Kalėdų ir šeimos šviesa

Per gyvenimą lydintis Kūčių ir Kalėdų šviesus paveikslas – tai šeima, artimiausi žmonės susibūrę prie bendro stalo. Juk daugumas yra iš šeimos atėję, brangina šeimą, kuri yra šio laikino gyvenimo atrama, saugumo ir meilės aplinka. Kiek tai patyrėmė ar nepatyrėme, tiek esame laimingi ar nelaimingi, su tokiu bagažu ar kroviniu keliaujam per gyvenimą. Nepaisant sunkių patirčių, visgi kiekvienas ilgisi šeimos.

Lietuvoje pradėjome minėti Šeimos metus. Prasminga, kad jie prasideda Kalėdų švente, kuriose girdime pasakojimą apie vienos socialiai pažeidžiamos, atstumtos, be jokio pagrindo šiame pasaulyje šeimos gyvenimą įtampose, kančioje, kuri kažkaip vertėsi, ir kurios gyvenimą palietė Dievas. Visiškas neturtas, beviltiška situacija kartais priveda šių laikų žmogų prie išprotėjimo, tačiau toji atstumta jauna šeima pasitikėjo Dievu ir buvo jo vedama net ir neturint namų, socialinių garantijų, nakties tamsoje, sulaukiant kūdikio nehigieniškomis sąlygomis, emigruojant dėl Erodo smurto… Šventajai šeimai neatsirado vietos gerovės civilizacijoje ir valdančiųjų planuose. Evangelijos liudijimu, Marija savo pirmagimį paguldė į ėdžias. Akys krypsta į prigimtinę vyro ir moters šeimą, kuriai ima nebelikti vietos konstitucijose, įstatymuose, naujose ideologijose, valstybinėje politikoje…

Tai istorija apie sutuoktinius ir tėvus, kurie patyrė šio gyvenimo sunkumą, šiurkštumą, tačiau rūpinosi vienas kitu, gynė kūdikį net tik nuo valdančiųjų teroro Erodo asmenyje, bet ir nuo gyvenimo negandų, padarė jo vaikystę laimingą nūdienos požiūriu tragiškomis, beviltiškomis, skurdžiomis sąlygomis. Nemažai karo ir suiručių laikais vaikystę praleidusių žmonių liudija, kad nors gyveno skurdžiai, kada ir pusbadžiu, bet atsineša gražiausią savo tėvų pasiaukojančios meilės patirtį ir prisiminimus, kurie jiems buvo daugiau už valgį ir gėrimą, pramogas ir gerbūvį. Tai aktualu ir šiandien: tėvų meilės ir artumos negali atstoti daktai ar pramogos.

Ant Kalėdų stalo deganti žvakė skelbia Jono evangelijos žinią, jog šviesa sušvito tamsoje, įsibrovė į šį pasaulį ir per didžiausią kovą joje išlieka. Dievas neleis jai užgęsti, nes Šviesa yra pirmesnė ir amžina. Tai Kūdikėlis yra Šviesa, jo vardas yra Jėzus Kristus. Tą patį galima pasakyti apie šeimą: ji pirmesnė už konstitucijas ir įstatymus, nes pati šeima yra pirmoji konstitucija ir įstatymas. Tuomet Šviesa atėjo per Dievui atvirą šeimą, per motinystę, sutuoktinių meilę. Ir šiandien tikinčių, mylinčių ir gyvybei atvirų sutuoktinių šeima išlieka visuomenės šviesa ir viltis.

Kalėdose skelbiama, kad pasaulis skendi tamsoje, tamsa nesuderinama su šviesa, pasaulis yra aršios kovos tarp melo ir tiesos arena, o mes esame vienoje arba kitoje pusėje. Į kovos lauką tapo išvesta ir šeima, tamsa iš pat pradžių persekiojo šeimą, kai sukiršino ir į griaunančią klaidą įvedė pirmuosius tėvus, kuriuos Kūčių vakarą prisimename. Marija ir Juozapas nerado vietos užeigoje, slėpėsi oloje, prieš juos sukilo žiaurusis Erodas, jie turėjo bėgti į Egiptą, vieno išminčiaus dovana ir šventyklos pamaldieji pranašavo šiai šeimai didelį sukrėtimą, širdis persmeigsiančius kalavijus, tiesiog pasaulio tamsos sukilimą prieš tos šeimos Sūnų.

Kai kurios šeimos šiais laikais suabejoja, ar gerai žmogui gimti tokiame sudėtingame pasaulyje? Neturint tikėjimo atrodo, jog gimstame mirčiai, kad ir vėl dingtume nebūtyje. Bet Kalėdos, Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir gimimas duoda stiprų argumentą, jog Dievas yra gyvųjų Kūrėjas, jog gimstame ne tam, kad nusikamuotume ir vėl pranyktume. Gimstame tam, kad subręstume tikrajam gyvenimui. Dievas yra gausybės Kūrėjas ir jis džiaugiasi visais, kurie tapo pakviesti į gyvenimą.

Kūčių vakarą su artimaisiais laužėme Plotkelę. Ši apeiga mus nukelia į tolimus laikus, kai šv.Mišios vykdavo namų, šeimos aplinkoje. Ilgainiui Mišių apeigos pradėtos atlikti tam tikslui skirtose šventovėse, tačiau šeimos ir namų nuotaika turi toliau lydėti kiekvienos bendruomenės gyvenimą. Laužoma plotkelė moko esminio šeimoje dalyko, krikščioniško gyvenimo būdo – dalijimosi tarpusavyje, tuo pačiu primena, iš kur sklinda kiekvienos šeimos šviesa ir stirpybė – iš Jėzaus ir sekmadieninių Mišių, kuriuos atmetęs krikščionis ir šeima negali išlikti šviesoje ir šviesa.

Ar Kūčių vidurnaktį nebėgdavote į tvartą pasiklausyti kaip gyvulėliai kalbėdavo žmonių kalba? O ar nesėmėte iš šulinio vandens, norėdami paragauti Kalėdų stebuklingojo vyno? Manau, kad jau daug metų tą stebuklą patiriate. Tai pasakojimas apie šeimos tikrovę. Juk ypač Kūčių vakarą prisimename pagrindinį Dievo įsakymą mylėti, prityla pakelti balsai, namai prisipildo draugystės dvasia. Kalėdos su Dievu ir šeima leidžia patirti tokio linksmumo, kuris iš tikrųjų ne šulinio, bet širdies gelmėje vynu virsta. Kol bus Kalėdos, tol bus ir šeima, kol bus šeima – tol bus ir Kalėdos – pasaulio tamsą įveikianti šviesa.

kun.O.P.Volskis, 2013 m.