Prieš kurį laiką lzinios.lt pasirodė straipsnis apie kelių Seimo narių iniciatyvą pasirūpinti pensijinio amžiaus dvasininkais:http://lzinios.lt/lzinios/Lietuvoje/pensinio-amziaus-kunigams-sotesnio-kasnio-vizija/157497
Kun.O.P.Volskio atsakymas: http://lzinios.lt/lzinios/157731
Socialinės ir darbo ministerijos pranešimo komentarai spaudoje: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vyriausybe-nenori-dalyti-privilegiju-kunigams.d?id=61729573
Sovietiniais laikais girdėjau pasakojant vieną išgalvotą ideologinę užduotį: kaip išgelbėti jūroje skęstantį keleivinį laivą remiantis socialistiniu požiūriu. Labiausiai tikėtina galimybė – sumažinti laivo svorį. Bet ir išmetus nereikalingą balastą, vanduo lėčiau, bet sunkiasi toliau. Štai čia prasideda esminė šios teorinės užduoties dalis: ar galima atsikratyti žmonėmis?
Sprendę šį kazusą komjaunuoliai studentai pirmaisiais sąraše, kuriuos reikia išmesti į jūrą, įrašė kunigus. Komunistų ideologų sugalvota teorinė užduotis turėjo lengvai numanomą sprendimą: tikėjimas, kunigai, Bažnyčia yra balastas tarybinei santvarkai, kurį reikia išmesti iš laivo, t.y. iš visuomenės ir valstybės gyvenimo.
Prieš kelias dienas delfi.lt buvo atlikta apklausa, kurios profesijos žmonės turėtų uždirbti daugiausiai ir kurios – mažiausiai. Balsuotojai dvasininkams norėtų skirti mažiausią algą. Žinoma, apklausos rengėjai galėjo numatyti atsakymuose, kam apskritai neduoti algos. Nenustebčiau, jei dvasininkams. Tiesa sakant, kunigai negauna algų nei iš valstybės, nei iš vyskupijos, nei iš parapijos, teisiškai yra bedarbiai. Kardinolo A.J.Bačkio pensija yra kaip bedarbio – 200 litų. Taigi, minėtoji apklausa prasilenkia su tikrove, nes kunigai negauna net ir mažiausios algos. Dvasininkas stengiasi pragyventi iš atskirų tikinčiųjų duodamos aukos, nes Bažnyčia ir tikėjimas neleidžia užsiimti bizniu kaip nesuderinamu su pašaukimu veikla.
Bet tie rezultatai man labiau primena apgaulę. Nesinori tikėti, kad mūsų šalyje daugumą gyventojų sudarantys katalikai, kurie Krikštu, Sutvirtinimu ir tikėjimo išpažinimu yra įsipareigoję ginti tikėjimą, jo vertybes ir bažnytinę bendruomenę, kaip numato Kanonų teisė, taigi, kad katalikai būtų pradėję naikinti savo Bažnyčią ir iš jos kylančią civilizaciją. Tai gal katalikų pastangas blokuoja Lietuvos Respublika, kurią uzurpavo – kas?
Viena aišku, šiuo metu daugumoje parapijų padėtis ir kunigų stovis yra blogesni nei sovietmečiu: nacionalizuotas turtas negražintas, kompensacijų jokių, atiduota dalis supūdyto ir sugadinto turto, valstybė nusišalinusi ir dar kliudo, nyksta sakraliniai pastatai, kunigai dažnai yra beviltiškoje padėtyje, maždaug, – skęskit.
Atrodo, jog valstybė išdavė Bažnyčią, bet išdavystės kaina bus skaudi: netenkame bendro vertybinio ir sugyvenimo pagrindų, kultūrinio ir dvasinio savitumo ir atsparumo. Stipri katalikybė Lietuvoje nelabai atitinka rytinių kaimynų interesus, nes istorijos bėgyje šią šalį ir tautą labiausiai gynė katalikai. Taigi, pasmerkiame save dvasinių lyderių nebūvimui. Skandinama Europoje krikščionybė užleidžia vietą šiurkščiai rinkos ekonomikai, moraliniam degradavimui, islamui ir kitiems nepalankiems reiškiniams. Pasak vieno šmaikštuolio, pažiūrėsime kaip ta šlubė vienaakė mergelė, vardu Europa, šoks pilvo šokį! Nereikia, sau meluoti, iš tiesų, vyksta civilizacijų susidūrimas, mūsiškės nenaudai.
