Kai prisimename tris Kristaus gimimus

Pagaliau sulaukėme saulėgrįžos, su kuria jau daug šimtmečių yra susijusi Kalėdų šventė. Kosminiai ir gamtos reiškiniai paruošia žmogaus protą Apreiškimo tiesai, jog su Dievo Sūnaus įsikūnijimu žmonijos istorijoje įvyko saulėgrįža, prasidėjo palaipsnis išėjimas iš dvasinės tamsos, kuri vis labiau skleidėsi įvairiomis nuopuolio formomis. Dienos ims ilgėti, šviesos ir šilumos bus vis daugiau, sugrįš gyvybės džiaugsmas ne tik į žemę, bet Dievo šviesos nušvitimu žmogaus dvasiai gyvybė sugrįš į jo širdį.

Kalėdų liturgijoje vyrauja šviesos motyvas, tamsos ir šviesos sugretinimu parodomas kontrastas, kuris yra tarp Dievo ir žmogaus, tarp pirminės žmogaus būsenos ir nuopuolio egzistencijos, tarp Dangaus ir žemės. Tai Dievo nuomonės apie žmogaus egzistenciją paskelbimas ir jo troškimo apsireiškimas: žmogus yra aptemęs, jame nėra tiesos ir gyvybės, bet jam suteikiama galimybė atgimti. Šv. Jonas Krikštytojas paskelbė, jog mums užtekėjo teisingumo saulė – Kristus.

Kalėdų iškilmės nebuvo žinomos pirmaisiais amžiais, atsirado tik IV amžiuje. Apskritai nebuvo papročio minėti ir švęsti gimimo dienos, kadangi tai buvo labiau pagoniškas paprotys, krikščionims kėlęs pasibjaurėjimą dėl amoralaus šventimo ir reiškęs naujas kančias amfiteatruose. Fizinis gimimas yra tik nenuopelninga pradžia, tačiau tik mirtyje pasirodo vaisiai, todėl buvo švenčiama kitokio pobūdžio gimtadienis, gimimo Dangui diena, t,y. mirties diena, dažniausiai pažymėta kankinyste. Vienintelė šventė krikščionybės pradžioje buvo Velykos, nes Jėzaus mirtis ir prisikėlimas atnešė išganingus vaisius. Tik vėliau buvo įsigilinta į Kristaus gimimo prasmę ir reikšmę, perteikiant teologiją bei dvasinę patirtį liturgine forma.

Kalėdų naktį laikomos šv. Mišios buvo vienintelė išlikusi nakties liturgija nuo IV am. iki šių dienų, kai imta atlikti liturgiją bet kokia proga ir bet kokiu metu. Persekiojimo laikotarpiu pirmaisiais amžiais, kai visur tykojo grėsmė ir nebuvo laisvos dienos ateiti į pamaldas, naktis buvo vienintelė galimybė dalyvauti Eucharistijoje. Aliejinių lempų ir dieviškų slėpinių šviesa spindėjo katakombų rūsiuose. Su krikščionybės išlaisvinimu buvo išeita į dienos šviesą, įvesta laisvos dienos – sekmadienio ir švenčių – taisyklė, baigėsi naktinis slapstymasis. Prisiminimui, jog buvo tokie laikai, skelbiant ir dangiškos šviesos nužengimą į pasaulio sutemas teologiją, išlaikyta Kalėdų naktinė liturgija.

Kalėdose yra atliekamos trejos šv. Mišios: naktį, ryte ir dieną. Tai irgi vienintelis trejų Mišių atvejis liturgijos istorijoje iki to laiko, kai po I ir II Pasaulinių karų buvo įvesta kita trijų Mišių diena – Vėlinės, apmeldžiant  nesuskaičiuojamus milijonus sielų, žiaurių karų aukas.

Mišių trejinimas Kalėdose turi dvejopą prasmę, skelbia dvi dogmines tiesas. Pirmoji prasmė – tai Kristaus trejopo gimimo priminimas: jo dieviškas ir amžinas gimimas iš Tėvo, jo kūniškas gimimas Betliejuje ir jo dvasios gimimas kaip tikro ir pilno žmogaus. Antroji prasmė yra Kristaus trijų atėjimų priminimas, jog jis pirmą kartą atėjo įsikūnydamas, antrą kartą ateis laikų pabaigoje, o trečias jo atėjimas išgyvenamas kiekvieną kartą šv. Mišiose, kai jis apsireiškia savo nekruvinoje Aukoje bei Duonos ir Vyno pavidalu. Šia prasme Kalėdos yra ne tik Advento išsipildymas, tačiau ir tąsa, nes Kristaus atėjimo skelbimas yra dar labiau pabrėžiamas.

Betliejaus įvykis pristato ir dvi grupes žmonių: vieni atstumia Mariją ir Juozapą, palikdami nakties tamsoje, o kiti (piemenys) priima į savo kuklią aplinką. Jų gera valia apdovanojama susitikimu su Išganytoju. Kristus gimė ne tik jų tarpe, bet ir jų širdyse. Tokia ir yra Kalėdų liturgijos prasmė ir tikrovė, jog ne tik prisimenamas, bet ir sudabartinamas tos nakties įvykis, dalyviai ir aplinkybės, jog Išganytojas yra vienų atstumiamas, bet ateina atviras tikinčiųjų širdis šv.Komunijos būdu.