Kristaus Karaliaus iškilmė, bažnytinių metų pabaiga

Po vieno ūkininko mirties buvo atplėštas jo testamentas, ir, visų nuostabai, visos jo nuosavybės paveldėtoju nurodytas – šėtonas!.. Visi stebėjosi, svarstydami, kaip dabar tą nuosavybę perduoti velniui. Vienas išmintingas advokatas patarė: palikite jo žemę, namus ir nieko ten nedarykite, tokiu būdu bus atiduotas palikimas velniui. Iš tikrųjų, po kelių metų ėmė želti piktžolės, brūzgynai, nuosavybė pasidarė netinkama žmogui. Panašiai galima velniui atiduoti apleistus vaikus, bendruomenes, parapijas, sąžines…

Žmogus negali gyventi aplinkoje, kurioje nėra tvarkos, nėra palenkta jo prigimčiai, nebūdamas ten šeimininku. Ilgainiui nebeįmanoma gyventi ir ten, kur nėra Dievo tvarkos, kur ji atmetama. Kiek sutinku tikrai tikinčių žmonių, nematau, kad kas nors gyventų kaip gyvulys. Krikščioniškas gyvenimas, paremtas Dievo įsakymais ir Kristaus Evangelija, yra labai palankus žmogui ir visuomenei. Bet kur tik matau tikėjimo praradimą, ten gyvenimas darosi kraupus, ten daug tragedijų, ašarų, pasimetimo,  traumuotų vaikų.

Daug kur Lietuvoje kaimų mokyklose tik trečdalis vaikų sugeba įsisavinti mokyklos programą, nes daugumas yra menko intelektualinio pajėgumo, turi bendravimo problemų. Tai savo tėvų apleisti vaikai, kurių auklėjime trūko ne tik Dievo, bet ir šiaip objektyvesnės tvarkos. Dievas ir jo Bažnyčia jiems tikrai padėtų, bet jie labiau tiki mokslo ar televizorių „šviesa“, kuri taip jų ir neapšviečia.

Kristaus Karaliaus iškilmėje užbaigdami bažnytinius metus skaitome Biblijos fragmentus, liudijančius, jog Kristus yra visos kūrinijos kūrėjas ir atpirkėjas. Tačiau žmogus leidosi savanoriškai beprotybei, panoro nebepriklausyti jam ir atskirti nuo jo visa tai, ką iš jo gavo: prigimtį, gamtą, galimybes, savybes, sugebėjimus ir t.t. Neįmanoma gyventi niekam nepriklausant, vis tiek prie kažko prisišliejame. Dvasine prasme, nejučiom žmogus atsiskyrė nuo Kūrėjo ir ėmė gyventi nuopolio ir klaidingos autonomijos dvasia, pavergtas velnio.

Bibliniu požiūriu, išganymo neturinčio žmogaus dvasinė būklė yra tokia: jis arba maištininkas, arba klystantis.  Maištavimas ir klaida jį išplėšia iš Dievo tvarkos, todėl jis tampa svetimas Kristui ir jo Bažnyčiai. Jėzus atėjo sutaikinti žmogaus su Dievu ir išvaduoti iš nežinios tamsybių, sugrąžinant žmogų jo kūrėjo ir atpirkėjo galiai per Dievo Žodį, kryžių, širdį, altorių, kunigystę, sakramentus, krikščionių liudijimą ir veikimą.

Būdami Dievo vaikai, sąmoningai priklausome Kristui ir Bažnyčiai, todėl savo namuose, parapijoje ir visuomenėje siekiame laikytis Dievo valios, katalikiškos tvarkos. Nevalia gyventi pagal pasaulio diktatą, neprivalome laukti pritarimo ir leidimo iš tų, kurie niekina katalikiškas vertybes. Antai, viena motina pasakojo apie savo vaikus, kurie ją aplankydavo kaime, bet griaudavo jos krikščioniškus papročius, per juos nebegalėdavo nueiti sekmadienį į bažnyčią. Kartą paprašė: „vaikai, šiandien sekmadienis, noriu į bažnyčią, važiuokim kartu arba bent pavežkit“. Sūnus atsakė: „Tada apsispręsk: ar mes, ar bažnyčia! Jei mus paliksi dėl bažnyčios, mes nebeatvažiuosime pas tave“. Moteriškė jiems atsakė: „Dievas yra aukščiau visko, norit – važiuokit, norit – nevažiuokit, bet Dievo ir tikėjimo dėl jūsų neišžadėsiu ir sekmadienio neleisiu prie puodų, be maldos!”. Taip ji paliudijo ir apgynė tikėjimo vertybes, gyvenimo tvarką, kurios mokė kadaise savo vaikus, dabar atmetusius krikščionišką gyvenimo būdą.

Mes drąsiai galime pasakyti, jog katalikybė sukūrė ištisą civilizaciją, vadinamą Vakarų, paremtą krikščioniškomis vertybėmis, bet joje šiais laikais išplito įvairaus plauko maištininkų ir klaidatikių. Jei tokių būtų dauguma – įvyktų katastrofa, bet kadangi dar yra gerų ir dorų žmonių, jie tampa atrama daugeliui pavargėlių ir pasimetusių, tampa solidaresnės ir teisingesnės visuomenės, oraus ir prasmingo gyvenimo viltimi.

Kai žmogus liaujasi rašyti testamentą velniui, bet atsiverčia Senąjį ir Naująjį Testamentus (Šv.Raštą) ir stengiasi pagal juos gyventi, tuomet krūmais ir piktžolėmis neapaugs nei žemė, nei siela, nei šeima. Kur valdo Kristus Karalius, ten yra krikščionija ir jos palaimingoji civilizacija.