Kodėl nuo uolų stumdo. IV eilinis sekmadienis

Ką reiškia gerai kalbėti? Šį klausimą kelia ne tik kunigai, bet ir politikai, šeimos žmonės. Gerai kalbantys arba bent gerai tylintys nemažai ir pasiekia. O gali būti ir nuo uolos į prarają nustumti… Apie tai pasakoja šio sekmadienio šventraščio skaitiniai.

Kaip galėjo nesupykti Nazareto sinagogos lankytojai, kai Jėzus juos pavadino blogesniais už pagonis? Jis davė kelis pavyzdžius, kaip Dievas negandų laikais gelbėjo ne išrinktosios tautos žmones, bet pagonis: Sareptos našlę nuo bado, o sirą Naamaną nuo raupsų. Savieji ir išrinktieji tapo atstumti, nes elgėsi taip įžūliai, kaip nesielgtų joks svetimasis, todėl krikto kaip musės be jokio pasigailėjimo.

Tiesiakalbiai, nepatogūs kalbėtojai buvo nemėgiami visada. Šiais laikais įsivyravus politinio korektiškumo taisyklei, blogu skoniu laikoma aptarinėti ypač kai kurias temas, kartais iki didžiausių absurdų: pakritikavus įžūlius atvykėlius, gali užsipelnyti rasisto etiketę, o štai apie tuos Merkelienės svečius nenorima nieko blogo pasakyti, net jei jie tūkstančius moterų išprievartauja ar prie šimtų priekabiauja. Tų “naujųjų tabu” yra ne vienas.

Jėzus perspėjo savo mokinius nepriimti „fariziejų raugo“, t.y. dviveidystės, kuri kyla iš noro visiems patikti ir būti pripažintam, nesirūpinant Dievo garbe ir jo reikalais, kuomet žmogus pagal aplinkybes keičia savo kaukes. Pagyrų troškimas gali tapti bjauria priklausomybe, todėl girdime Viešpaties prakeikimą tokiems: vargas jums, kai visi jus giria, nes taip buvo giriami ir melagingi pranašai. Tokie mokėjo kalbėti tai ir taip, kas patiko tik kaprizingiems žmonėms.

Krikščioniškas tikėjimas moka pagirti šventuosius, gerus žmones Išganytojo žodžiais: „kad matydami jūsų gerus darbus, žmonės šlovintų Dangiškąjį Tėvą“. Tame tarpe ir tuos, kurie tokius darbus daro. Matydami šv.Jurgio didvyrišką kankinystę žmonės šaukė: „Didis yra Jurgio Dievas“.

Tikroji evangelija vienus glosto pagal plauką, kitus – prieš plauką, todėl nei Kristus, nei jo Bažnyčia, nei krikščionys nebuvo priimami vienareikšmiškai ir nebuvo visų ir vasada giriami. Biblijoje galima sutikti visiškai priešingų epitetų: nuo išpažininimo Mesiju ir Dievo šventuoju, iki apsėstojo ir pijoko. Nuo „Osana“ iki „ant kryžiaus jį“.

Kai visi giria, krikščionis sunerimsta, nes šiame pasaulyje visuotinų pagyrų dažniausiai sulaukia tik velnio tarnai. Užtenka atsiversti laikraštį ir pamatytum, kad gerų žmonių ir gerų darbų aprašymų vos vienas kitas, o kritika dieviškiems dalykams bei pagyros nenormalumams liejasi per kraštus.

Dievo tarnas nėra giriamas. Jei visi imtų girti Bažnyčią, girdi, kokia ji yra demokratiška, atvira, mylinti, saldi, karamelinė, pūkuota, minkšta, gailestinga, linksma, nieko nereikalauja, viską leidžia, viską atleidžia – kam tokia Bažnyčia yra reikalinga Dievui ir pasauliui? Tai išsidvokusi druska, išmesta ant pasaulio kelio trypimui. Tikros Bažnyčios šėtonas ir jo tarnai nemyli, todėl galima nesunkiai atsekti, kur yra Kristaus Bažnyčia: tai Romos Katalikai ir Ortodoksai. Žinoma, šiais laikais krikščionys praranda tikėjimą dėl to, jog bijo būti nepagirti ir nepripažinti.

Fariziejų raugas prisdengęs teisumo kauke kovoja prieš teisumą, su pamadumo kauke prieš pamaldumą, su doros kauke prieš dorą, su tikėjimo kauke prieš tikėjimą. Dėl šios priežasties Dievas siuntė tiesiakalbius pranašus, kurie plėšė kaukes ir kalbėjo Dievo žodžius apsimelavusiems konformistams. Apie tai kalbama sekmadienio pirmajame skaitinyje, pasakojančiame apie pranašo pašaukimą.

Nors tiesiakalbiai Dievo tarnai pasmerkiami kančioms ir baisiai mirčiai, tačiau paskui jiems jų budelių atžalos stato paminklus. Kažkas turi pasišvęsti tiesos tarnystei, kai visi ima girti melą, blogį, neteisybes, nedorybes, kai žmogus ima tolti nuo Dievo. Tikri Dievo kunigai turi būti griežti, o ne karameliniai. Tai jų tragedija, tačiau šansas pasauliui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.