Kryžiaus lentelės programa. Kristaus karaliaus iškilmė

Virš prikalto ant kryžiaus Viešpaties Jėzaus Kristaus buvo patalpinta lentelė su užrašu trimis kalbomis (hebrajų, lotynų ir graikų): „Jėzus nazarietis judėjų karalius“. Tai buvo jo kaltės užrašas, kurį, nepaisydamas žydų religinių vadovų protestų, užrašė romėnų kareivis. Mat Jėzus skelbėsi karaliumi, tačiau aiškiai nurodė, jog jo karalystė nėra iš šio pasaulio.

Kaltės formuluotėje atsispindėjo romėnų okupanto pašaipa Jėzaus ir ypač žydų vyresnybės atžvilgiu. Jį įkvėpė pats šėtonas, kuris išliejo savo pagiežą ir panieką karaliui, pasikėsinusiam į jo, pasaulyje viešpatavusio tamsos kunigaikščio, pretenzijas.

Dievo planas yra toliaregis ir nepakeičiamas, todėl pašaipaus kaltinimo užrašas tapo Jėzaus karaliavimo programa ir simboliu. Lotynų kalba reiškė Romos imperiją, galingiausią to meto civilizaciją. Graikų kalba yra žmogiškosios išminties ir tiesos simbolis. Hebrajų kalba reiškė tikrąją religiją ir pamaldumą. Tai skamba taip, jog Jėzaus karalystė bus paremta tikrąja galia ir nepalaužiama stiprybe, tiesa ir išmintimi, tikru ryšiu su Dievu ir pamaldumu. Lotynų-graikų-hebrajų kultūros esmingai priklauso taip vadinamos Vakarų krikščioniškosios civilizacijos apibrėžimui.

Kristus jau yra karalius, todėl neturėtų jokios prasmės pastangos jį naujai karūnuoti ar paskelbti. Tinkamiausias poelgis būtų jį priimti tokį, kaip lyderį ar vadą. Tai reikštų, jog nei konstitucijos, nei instrukcijos, nei EU, nei JTO, nei jokie kiti totalitariniai subjektai neturėtų būti priimami kaip svarbesni už Jėzų, kuris vienintelis yra tiesos, gyvybės, šventumo, malonės, teisingumo, meilės ir taikos karalius.

Deja bažnytinėje terpėje vis labiau įsigali politinis korektiškumas, bet ne Kristaus autoriteto dvasia. Labiau dairomasi, iš kur vėjas pučia, todėl jos narių nepavadinsi drąsiojo Jėzaus, kuris pasakė ir padarė tai, ką norėjo, pasiuntiniais, bet labiau politikais. Pataikavimas pasauliui privedė prie to, jog tylioji visuomenių apostazija tapo agresyviąja.Kai kurie katalikai ir jų dvasininkai tapo orų prognozių specialistais, nes susitikimuose laiką užima paviršutiniškomis ir nereikalingomis temomis, išvengiant esminių diskusijų apie teologiją, dabartinę padėtį ir Dievo valią.

Net jeigu ir būtų kalbama teologinėmis temomis, nepakaktų, nes reikia gyventi ir veikti pagal Kristaus pateiktus principus. Net jei ir daugintume maldas, tai nepateisintų konkrečių užduočių apleidimo. Juokingai atrodytų klebonas, jei vėjui nuplėšus bažnyčios stogą organizuotų maldų devyndienius ar aštundienius, tačiau ne žmones ir išteklius konkrečiai užduočiai spręsti.

Kristaus kryžius buvo jo pergalės plano dalis, jo karaliavimo pasireiškimas, liudijant tiesą, drąsą ir atiduodant savo gyvybę už daugelį, kad suburtų iš jų sau pasišventusią tautą, sugebančią kovoti už savo karaliaus reikalus. Juk ir Jėzus sakęs, jog jo karalystėje dalyvaus tik smarkieji, kurie turi dvasinės jėgos už ją kovoti.

A.a. mons. A. Svarinskas yra kalbėjęs, jog gėda kunigui mirti lovoje, bet ne prie altoriaus, ne kovojant už Kristaus karalystę. Monsinjoras mirė lovoje, nes sulaukė gilios senatvės,  nemažai iškentėjęs lageriuose, kalėjimuose, teismuose. Šalia jo daugumas atrodome ne kaip Kristaus pasiuntiniai ir tarpininkai, bet kaip apkerpėję instituciniai darbuotojai. Kur pasidėjo toji Bažnyčios galybė, išmintis ir liturgija, apie kurią pranašavo jos karaliaus kryžiaus lentelė?

Kristus Karalius, tiesa, jau užviešpatavo, tik laiko klausimas, kada pilnai bus tai paskelbta ir pasireikš. Bet ar mes su juo?