Kaip vertinti Hario Poterio nuotykių romaną ir jo ekranizaciją

Vaikai ir jaunimas, taip pat ir suaugę skaito tomas po tomo pasirodančias Hario Poterio nuotykių knygas, stengiasi pamatyti jų ekranizacijas, pasižyminčias išskirtiniu medialiniu įtaikingumu ir efektais. Ką patarti tikintiems tėvams ir mokytojams dėl tų knygų ir filmų daromo poveikio, ar jos nekenkia jaunimo mąstymui ir tikėjimui?

Daug ir įvairių nuomonių yra šios knygų serijos ir filmų atžvilgiu, tačiau vos vienas kitas krikščioniškasis autorius pasisako teigiamai. Visgi dauguma šį romaną nagrinėjusių katalikų teologų perspėja, jog Hario Poterio nuotykių romanai pasitarnauja tik krikščioniškosios kultūros ir dvasingumo naikinimui, propaguojant maginį pasaulėvaizdį, kurį tiek amžių stengėsi nugalėti krikščionybė, ir atveria nekritiškai, vienpusiškai suformuotus protus piktųjų dvasių veikimui ir apvaldimui.

Pirmiausia, ši fantantastikos serijos literatūra griauna mylinčio, gero ir teisingo Dievo suvokimą, ignoruojant jo būvimą ir pristatant tikrovę kaip uždarą magijos pasaulį, pilną prievartos, grėsmės, pažeminimo, bjaurasties ir apsėdimų. Tai tikras bedieviškos „mistikos“ rinkinys. Manipuliuojant skaitytojo vaizduote ir jausmai pasaulis pristatomas kaip blogio valdoma maginė tikrovė, kuri neturi jokios išeities, vilties, tarsi prakeikimas, kuriame visi priversti pasilikti. Kitaip sakant, čia nėra jokio teigiamo antgamtiškumo, jis pristatomas tik kaip demoniškas. Dieviški elementai yra iškraipyti, tikrovė čia parodoma kaip sudaryta iš dviejų dalių: žemesnio žmonių ir aukštesnio besigalinėjančių burtininkų pasaulių.

Čia nepadedama ieškoti gėrio ir atpažinti blogio, čia niekas nesiekia gėrio ir dorybės, todėl tie į liguistumą linkę pasakojimai trukdo ugdyti  atsakingą ir darnią sąžinę, kuri suprastų ir nusiteiktų prieš blogį. Priešingai, pagrindinis šios pasakos herojus nesiekia gėrio, bet tik  galių, kol galiausiai ir  pats tampa užvaldytas, apsėstas blogio, taip sunaikinant jo asmenybę (trečiajame tome rašoma apie Hario Poterio supanašėjimą su blogio įsikūnijimu Voldemortu, kuris apsėda Poterį).

2003 m. laiške vienam lenkų autoriui, parašiusiam kritinę knyga apie Hario Poterio romaną, tuomet kardinolas Juozas Ratzingeris apie aptariamą romaną rašė, jog „tai yra subtilus klaidinimas, kuris veikia nepastebimai ir giluminiai griauna krikščionybę žmogaus sieloje“.