Kristaus Prisikėlimo iškilmė

Kažkada viename laikraštyje teko skaityti interviu su motina, kuri augina sunkiai sergantį sūnų. Sulaukus trylikos metų jam smegenyse atsirado pavojingas auglys. Gydytojai tada sakė, jog  gyventi liko trys savaitės. Interviu vyko praėjus trims metams nuo tos diagnozės, ir berniukas dar gyveno. Kaip tai galėjo atsitikti, juk jis  pagal visas naujausias medicinos mokslo  išvadas neturėjo teisės gyventi? Atsakymas yra tik vienas: tai motinos stipraus tikėjimo malda ir meilė. Ji meldėsi šiais Jėzaus žodžiais: „Tėve, tepraeina ši taurė. Tačiau tebus ne mano, bet Tavo valia“. Šiai moteriai tinka Jėzaus žodžiai: „Moterie, stiprus yra tavo tikėjimas“.

Kristus nuogąstavo dėl mirties, mes visi bijome mirties. Sunku šį jausmą nugalėti. Kai mirties šešėlis prie mūsų prisiartina, tuomet mes imame ieškoti gyvybės priežasties ir šaltinio, ieškome priemonių gyvybingumui sustiprinti, prote ima aiškiau klostytis gyvybės, kurios nevertinome, vertė ir grožis. Kai kurie leidžiasi į paslaptingas, demoniškos prigimties jogos, spiritizmo, ezoterikos ir kitokias sritis, griebiasi net ir to smaluoto šiaudo, kad iš mirties verpeto išsigelbėtų, manydami, kad gyvybės šaltinis yra kažkur šalia Dievo, ar net pas velnią…

Tikinti moteris neabejojo, kas yra gyvybės šaltis. Ji ėjo per kančią ir mirties akivaizdą prie Dievo, gyvybės davėjo, prie Kristaus prisikėlimo paslapties. Dažnas dalykas, jog per kančią žmogus ateina prie prisikėlimo patirties. Kol jaunas, sveikas, turtingas ir pagerbtas, neretai su abejingumu ar panieka žvelgia į Dievą, nesupranta ir prisikėlimo tiesos.

Kaip gerai, kad yra Velykų šventė. Mes nuolat atsiduriame prie vienokių ar kitokių kapų, prarandam viltį, bejėgiškai klausiam – „kas toliau?“. Tuščias kapas šiandien skelbia: nenuogąstaukite, drąsos, nusišluostykite ašaras, net jei ir pavargote nuo asmeninių ar pasaulio dramų, gyvybė yra pirmesnė už mirtį, ji amžina, prie jos per Velykas ir tikėjimą prisiartiname džiaugsmingai giedodami „Aleliuja“.

Su šv.Velykomis!