Kai krikščionys tampa tyliomis pelėmis po šluota

Europoje imamai atvirai kalba apie netolimus laikus, kai čia bus įvesta šariato teisė. Krikščionybėje jie nemato jokios pasipriešinimo problemos, mat krikščionys laikosi ir sėkmingai įgyvendina principą “Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui”.

Pagal šią logiką, užtenka perimti valstybinę valdžią iš čia įsigalėjusių liberalų, ir krikščionys kaip kvailos avys paklus savo pačių taisyklei, pagal kurią jie dabar yra išvaromi iš Europos valstybių gyvenimo. Juk jau yra musulmonų gausiai apgyvendintų miestų, kuriuose tarybas ir merijas jie perima.

Kažkuris šventasis yra sakęs, kad kaip siela kūnui teikia gyvybę, taip katalikiškasis tikėjimas teikia Europai gyvybę. Bet va, kai sielą atskiria arba ji įnirtingai atskirinėjama, tuomet gaunasi lavonas. Popiežius Pranciškus savo kalboje Europos parlamente sakęs, jog Europa primena silpną senutę. Bet panašu, kad iki pilno jos “projekto” reikėtų iš jos atimti sielą, tuomet bus tobula numirėlė.

Bet imamai ramina, kad tegul krikščionys nepergyvena, gailestingieji musulmonai leis jiems melstis savo namuose ir bažnyčiose, kaip ir dabartinė civilinė valdžia juk nedraudžia to. Svarbu, kad viešumoje jie būtų tylūs kaip pelė po šluota. Į Europos mirusį kūną įeis islamo dvasia, ir tyliai niuniuos ne tik krikščionys, bet ir išdavikai: “oj sopa sopa mūsų Europai”.