Taigi, išmetė į jūrą kunigus, bet gi tuo istorija nesibaigia. Su skęstančiais kunigais skęsta juk ir pasaulėžiūra. Jūros bangose atsirado silpniausieji: invalidai, gimę ir negimę vaikai, seneliai. Paskui nereikalingi pasirodė esą menininkai, filosofai, bibliotekininkai ir visi kiti intelektualai. Nereikalingi tapo jaunimas, specialistai, darbininkai – jie nusigavo į kitų šalių laivus, palikdami skęstantį Lietuvos laivelį. Likusiųjų moralinis degradavimas įgavo pagreitį: kas kurį nustums, apgaus, nužudys ar nusižudys…
Galų gale, liko agresyviausi individai, Darvino pasididžiavimas, kurie be jokių sąžinės ir tuo pačiu be jokių kitų orientyrų dreifuoja jūroje. Kokia prasmė tokiems pasiekti krantą? Ar Dievas, kuris palaimino kilnųjį Jokūbą, bet ne gauruotąjį stipruolį Ezavą, leis jiems pasiekti krantą?
Turime viską padaryti, kad gyventume ne skendimo ir išmetimo filosofija, skatinančia pesimistinį, agresyvų požiūrį, prievartą ir atskyrimą. Priešingai, turime sau pasakyti, jog mes nesiruošiame skęsti kaip visuma ir neskandinsime nei vieno žmogaus, juo labiau Bažnyčios, kuri yra didumos esminių žmonijos įkvėpimų ir pasiekimų žmogiškumo, mokslo, visuomenės, moralės ir kt. srityse šaltinis!
Jau 20 metų Lietuva nesugeba suprasti Dievo palaimos paslapties, neįdarbindama savo dvasininkų, vis dar klausydama senųjų komunistinių ideologų raginimų, kurie dar neprisiėmė atsakomybės už visišką fiasko patyrusį komunizmo projektą, ir kurie be atsakomybės ir priešiškai traktuoja ilgaamžį Vakarų civilazijos paveldą.
Bibliniu požiūriu, laiminantis tėvas ar kunigas, kaip Izaokas ar Melchizedekas, turi būti laimingas, kad palaiminimas būtų gausus. Pagerbdama Dievą šventovių kilnumu, pagarba kunigams ir besimeldžiančiųjų gausa ši šalis bus Dievo vedama, gaus gerų įkvėpimų ir stiprybės. Beje, pavyzdžiui, Vokietija, Belgija, Austrija ir kitos Europos šalys, iš esmės, o ne atsitiktinai dotuodamos bažnyčias, ne tik kad nebankrutavo, tačiau klesti.
Savu metu tauta ėjo kartu su savo dvasininkais ir dvasininkai su tauta: su vyskupu Valančiumi, su kunigu Mackevičiumi, su prelatu Maironiu, kanauninku Vaižgantu, kardinolu Sladkevičiumi, tėvu Stanislovu ir kitais. Ši šalis daug laimėjo kunigų vedama, bet įsivaizduokime juos išmestus į jūrą, duokime mažiausią arba neduokime jiems jokios algos, palikime juos vienus griūvančiose šventovėse. Tuomet Maironio eilėraštyje „Trakų pilis“ vietoj žodžio „Trakai“ panaudokime žodį „Lietuva“, ir pavadinkime šią poemą emigranto giesme ir šios šalies vizija:
Kada tik keliu važiavau pro Lietuvą,
Man verkė iš skausmo širdis;
Gaili ašarėlė beplovė skruostus
Ir mėlynas temdė akis!
Ir veltui dvasią raminti norėjau,
Aplinkui vien tamsią naktį regėjau.
Kun. Oskaras Petras Volskis, 2013 m.
P.s. šį tekstą, pasiūlius, atsisakė spausdinti delfi.lt, bernardinai.lt
