Karaliaus Mindaugo ir dabarties apostazės nešamas prakeikimas

Minime vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo metines, tačiau prisimename, jog jis buvo gėdingas apostata, atkritėlis, kuris išsižadėjo krikšto ir grįžo prie demonų garbinimo. Jo nuodėmė lėmė, jog Lietuva daugiau nebebuvo karalystė, kad jo valdiniai dar ilgai tūnojo pagonybės tamsoje.

Tai mums proga pamąstyti apie atkritimo nuo tikrojo Dievo padarinius. Biblijoje ir istorijoje aprašoma ne viena tokia istorija. Labiausiai mums žinomos apaštalų Petro ir Judo Iskarijoto, kurie išsižadėjo Jėzaus, tačiau Petras gailėjosi ir tapo išgelbėtas, o Judo apostazę „apvainikavo“ pakaruoklio kilpa.

Apostazių pavyzdžių turime ir savo tarpe, net tarp kunigų. Antai Rimvydas Valatka Seimo narį Varkalą pavadino eretiku iškunigiu, kuris tikėjimą į Dievą iškeitė į tikėjimą Garliavos pedofilijos istorija.

Iš pradžių žmogus būna Dievui ištikimas, nuolankus ir ramios širdies, myli maldą, lankosi šventovėse, naudojasi sakramentais, nedaro mirtinų nuodėmių, vengia blogos draugijos. Savo dorybingu ir tvarkingu gyvenimu jis sukuria gerovę, tačiau vėliau į jo ir jo vaikų širdis ima brautis gyvenimo puikybė, jis vis labiau apanka, moraliai ištęžta, ima nebesuprasti, kas yra gera, kas bloga, pradeda eiti kompromisų keliu. Ironiška, jog žmonės meldžia gerovės, bet kai ją gauna, nuo Dievo pasitraukia, atgrežia jam nugarą.

Ima ryškėti užslėpta ar ir vieša apostazė, t.y. atkritimas nuo Dievo, kuri neša baisius padarinius. Žmogus netenka vienybės su Dievu, jo malonės, dorybių, atsiskiria nuo Kristaus Bažnyčios, vis labiau panyra į pragarišką būseną, tampa apvaldytas demonų, po mirties jo siela galutinai ir amžiams patenka į pragarą.

Verta atidžiau perskaityti ir pranašo Jonos gyvenimą, kuri taip pat yra apie atkritėlį. Juk jis buvo pamaldus izraelitas, arti Dievo, jam pavesta gelbėti Ninivės miestą. Vietoj to, pranašas nusprendė pabėgti į Tarso miestą, garsėjantį sėkme, turtais ir bedievybe. Mat norint skelbti atsivertimą reikėjo ir pačiam atsiversti.

Taigi, Jona nusipirko bilietą, įlipęs į laivą susisuko į antklodę ir užmigo kietu depresiniu pasmerkto, beviltiško dezertyro miegu. Jis viską prarado, sugadino, jam nebėra jokios ateities, jis bėga nuo Dievo, tikisi užsimiršti ir išvengti klausimų apie Dievą klestinčiame bedievių mieste.

Bet kaip pasakojama Biblijoje, Dievas vejasi neklusnųjį Joną, kovoja už jo sielą ir bando jį prakalbinti smarkios audros būdu. Kas bėga nuo Dievo, tas tegul žino, jog jo gyvenime laukia smarki audra, sudužimas ir skenduolio likimas.

Atkritėlis Jona kelia pavojų ne tik sau, tačiau ir aplinkiniams. Dievas siunčia audrą Viduržemio jūroje, kuria plaukia ne tik jo, tačiau ir kelios dešimtys kitų laivų. Deja, atkritėlio nusidėjelio sukelta blogio audra trenkia jo šeimai, giminei, bendradarbiams, net svetimiesiems.

