Judo išdavystė

Judas buvo apsukrus ir gobšus žmogus. Keista, kad Jėzus jį pasirinko. Tiesa, Jėzus pasirinko ir kitą į jį panašų – muitininką Matą, tačiau tasai labai pasikeitė. Judas, deja, ne. Priešingai nei kiti apaštalai, Judas netikėjo, kad Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus.

Paradoksas, kad pačiam nesąžiningiausiam buvo patikėta apaštalų kasa, iš kurios buvo šelpiami vargšai ir tenkinami keliaujančių apaštalų poreikiai. Kaip skaitome Šv.Rašte, Judas išvaginėjo kasą. Ypač tai paūmėjo paskutiniaisiais mėnesiais, kai Jėzus išėjo į atvirą konfliktą su Izraelio religiniais lyderiais.

Judas planavo Jėzaus tapimą karaliumi ir užimti gerą vietą, tačiau patirdamas jo nesibaigiančias keliones, girdėdamas jo kalbas ne apie žemiškąją, tačiau dangiškąją karalystę, suprato, jog jo svajonėms nelemta išsipildyti. Pasak palaimintosios Kotrynos Emerich regėjimų, Judas gan greitai tapo Jėzaus priešininkų šnipu, pranešdamas jiems visus įvykius ir kalbas, norėdamas pelnyti jų palankumą ir naudos. Paskutinėmis dienomis jis tiek nualino kojas bėgiojimu su pranešimais pas vyriausiąjį kunigą ir sinedrioną, kad beveik jų nebejautė.

Emerich teigia, kad būtent Judas labiausiai ir įkalbinėjo kunigus susidoroti su Jėzumi, nors jie nebuvo linkę imtis radikalių priemonių, labai abejojo ir baiminosi. Matydami tokį niekingą žmogų, kunigai atvirai demonstravo jam panieką, rodė nepasitikėjima, ir vengė būti įveliami į jo sugalvotas aferas.

Judo tragedijos kuliminacija prasidėjo tuomet, kai Paskutinės Vakarienės ir pirmosios Mišių aukos metu jis šventvagiškai priėmė Šv.Komuniją. Kaip rašoma Biblijoje, po šio veiksmo jis tapo apsėstas piktosios dvasios, pašokęs išlėkė iš vakarienės menės pas savo sėbrus į sinedrioną. Jis žinojo, jog tai paskutinis jo šansas išduoti Jėzų ir pasipelnyti, nes vakarienės metu jis buvo atskleistas apaštalų akivaizdoje kaip išdavikas. Jis prarado pasitikėjimą jų akyse.

Tokius argumentus jis išsakė ir kunigams, girdi, jis tapo atskleistas, todėl dabar yra paskutinis šansas Jėzų suimti, nes buvo tik su keliais savo mokiniais, o minios grįžo į savo namus švęsti Velykų, todėl nebūtų galėjusios apginti Jėzų.

Už išdavimą Judas pareikalavo pinigų, todėl kunigai jam atseikėjo trisdešimt sidabrinių. Tiek tuomet kainavo vergas. Judas pardavė Jėzų už vergo kainą. Tai buvo paskutinis jo šansas pasipelnyti, nes nebegalėjo likti apaštalų tarpe ir vagiliauti iš jų kasos.

Po šio poelgio jis liko vienas, juo nepasitikėjo apaštalai, niekino ir kunigai. Jis susipainiojo savo planuose, nebežinojo ko griebtis. Niekingas poelgis, nepasitvirtinę išskaičiavimai, vienatvė ir piktųjų dvasių apsėdimas ėmė reikštis nervų pairimu, panika ir depresija.

Išdavikas įkliuvo, jam nebebuvo kur trauktis. Jėzus jo neapgintų, o jo priešai jį šantažavo ir grasino, jei toliau nebūtų bendradarbiavęs. Taigi, prižiūrimas fariziejų tarnų jis privalėjo grįžti ir įsitikinti, kur yra Jėzus, kad kareiviai galėtų lengviau jį areštuoti. Pasirodo, jo ten nebebuvo, pasitraukė į Alyvų Kalną, kur mėgdavo buvoti ir melstis.

Judas matė Jėzaus stebuklingus sugebėjimus nepastebimai pasišalinti iš minios, todėl patarinėjo kunigams ir kareiviams, kaip reikia jį apsupti. Tačiau ir pats buvo nemažiau stebimas ir saugomas, nes buvo nepatikimas žmogus, siekęs vien pasipelnymo.

Atėjus į Getsemanės sodą Judui ir būriui kareiviui, apaštalai iš tolo pamatė degančius fakelus ir suprato jų tikslus. Apaštalas Petras ėmė organizuoti savigynos būrį. Jėzus pirmas išėjo ir pats prisistatė, kad apsaugotų apaštalus.

Išdavystės ženklas, sutartas su kareiviais, buvo pabučiavimas. Kai Judas priėjęs tai padarė, Jėzus jam pasakęs, jog pabučiavimu jį išduodąs ir įvykdo tokį blogį, jog geriau jis būtų negimęs. Tuo tarpu kareiviai apsupo Jėzų.

Atlikęs savo niekingą darbą, niekam nebereikalingas, Judas pasileido į Hinomo slėnį, kuris buvo Jeruzalės sąvartynas, pilnas visokių šiukšlių ir nešvarumų. Vėliau prislėgtas savo poelgio dar bandė grąžinti kunigams sidabrinius, bet išjuoktas jų, netekęs prasmės vėl pasitraukė į tą slėnį, kuris buvo pranašų prakeiktas, nes kažkada izraelitai jame savo vaikus aukojo stabams.

Jo ausyse skambėjo prakeikimo žodžiai Kainui, kuris užmušė savo brolį Abelį. Jam prisiminė istorija apie Dovydo sūnų Absalomą, kuris sukilo prieš tėvą ir norėjo jį užmušti, tačiau bėgdamas plaukais įsipainiojo į medžio šakas ir tapo kareivių nudurtas. Šį prakeikimą jam šnabždėjo demonai ir jis pats jį priėmė: nusirišo nuo juosmens virvę ir pasikorė ant šakoto medžio, kaip Absalomas pakibo ant šakų.