Jūs būsite liudininkais. III Velykų sekmadienis

Trečio Velykų sekmandienio Evangelijos pasakojime prisikėlęs iš mirties Jėzus nustebusiems mokiniams atvėrė Raštų prasmę ir nurodė misiją: „Jūs busite viso to liudininkai (Lk 24) “. Nuo to meto Dievo kvietimas būti Jo liudininkais lieka aktualus.

Kiekvienas krikščionis yra pašauktas drauge su apaštalais parodyti Kristų žodžiais ir elgesiu. Todėl ir šv.Jonas Paulius II kalbėjo, jog tai svarbiausias dalykas, kuriuo krikščionys gali pasitarnauti Europos kūrime, jog jai kaip niekada šiandien yra reikalingi šventieji ir liudininkai.

Kai kurie yra pašaukti parodyti Kristų žodžiais, o dauguma – savo gyvenimu, laikysena, darbais, nes ne visiems duota pareiga ir galimybė kalbėti. Antai tarybiniais laikais sovietinei valdžiai negalėjai pamokslauti, galėjai tik melstis ir liudyti.

Neprisimenu, kur, kada tai atsitiko, koks vardas to krikščionies, kuris pateko į musulmonų nelaisvę, buvo kankinamas, terorizuojamas, kad išsižadėtų Kristaus ir priimtų islamą, tačiau tvirtai laikėsi ir jiems pasakęs: „Mano kojos yra jūsų, kadangi esu vergas jūsų; mano rankos yra jūsų, nes esu vergas jūsų; ir mano nugara yra jūsų, nes aš esu vargas jūsų, tačiau mano širdis yra ne jūsų, nes aš esu Jėzaus Kristaus vergas“. Tas ištikimas krikščionis savo laikysena iššaukė visų pagarbą ir paskui save patraukė nemažai žmonių, nors pamokslų nesakė.

Pačiais sunkiausiais krikščionims laikais sovietinėje Rusijoje dvasininku, vėliau arkivyskupu tapo žymus profesorius, chirurgas Vojno-Jasieniecki, priėmęs Luko vardą. Prieš kelis metus jis buvo paskelbtas rusų stačiatikių šventuoju. Į paskaitas ir į ligoninę ateidavo vilkėdamas sutaną, prieš operaciją melsdavosi, peržegnodavo pacientą, operacinėje visada kabėjo Dievo Motinos Marijos ikona. Visokiais būdais buvo verčiamas atsisakyti kunigystės, nesirodyti viešai su dvasininko rūbais, tačiau komunistams atšaudavo, jog nuo jo sutaną nuvilks tik nudirdami drauge ir jo odą. Kartą pajuokavo, jog Dievas baudžia bedievius siųsdamas jiems ligas, o jis juos operuojąs…

Krikščioniška šeima yra vadinama namų bažnyčia, nes kartu meldžiasi, pasninkauja, bet svarbiausia vienas kitam liudiją ir skelbia tikėjimą. Bet šiuo atveju reikia žinoti, jog apaštalas Paulius uždraudė žmonoms pamokslauti, bet nurodė joms tikėjimą labiau liudyti savo gyvenimu. Žinoma, tikinti šeima liudija tikėjimą ir savo kaimynams, draugams, pažįstamiems ir bendradarbiams.

Tikėjimo liudijimas yra svarbus mūsų posovietiniam ir pamaži supasaulėjančiam kraštui. Per tai pasireiškia tarnystė ir tikrasis gailestingumas žmonėms, kurie nepažįsta savo Kūrėjo ir Atpirkėjo, blaškosi ir kankinasi klaidinguose atsakymuose ir tiksluose, sujauktame gyvenime. Liudijimo dėka netikintys atranda perkeičiančią Dievo patirtį, už kurią tampa dėkingi per visą amžinybę.