Kas esate, kun. Svarinskai?

Šiuo klausimu pavadintas sovietiniais laikais sukurtas dokumentinis filmas apie jau a.a.monsinjorą Alfonsą Svarinską. Filmo autorių sumanymas buvo aiškus: parodyti jį kaip priešišką, suktą ir fanatišką dvasininką šalia kitų – „gerų“.

Jei norime suprasti, kuo buvo mons.Svarinskas, susipažinkim, kuo buvo bibliniai pranašai. Jis daug kuo panašus į juos, ir tai nebus pasakyta per daug ar nepagrįstai. Beje, Bažnyčios teologija pabrėžia kunigų ir vienuolių pranašiškąją misiją, tačiau retai kada ši misija pasireiškia taip aiškiai, kaip pasireiškė monsinjoro asmenyje.

Nors monsinjoro kalbose Lietuvos ateities tema buvo dažna, tačiau pranašas nėra vien ateities numatytojas ir skelbėjas. Pranašai buvo drąsūs ir ištikimi Dievo tarnai, sąžinės vyrai, dažnai likę vieni prieš tautą, valdžią, ėję prieš srovę, kalbėję tai, ko nenorėta klausyti, skelbę ne pataikavimus ar išvedžiojimus.

Kaip pranašas Ezechielis monsinjoras dalyvavo ir rūpinosi politika bei religija, parodydamas glaudžią jų sąveiką, kaip ir jis dėl tautinio ir tikėjimo reikalo kalėjo tremtyje, buvo su ištremta fiziškai ir kultūriškai tauta, kad skelbtų jai viltį, palaikytų jos dvasią ir paruoštų ją grįžimui.

Kaip Izaijas jis kovojo už visuomenės moralės pakėlimą, ypač valdžios tarpe. Buvo nesutaikomas komunizmo ideologijos ir jos apraiškų kritikas post ir vis dar sovietinėje Lietuvoje. Jis nuolat teigė, jog neapsivaliusi nuo komunistinės praeities šalis liks silpna, jog nutolusi nuo krikščionybės Lietuva neteks moralinės stiprybės, kurios pavyzdžiu jis neabejotinai buvo.

Atlikęs misiją sovietmečiu, jis nebuvo labai laukiamas Nepriklausomos Lietuvos tikrovėje. Tarsi Jonas Krikštytojas gyveno dykumos skurdo sąlygomis, ugningu žodžiu telkė minias ir buvo pelnęs valdančiųjų pagiežą. Kai kas monsinjorą pašiepdavo, girdi, – jis kaip šarvuotas riteris pasibaigus karui nenusiėmė šarvų, kad tremtys ir kankinimai pakenkė jo emocijoms ir mąstymui. Jis buvo stumiamas iš viešumos, pats kelis kartus mačiau kaip iš jo buvo atiminėjimas mikrofonas, kaip buvo varomas ir iš bažnyčių.

Galų gale, Jėzaus žodžiais tariant, tauta pranašus persekioja, o paskui stato jiems paminklus. Būti šventu ir tiesiakalbiu yra pavojinga ne tik priešiškame pasaulyje, bet ir Bažnyčioje. Čia, žiūrėk, uja ir atiminėja mikrofonus, o prie karsto tie patys vaikytojai beria pagiras, jog buvo legendinis žmogus. Tai dar labiau išryškina monsinjoro pranašišką prigimtį.

Į klausimą, kas buvo kun.A.Svarinskas, bandome atsakyti naujai. Šarvonės ir laidotuvių iškilmingumu, tautos, Bažnyčios, valdžios ir žiniaslaidos dėmesiu buvo įvertintas ir pagerbtas jo indėlis, padėkota už jo asmens ir gyvenimo dovaną. Buvo pasakyta daug teisingų įvertinimų.

Bet kam monsinjoras užmes savo apsiaustą, kaip Elijas Eliziejui? Ar Dievas siųs Bažnyčiai ir tautai drąsų, konjunknūroms nepriklausantį kunigą, kuris išdrįstų būti pranašu, kančios vyru, tiesos liudytoju ir kelrodžiu tautai?

svarinkas