Kantrumas, dėmesys ir intencija. XXIII sekmadienis.

Kas myli tėvą, motiną, vaiką labiau nei Dievą, kas neneša savo kryžiaus ir neseka Jėzumi, kas prisirišęs prie savo nuosavybės labiau nei prie Kristaus, yra nevertas Jo. Aiškūs, stiprūs, radikalūs Išganytojo žodžiai, kurie pasigirsta šio sekmadienio šv.Mišiose ir nepalieka vietos interpretacijoms bei asmeninei nuomonei. Tai reikalavimai, kurie sustato vertybes į aiškią hierarchiją: Dievas turi būti svarbiausias, virš visko, nes jis, objektyviai imant, ir yra svarbiausias kūriniui kaip kūrėjas, palaikytojas ir gelbėtojas. Dievas yra pirmoje vietoje, žmogus – antroje, o visa kita – aplinkui.

Deja, kai kuriems tai nėra taisyklė, ir Dievo nelaiko ne tik kad svarbiausiu, ne tik svarbiu, bet mano, jog jis yra visai nesvarbus, paskutinėje vietoje, po šunelio ar alaus. Ir tai galima aiškiai įvardinti ir pavadinti totalia, absoliučia, absurdiška mąstymo ir elgesio klaida, atimančia gyvenimo prasmę, vertę ir ateitį.

Tiems, kurie suvokė tiesą apie Dievo išskirtinį svarbumą, lieka didelis rūpestis, ką daryti, kaip sutvarkyti gyvenimą, kad Dievą mylėtų labiau už viską. Ir čia pat Kristus duoda pamokymą per bokšto statybos ir taikos derybų palyginimus. Prieš imdamasis statybos žmogus kuria strategiją, svarsto. Panašiai, kariaujantys pasveria savo jėgas, ir silpnesnis siekia taikaus susitarimo. Kitaip sakant, žmogui reikia atsikvošėti, jog su Dievu kariauti neapsimoka, ir reikia susimąstyti, kaip statyti savo asmenybės ir gyvenimo mūrą, kad toji statyba nesibaigtų gėdingai.

Suvokdami Dievo absoliutų svarbumą kai kurie tikintieji pasirenka vienuolystės ar kunigystės kelią, pašvenčia Dievui savo gyvenimą, jėgas, laiką ir širdį. Bet pašaukimas į dvasinį luomą yra daugiau išimtis nei taisyklė, nes vyrauja pašaukimas į šeimą. Ką daryti jiems, pasigirdus Kristaus žodžiams, jog negalima net savo žmonos ar vaikų mylėti labiau nei Dievą? Šv. Izaokas Syrietis teigė, jog ir santuokoje gyvenantys neturėtų skirtis nuo vienuolių nei pamaldumu, nei dorybėmis, nei atgaila, nei šventumu, turėtų būti pasišventę Dievo ir jo Bažnyčios reikalams. Vienintelis skirtumas turėtų būti tik vaikai: vienuolis neturi nei vieno, o vedę, Dievo paliepimu, turėtų susilaukti bent dviejų (berniuko ir mergaitės), ir geriausia – kiek Dievas duoda. Čia aiškus tampa Bažnyčios tėvų ir mokytojų požiūris, jog šeima turi kurti namų bažnyčią, kurioje tėvas yra tarsi kunigas, motina – tarsi diakonė, o vaikai – tarsi parapijiečiai.

Privalome permąstyti savo gyvenimo būdą ir kryptį, kaip viską nukreipti link Dievo. Bet nereikia perlenkti ir iš karto mėgdžioti šventuosius. Būdami dvasiniais neūžaugomis nenorėkime nešioti dvasios milžinų batų. Reikia pradėti mažais žingsneliais nuosekliai ir kantriai praktikuoti tikėjimą kaip Dievo svarbumo išraišką: kasdienė malda, penktadienio pasninkas, sekmadienio šv.Mišios, sakramentinis gyvenimas, Dievo įsakymų pildymas, dorybių ugdymas ir ydų pataisymas, draugiškas ir gailestingas elgesys su kitais.

Kad protingas tarnavimas Dievui ir žmonėms turėtų sėkmę, reikia kantrybės, dėmesio ir teisingos intencijos. Tik kantrieji laimi, todėl ir apaštalas Paulius rašė, jog kantrumu pasieksime išganymą. Tenka pastebėti, jog moterys yra kur kas kantresnės nei vyrai ar vaikai, nes jų pašaukimas ir užduotys remiasi kantrybe. Kaip teigė vienas kunigas, už moteris yra lengviau melstis, kadangi jos turi mažiau nuodėmių nei vyrai, jos daugiau atgailauja, yra arčiau Dievo. Su vyrais dabar yra sudėtinga, kadangi nebėra būdų jiems atgailauti: nereikia eiti į karą, nebereikia sunkių žemės ūkio darbų atlikti, neliko sunkaus darbo gamyklų, nedalyvauja atgailos žygiuose ir darbuose, net nebenori likti ištikimi vienai žmonai, rūpintis vaikais, todėl turi laiko ir jėgų perteklių zbitkas krėsti. Pilna silpnų, nekantrių ir besiblaškančių vyrų, tikra epidemija.

