus Zurbrigenas  Šalaševičių blokavo monsinjoro titului ir į diplomatinę tarnybą. Bet visur tarsi forsuojant vestas, stumtas, siūlytas…

Ir staiga jokių karjeros galimybių, žlugusios pastangos užhipnotizuoti šeimininką, atsiradusi įtampa, kaimo perspektyva kur nors kurortiniame vyskupijos pakraštyje, žiauri eilinio Lietuvos kunigo aukos ir kančios egzistencija  abejingos respublikos ir šaltos kurijos, kurios įvaizdį ir pats kūrė, akivaizdoje. Depresija, neviltis, visų planų ir lūkesčių žlugimas. Nebeguodžia malda, užtat ėmė guosti moteris, prie kurios sukrėsta siela prigludo. Iš spaudos sužinome, kad gi tai jo atverstoji į tikėjimą  moteris.

Mano galva, pralaimėjo ne tik kun.Šalaševičius, bet ir naujasis arkivyskupas. Jo tarnystės pradžia pažymėta tokia netektimi ir konfliktu. Čia išryškėja ir kita blogybė – asmeniškumai. Susidaro įspūdis, kad per asmeniškumus buvo iškilta, ir per asmeniškumus buvo nupulta. Jei tik tiek, tai maža vilties, kad eisime kompetencijos ir solidumo keliu. Reikėtų pakilti aukščiau intrigų, liautis  slapstytis už šaltų ir netinkamai interpretuojamų kanonų. Ar kas nors gelbės žūvančią kunigo sielą ir bendruomenės tikėjimą?