Tenka girdėti, kaip nusidėjeliai teisinasi: mano nuodėmės ir klaidos palies tik mane, tik sau darau žalą. Tai netiesa, nes nusidėjelį lydi bėdos, kurios paliečia ir kitus. Kai Dievo bausmė vejasi nusidėjelį, toks žmogus tampa pavojingas ir kitiems. Kita vertus, nuo Dievo nusigręžęs ir velnio apvaldytas žmogus tampa tikru demonų užkratu kitiems, nes jo kalbos, darbai ir būvimas priartina pragaro “kultūrą”, dvasias.

Niekas neina į Dangų ar pragarą vienas, bet su savo būreliu. Atkritėlis su savimi į pragarą tempiasi ir kitus, nes sugeba iš jų atimti tikėjima, viltį ir meilę, pamoko, jog galima netarnauti Dievui ir jam priešintis. Toks žmogus tampa įsikūnijusiu velniu.

Audros išgąsdinta laivo įgula budino Joną ir ragino melstis į savo Dievą, nes jų dievukai jiems nieko negalėjo padėti. Šėlstančios jūros grėsmė nesuteikia pagrindo postringauti apie bedievybę. Jona prisipažino, jog tai dėl jo kaltės kilo baisi audra ir prašėsi išmetamas į jūrą. Pagonys jo klausė, kodėl jis bėgąs nuo savojo Dievo, ir kas Jis yra.

Apaštalas Paulius taip buvo patekęs į jūros audrą, bet jis nuo Dievo nebėgo, todėl turėjo drąsos ir galėjo užtikrinti, jog niekas nenukentės. Atkritėlis Jona buvo silpnas ir neturėjo jokios vilties, nes prarado orumą ir tikrumą, kurį teikia buvimas arti Dievo. Pasaulietinės aistros sunaikino jo dvasinę stiprybę. Jis tapo mažesnis net už aklus pagonis.

Kaip rašoma Biblijoje, išmestą į jūrą Joną praryja kaži kokia milžiniška žuvis, panašu banginis. Biblija yra simbolių knyga, todėl čia visos detalės turi savo prasmę: pagonių laivas – pagonišką tikėjimas, jūra – blogį, nuodėmės apvaldytą pasaulį, banginis – patį velnią ir pragarą.

Bėgantis nuo Dievo težino, jog ateina audros valanda, kuri išmes į tamsiausią sielos ir gyvenimo dugną. Jokios žmogiškos pastangos nebepadės. Iš audros įlėksi tiesiai į velnio gleivėtus ir smirdančius vidurius, kur tavęs laukia suvirškinimas visišku nusiminimu ir bejėgiškumu.

Bet Jona rado išeitį, kurią ir visiems atkritėliams parodė, jis ėmė melstis į tikrąjį Dievą, kurį buvo palikęs, žodžiais: „Savo nelaimėje šaukiausi VIEŠPATIES, ir jis man atsiliepė. Iš Šeolo pilvo šaukiau, ir tu išgirdai mano balsą! Tu įmetei mane į bedugnę, į jūros širdį. Mane prarijo vandenys, apsėmė visi tavo vandenų srautai ir vilnys. Tuomet tariau: ‘Iš tavo Artumo esu išguitas! Kaip vėl regėsiu tavo šventąją buveinę? Vandenys užliejo mane ligi kaklo, bedugnė prarijo mane, jūros dumbliai apraizgė man galvą. Mano gyvasčiai vis labiau gęstant, atminiau VIEŠPATĮ, ir mano malda pasiekė tave tavo šventojoje buveinėje. Tuščius stabus garbinantieji atsisako savo gailestingumo šaltinio. Išgelbėjimas ateina iš VIEŠPATIES!“. Viešpats paliepė žuviai išspjauti Joną į sausumą, sugrąžino su kaupu viską, ką velnias iš jo buvo atėmęs.

Jonos istorija labai primena Europos ir Bažnyčios dabartį, kurios kitaip nepavadinsi – baisi apostazė. Tie patys požymiai: bėgimas nuo tikėjimo į nuodėmingą gerovę, abejingumas įsismarkaujančioms problemoms, Europos laivą užvaldo pagonys, apvirškinta velnio depresyvi ir savižudiška visuomenė. Ar iš tamsumos gelmių dar pasigirs „miserere“?

jonahinthestomach