Žiūrėk, pradeda šeimos gyvenimą, duoda santuokos įžadus, pasiryžta kantriai nešti pareigų ir sunkumų kryžių, gražiai, kantriai ir prasmingai kenčia už savo šeimą, kantrus kantrus metus antrus, dešimtus, staiga „tfu“ – nebekentėsiu, nebebūsiu kantrus, parodo savo ūmumą, pasileidžia laukais kaip šuo nuo grandinės. Tas dezertyro spjūvis kovoje su gyvenimo iššūkiais, ydomis, tikėjime padaro jį panašų į laivą, kuris perplaukė jūrą ir nuskendo uoste…

Kantrumo galime pasiekti tada, kai vengsime dvasinės šizofrenijos, kuomet protas, valia ir jausmai keliauja skirtingomis kryptimis. Dažnas dalykas, kad žmonės viena mąsto, kita daro, o dar kita jaučia ir nori. Kai vyskupai atgręžė Mišiose kunigą į žmones, jam labiau tenka ne melstis, bet nagrinėti žmonių psichologiją, todėl dažnai tenka pastebėti, jog kai kurie bažnyčioje yra tik kūnu, bet jų mintys yra toli toli, ir jų valia pasiryžusi šimto metro bėgimui iš bažnyčios į barą ar bulvių lysvę. Bet jei asmuo mąsto apie tai, ką daro, sutelkia dėmesį, tuomet jis bus labiau kantrus. Galva turi mąstyti apie tai, ką daro rankos. Jei prisėdau skaityti šv.Rašto, tuomet tegul visas pasaulis palaukia. Jei motina ėmėsi adyti vaikų triusikus, tuomet tegul visas pasaulis palaukia, kitų reikalų nėra, ji rami, susikaupusi. Panašiai neįmanoma Dievą pamilti ir jam tarnauti, jei meldžiamės be dėmesio, be susitelkimo, ramybės ir kantrybės. Dievas yra svarbiausias, todėl visa kita tegul palaukia.

Kalbant apie dėmesį, prisiminiau vieną juokingą pasakojimą apie tai, kaip gyvūnai lankė Anglijos karalienės rūmus. Paklausė katino: „katinėli, ką matei karalienės dvare? Gal lobius, paauksuotus kambarius, gražiai pasidabinusius dvariškius, gal net ir pačią karalienę?“. Katinas atsakė: „Ne, to nepastebėjau. Bet mačiau – pelę kampe!..“… Panašiai paklausė paršelio, gal galėtų papasakoti apie iškilmingas puotas, šokius, išpuoselėtus gėlynus ir sodus. Deja, jis pastebėjo tik balą darže, ir kad būtų buvę smagu priimti purvo vonias. Anekdoto pamokymas yra tas, jog kuo esi, tą ir matai. Dažnai žmogus pastebi nereikalingus ar net kvailus dalykus, tačiau esminių dalykų nebesugeba. Kai kurie bažnyčioje suskaičiuoja nudvėsusias muses ant altoriaus, bet Dievo sutikti nesugeba.

Vienas pagyvenęs žmogus yra pasakojęs, jog vaikystėje grįžus iš bažnyčios motina išklausdavo vaikus, kas buvo perskaityta iš šv.Rašto, ką kunigas pamoksle sakė. Jei jie nieko teisingai nepasakydavo, tuomet negaudavo pietų, kadangi nepriėmę dvasinio peno, neverti ir kūniško. Gal toks metodas dabar atrodytų nepriimtinas, tačiau liudija pastangą, kad vaikai nebūtų išsiblaškę, kad sutelktų savo mintis į Dievo žodį, išmoktų Dievą gerbti. Koks tikslas auginti katiną ir paršelį, kurie karalienės rūmuose nepastebės karalienės?

Pagarbus dėmesys Dievui yra būtina sąlyga, kad jį labiau pamiltume, tačiau taip pat reikia puoselėti teisingą intenciją. Du mūrininkai mūrijo šv. Petro ir Povilo baziliką Romoje. Vienas prakaitavo ir kamavosi, kad užsidirbtų pragyvenimui, o kitas – statė baziliką Dievo ir apaštalų garbei, nors irgi gavo tą patį užmokestį kaip ir pirmasis. Kuris pastatė baziliką, kodėl bazilika buvo pastatyta? Todėl kad radosi tas, kurie turėjo teisingą intenciją. Dievas bus svarbus kasdieniame gyvenime, jį mylėsime per tai ir dėl to, jog dėl jo ir jam atliksime savo kasdienes pareigas, jog aukosime jam savo vargus, pasiekimus, dėkosime už viską. Tai paprasta, bet labai svarbu. Net ir kančioje turime turėti teisingą intenciją. Vienas mano buvęs profesorius mėgdavo sakyti niurnantiems: „Nekentėkite kaip žvėrys, kaip gyvuliai, turėkite intenciją“. Omenyje turėjo tai, kam dedikuojama kančia, kaip ji įprasminama, kad  ji būtų paaukota Dievui.