Kalėdos su čili

Ar Kalėdos, Kristaus užgimimo iškilmės, yra rimtos ar linksmos? Kad atsakytume į šį klausimą, pirma reikia aptarti du tikėjimo būdus: vaikišką ir suaugusiojo.

Vaikiškos Kalėdos yra linksmos, naivios, su švieselėmis ir blizgučiais, norisi šokinėti, ploti rankomis. Tai tikėjimas į karamelinį Jėzuliuką, apsuptą avinėlių ir angeliukų. Kita vertus, naivaus tikėjimo atgarsiai (eksploatuojant Kalėdų nuotaiką) pasireiškia keistais  komerciniais ir televiziniais Kalėdų variantais, kur vietoj Jėzuliuko propaguojami senio šalčio (tokio panašaus sovietinį stabą Marksą), nykštukų, elnių, snaigių ir kiti naivumo personažai, skatinant nekritiško, emocionalaus pirkimo įpročius.

Sakysit, smagu šiuo laiku mums pabūti naiviais ir keistais, apsiseilėjusiais vaikiščiais, niekam nereikia į kalėdinį sirupą kritikos čili maišyti. Bet tikrosios Kalėdos turi dramatizmo apraiškų, jos nėra saldžios ir naivios.

Vaikus galima suprasti, vaikiškos Kalėdos turi savo metą, tačiau matant suvaikėjusius suaugusius, darosi liūdna. Vaikiškas tikėjimas neveda į išganymą, nepadeda įveikti gyvenimo sunkumų, neduoda atsakymų į esminius klausimus. Jei suaugęs turi vaikišką tikėjimą, reiškia jis yra bedievis arba tokiu netrukus taps. Suaugęs turi turėti brandų, stiprų, aiškų tikėjimą, kadangi pasaulis yra baisus ir žiaurus, velnias – klastingas, žmonės – pikti ir naivūs.

Prie mažų vaikų mėgstama paploninti balsą, kalbėti mažybiškai, maždaug, – „utiutiu, koks gražutis, koks saldutis, koks gerutis“. Bet nevalia užmiršti, kad vaikų gerumas – tai tik iliuzija, kurią sukuria jų silpnumas, nes gimtoji nuodėmė juose veikia ir su amžiumi jų blogumas vis labiau išryškėja  bei stiprėja, ir tik rūpestingo auklėjimo dėka ir su Dievo malonės pagalba tai galima sumažinti. Matant mažą vaiką negali apie jį pasakyti, kas jis toks yra savo genais, charakteriu, gimtosios nuodėmės paveldėjimu, todėl neaišku, kas ir koks jis bus ateityje. Šiais laikais atsisakius klasikinės pedagogikos, didžiąja dalimi galima tikėtis tik sugyvulėjusio socliberalistinio išgamos.

„Utiutiu Jėzuliukui“ seilėjimasis čia visiškai netinkamas, kadangi apie kūdikėlį Jėzų mes žinome beveik viską: paliko Dangaus ir Tėvo artumo laimę, gimė kaip šviesa iš šviesos, be nuodėmės, iš tyros mergelės Marijos, tamsią ir žvarbią naktį kažkokioje pašiūrėje tarp gyvulių; atėjo pasiaukoti už kitus. Jėzus buvo vargšas nuo pat pradžių, persekiojamas ir nuolatiniame mirties pavojuje nuo pat kūdikystės, skelbdamas Evangeliją, kentėdamas ir savo kraują paliedamas mūsų nuodėmių atleidimui. Žinant tai, prie prakartėlės norisi verkti, todėl tie idiotiški ir perkreipti šypsniai čia netinka.

Džiaugsmas čia turi tik tą prasmę, jog Kristus atėjo manęs gelbėti iš nuodėmės, melo ir  blogio, iš šėtono nagų, nuo amžinosios pražūties pragare. Jo gimimas turi aiškų tikslą ir prasmę – žmogaus išgelbėjimą. O kaina – Jėzaus Kryžius.

Sveikindamas su Kristaus Užgimimo švente kviečiu būti suaugusiais žmonėmis, kurie turi brandų tikėjimą, džiaugtis su pagarba ir išmintingai, nepulti į naivių Kalėdų miražą. Mes sugebame džiaugtis su rimtumu ir protingai, priešingai nei pasaulis, kuris juokiasi ar liūdi ne laiku ir ne vietoj. Džiūgaukime kaip karaliai Dovydas ir Saliamonas, kaip pranašai Izaijas ir Jeremijas, kurie skelbė ir laukė gelbėtojo atėjimo.

2 komentarai

  1. Super geras straipsnis,…

    Pagarbiai

    Kun.prof.dr.Kęstutis Ralys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.