Koks tavo vardas? II Gavėnios sekmadienis

Nusivedęs į  aukštą kalną tris apaštalus Jėzus jų akivaizdoje persikeitė, atskleisdamas savo tikrąjį pavidalą, kurį dengė žmogiškumas. Ką slepia kiekvieno mūsų sužeistas žmogiškumas, kas aš esu, kokį vardą man davė Dievas?

Užgauliojimai šeimoje, mokykloje, visuomenėje, visokie įvertinimai, etiketės, dangstymasis kaukėmis yra neretas dalykas. Dažnas nuo mažų dienų nešioja pažeminimų, klaidų ir nesėkmių vardus, su jais susitapatina, praranda savęs suvokimą ir savivertę. Belieka maskuoti sužeistą ir netikrą tapatybę, elgetauti įvertinimų ir pagyrimų. 

Abramą Dievas pervadina Abraomu, apaštalą Simoną Jėzus pavadina Petru. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, kai parodoma žmogui jo tikroji tapatybė ir jai tinkantis vardas. Ši patirtis tapo krikščioniškos tradicijos keisti vardus pagrindu, kai tampant vienuoliu ar, pavyzdžiui, popiežiumi, priimamas ir naujas vardas.

Vardus keičia ir šeimos gyvenimą pradedantys, emigravę, bandantys paslėpti savo praeitį ar kurdami naują įvaizdį pramogų versle. Netekusiam gero vardo žmogui reikia atpirkti jį ilga kančia ir gerais darbais.

Savo tikrojo vardo žmonės ieško įvairiais būdais. Ką randa įveiktose kalnų viršūnėse alpinistai? Atranda šaltą tuštumą ir savo valią, kurios daug kam pritrūksta tikruose gyvenimo iššūkiuose. Panašiai atsitinka meno, valdžios ir biznio srityje, kur pasiekimai liudija troškimą viršyti save, tačiau ir šiose viršūnėse galima atrasti vėl tik save ir neapleidžiančią tuštumos patirtį.

Biblija nurodo kelias patirtis, kuriose žmogus atranda save sutikdamas Dievą. Mozė grįžo iš Sinajaus kalno su Dievo įsakymų akmeninėmis plokštėmis ir spinduliuojančiu veidu. Kitaip sakant, jis grįžo su atnaujinta sąžine, morale ir šventumo patirtimi. Tai liudija, jog save galima suprasti atsigręžus į objektyvų ir apreikštą moralinį įstatymą. Sąžinė liudija tikrąjį žmogaus vardą. 

Pranašas Elijas liko ištikimas tikrajam Dievui, kuris Horebo kalne aplankė jį ramybės dvelkimu. Šis įvykis pratęsia Mozės skelbimą, jog žmogaus taptybę sujaukia klaidingos religijos.

Sukūrimo pradžioje Adomas gavo užduotį pavadinti kūrinius vardais. Naujų ideologijų ir ezoterinių judėjimų įtakojamas šiuolaikinis Adomas  prarado ne tik savo vardą, tačiau užsimojo pervadinti dalykus: vyras nėra vyras, moteris – ne moteris, kūdikis įsčiose – tik organinis gumulas, šeima – ne šeima, žmogus – ne Dievo paveikslas ir panašumas ir t.t.  

Taboro kalne atsimainiusį Jėzų lydėjo Mozė ir Elijas, liudydami, jog tai jį tuomet buvo sutikę. Šiame mistiniame įvykyje dalyvavę paštalai suprato, jog žemiškasis Jėzus yra ir Kristus (pateptasis, mesijas), vėliau apaštalas Simonas išpažino jį Dievo Sūnumi, todėl  tapo pavadintas Uola (Kefu-Petru) ir tapo Bažnyčios uola. Jam kaip pirmajam Adomui, kaip Mozei ir Elijui buvo perduota užduotis vadinti Dievą, žmones, pasaulio dalykus tikrais vardais, būti nepalaužiamu moralinės ir tikėjimo tiesos liudytoju iškreiptų ir išplautų sąvokų pasaulyje, bevardžių ar pravardžiuojamų žmonių tarpe.